Nacionalinės premijos laureatė Giedrė Žickytė: „Nežinau, kaip atsiranda filmai – jie nutinka tartum meilė“ 

„Viskas, kas nutinka su manimi, ką pamatau, išgirstu, patiriu savo pačios gyvenime ir kas niekaip nesusiję su dabar kuriamu filmu, gali nulemti net ir tai, koks bus mano kitas filmas, apie kurį šiandien net neturiu minties. Kūrybos, kaip ir gyvenimo, iki galo negali suplanuoti, ir tai yra gražiausia, kas gali mums nutikti“, – teigia dokumentinių filmų režisierė Giedrė Žickytė, savo darbuose jautriai ir subtiliai pasakojanti išskirtinių asmenybių istorijas, kurios tampa laikmečio bei pasaulinių įvykių atspindžiu. 

Vos per vienuolika intensyvios kūrybos metų režisierė sukūrė penkis filmus. Keturi iš jų – „Baras“, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ bei „Šuolis“ – jai pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. Tačiau pastebėta bei įvertinta buvo ir juosta „I'm not from Here“, sulaukusi Europos kino akademijos nominacijos už geriausią Europos trumpametražį filmą. 

Pasak pačios režisierės, dar studijuodama žurnalistiką ir net nesvajodama apie kiną, ji nesąmoningai pati sau suformavo kūrybos stilių – ieškoti išskirtinių asmenybių, maištininkų, laisvės propaguotojų, kurie drąsiai eina prieš srovę ir tokiu būdu keičia pasaulį. 

Kaip ir kiekvienais metais, 15min kultūra kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. 2022-aisiais metais G.Žickytei Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta „už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį“. 

– Kai derinomės laiką susitikimui, ne kartą minėjote, kad šis metas jūsų gyvenime yra labai intensyvus, nes montuojate naują filmą. Apie ką šį kartą bus filmas? 

– Tai juosta apie šviesaus atminimo Ireną Veisaitę. Filmuoti ją pradėjau dar kurdama „Šuolį“ apie Simą Kudirką. Tiesa, šį kartą laikiausi kiek kitokios koncepcijos – profesorę filmavau įvairiose kasdienėse situacijose, tokiu, sakyčiau, stebimuoju būdu. Aš nedariau su ja interviu, bet fiksavau bendraujančią su įvairiais žmonėmis, stebėjau jos santykius ir bandžiau užčiuopti nepaprasto jos šviesumo ir atvirumo gyvenimui paslaptį. 

Nors tuomet jau buvo išleista puiki istoriko Aurimo Švedo pokalbių su Irena knyga „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, tačiau tai man netrukdė galvoti ir apie kiną. Juk filmas – visiškai kitoks pasakojimas. Jame nesiekiu atskleisti jos biografijos ar nuosekliai pasakoti gyvenimo istorijos. Man buvo svarbu pamatyti Ireną tikrą ir gyvą jos pačios pasaulyje.  

Deja, mūsų planus sugriovė pandemija, o paskui ir netikėta Irenos mirtis. Neabejotinai visa tai turėjo įtakos ir filmo koncepcijai – teko pergalvoti pirminį sumanymą ir ieškoti naujo, kitokio sprendimo. Nepaisant to, dabar stengiuosi padaryti filmą iš to, ką turiu.  

Beje, filmą koregavo ir prasidėjęs karas Ukrainoje. Dar prieš metus jį būčiau montavusi visiškai kitaip nei montuoju dabar. Tad gyvenimas visada įveda savas korekcijas, į kurias būtina atsižvelgti.  

– Ar galima sakyti, kad kiekvienas filmas yra ne tik skaičius jūsų filmografijoje, bet ir asmeninės istorijos dalis? 

– Be jokios abejonės. Pavyzdžiui, ši juosta tampa mano asmenine kelione, nes tik po Irenos mirties ėmiau suprasti dalykus, kurie iki tol man buvo labai mažai žinomi. Čia aš, pirmiausia, kalbu apie Holokausto tragediją Lietuvoje. Pradėjusi filmuoti Ireną, maniau, kad apie šią skaudžią istoriją daugiau ar mažiau aš žinau – na, kaip ir daugelis mūsų. Bet dabar suprantu, kad ši tema man yra beveik kaip baltas lapas. 

Įdomu tai, kad Irena šios temos man niekada pati nesiūlė, rodos, ji laukė, kol aš pati susiprasiu. Dabar mintyse vis sugrįžtu į ankstesnius mūsų pokalbius, susitikimus, įvairias situacijas ir tai matau jau naujoje šviesoje.  

Karas Ukrainoje mane pačią privertė praeitį pamatyti iš dabarties perspektyvos. Šitaip tolima Holokausto tragedija per akimirksnį tapo dabartimi. Beje, Irena nujautė karą, ji žinojo, kad tai vėl nutiks pasauliui. Ir šis jos žinojimas man šiandien yra didžiausia pamoka. 

– Esate gimusi paskutinį sovietmečio dešimtmetį, tad įdomu, su kokiais filmais pati augote?  

– Kadangi tuomet buvau dar vaikas, tai ir mano filmai buvo vaikiški – daugiausia, žinoma, animacija arba multikai, kaip tuomet sakydavome.  

Gerai pamenu, kai atgimimo laikotarpiu mus pasiekė video ir visokios muilo operos. Iš vaikystės įstrigęs epizodą, kai Palangoje, pas šeimos draugus, su tėveliais pirmą kartą žiūrėjau filmą per videomagnetofoną. Tai buvo ne koks „Rembo“ ar „King Kongas“, o Alfredo Hitchcocko „Paukščiai“. Filmas mane giliai paveikė, buvo labai baisu ir tuo pačiu įdomu – iki šiol man yra įstrigę savo snapais galingai besiveržiančių paukščių vaizdai. Aišku, įspūdį tuomet darė ne tik pats filmas, bet ir iki tol neregėtos videokasetės bei magnetofonas, taip pat keistas vyro balsas, tuomet rusiškai įgarsindavęs visus užsienietiškus filmus. 

Žiūrėdama „Paukščius“ dar nežinojau, kad mano pačios gyvenimas ateityje bus susijęs su kinu. Tai tikrai nebuvo ir apsisprendimo akimirka. Bet, kas žino, gal tai buvo pirmoji kino patirtis, kuri pasėjo sėklą pasąmonėje ir pamažu vedė link režisūros.  

– Kas tuomet čia suvaidino lemiamą vaidmenį? Beje, žvelgiant į jūsų biografiją akivaizdu, kad net ir po mokyklos baigimo kinas dar nebuvo jūsų pasirinkimas. 

– Taip. Po mokyklos studijavau žurnalistiką. Tačiau būtent čia ir susižavėjau kinu. Tam didžiausią įtaką padarė šviesaus atminimo dėstytojas Skirmantas Valiulis. Tai buvo nepaprastas pedagogas, sugebėdavęs kiekviename įžvelgti kažką savito ir unikalaus, skatinęs bei įkvėpęs daryti, kreipęs į kūrybą. 

Visų pirma, pastebėjęs, kad domiuosi kinu, jis mane užbombardavo asmeninėmis savo kino kasetėmis. Tai buvo mano pirmoji pažintis su kino klasika, alternatyvios studijos šalia žurnalistikos mokslų. Stačia galva panirau į kino žiūrėjimą ir net darydavausi labiausiai įstrigusių filmų kopijas, kad tik panorėjusi turėčiau galimybę juos vėl peržiūrėti. Iki šiol rūsyje turiu išsaugojusi kasečių krūvą su kino klasikų filmų kopijomis iš S.Valiulio kolekcijos bei Lietuvos televizijos programos. Šiandien jos man yra tartum relikvijos, simbolizuojančios to meto atmosferą bei begalinį kino alkį.  

Iš to laiko įstrigęs ir šitoks epizodas: „Kino pavasario“ programa tada būdavo rodoma kino teatre „Lietuva“ ir S.Valiulis mums leido neiti į paskaitas, o vietoj to žiūrėti filmus. Tuomet rodė Paolo Pasolinio filmų retrospektyvą. Tie filmai mane tiesiog užbūrė. Pamenu, kad nebūdavo bilietų į filmą, o mus, jaunimą, dažnai praleisdavo nemokamai. Įsivaizduokite, guli salės pradžioje ant žemės, galvą pasidėjusi ant kuprinės ir didžiuliame ekrane žiūri Pasolinį – argi tai ne fantastika? 

Dar viena svarbi to meto kino atradimo vieta buvo vilniečiams gerai pažįstamas videonuomos punktas „Eliksyras“, kuriame pradžioje buvo nuomojamos videokasetės, vėliau DVD diskai. Tai taip pat man tapo kino pažinimo mokykla.  

– Tačiau viena yra žiūrėti filmus, domėtis jais ir visai kas kita imtis to pačiai. 

– Tikrai taip. Žiūrėdama kiną aš net nedrįsau pagalvoti apie kino kūrimą – tai būtų buvę kažkas protu nesuvokiama ir gerokai viršiję mano vaizduotę. 

Tačiau realybe tai pradėjo virsti to paties mylimo dėstytojo S.Valiulio dėka. Studijų metu mes turėdavome atlikti praktiką ir aš pasirinkdavau daryti dokumentines apybraižas, kurių metu pati ėmiau filmuoti.  

Po vasaros, pamenu, S.Valiulis paimdavo mano nufilmuotą medžiagą ir kitiems studentams pristatydavo kaip pavyzdį. Jaunam žmogui tai be galo svarbu: tuomet aš jausdavau iš jo sklindančią paramą, pasitikėjimą ir padrąsinimą eiti toliau, bandyti ir nebijoti.  

Man rodos, kaip tik tuo metu aš nesąmoningai net susiformavau savo kūrybos stilių – ieškoti išskirtinių asmenybių, maištininkų, laisvės propaguotojų, kurie drąsiai eina prieš srovę ir tokiu būdu keičia pasaulį. 

Tiesa, be S.Valiulio, dar būtinai reikėtų paminėti dėstytoją ir kino kritikę Živilę Pipinytę, su kuria susipažinau rašydama savo bakalaurinį darbą, o kartu nuolatos skaitydama jos kino recenzijas, kurios, kiek žinau, augino ne tik mane, bet ištisą mano kartą. 

Įdomu ir tai, kad teorinė mano bakalauro dalis buvo susijusi su archyvais ir jų panaudojimu kinematografijoje. Neįtikėtina, bet dabar, kurdama savo filmus, labai dažnai prisiliečiu prie archyvų, kurie man tampa ne tiek vaizdo iliustracija, kiek savarankiška, autentiška pasakojimo dalimi. Žavu yra tai, kaip gyvenime mes nesąmoningai pasirenkame tam tikrus dalykus, kurie mums yra svarbūs, nors patys nebūtinai galime tai racionaliai paaiškinti. 

– Pirmojo dokumentinio filmo, pelniusio „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, herojumi pasirinkote tuomet jau mirusį neformalą, kino kūrėją, pankuojantį hipį Artūrą Barysą-Barą. Kuo jus patraukė ši, bent jau iš pirmo žvilgsnio, rodos, absoliučiai priešinga jums pačiai asmenybė? 

– Filmas „Baras“ buvo šiek tiek vėliau. Pirma aš apsigyniau bakalauro darbą, kurio centrine figūra kaip tik ir buvo ši spalvinga ir charizmatiška asmenybė. Aš jį mačiau kaip išskirtinę Vilniaus figūrą, grynuolį tiek savo kūryba, tiek ir gyvenimo būdu. Šitaip studijų užbaigimui pasirinkau daryti dokumentinę apybraižą apie jį. Pamenu, vaikščiodavau su Baru po miestą ir filmavau jo susitikimus su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis bei jų pokalbius apie tai, kas yra laisvė. 

Nors Baras, visų pirma, imponavo savo kitoniškumu, tačiau kartu aš jį žinojau ir kaip avangardinio kino kūrėją. Jei jis būtų gimęs kitoje geležinės uždangos pusėje, galbūt pasaulyje būtų žinomas ne mažiau nei Jonas Mekas. Tai buvo drąsus ir laisvas kūrėjas, nebijojęs žaisti ir rodyti pasaulį tokį, kokį matė jis pats.  

– Ką apie kiną sužinojote iš jo? Gal net gavote iš jo kokių pamokų? 

– Pamenu, sykį mes nuėjome į kavinę, aš jam nupirkau alaus ir jis pasakė, kad kine svarbiausi yra du dalykai: viena – tai pavadinimas, o antra – montažas (juokiasi). Dabar galvoju, kad išties, didžioji dalis mano filmų ir gimsta montažinėje, o sugalvojusi pavadinimą ir pati suprantu, apie ką bus filmas. 

Tarkime, kurdama filmą apie fotografą Vitą Luckų ir jo meilės istoriją, ilgai negalėjau rasti tinkamo pavadinimo. Mes jau montavome juostą, o aš vis dar nežinojau, kaip jis vadinsis. Tai tikrai man kėlė daug nerimo.  

O vieną naktį prieš užmingant staiga atėjo mintis – „Meistras ir Tatjana“ ir viskas stojo į savo vietas. Tuomet net visos aliuzijos su M.Bulgakovo romanu „Meistras ir Margarita“ tartum savaime ėmė persidengti – čia ir rankraščiai, Luckaus atveju, fotografijos, kurios nedega, ir Tatjanos meilė, ir puolantys demonai... Kai tik atėjo šis pavadinimas, kaipmat tapo aiški ir filmo struktūra, ir aš jau žinojau, kaip jis turi atrodyti, kuria linkme montuoti. 

Štai tokia svarbi yra Baro pamoka. Beje, jis padėjo sugalvoti ir pavadinimą mano bakalauro darbui. Jis, kaip ir priklauso Barui, buvo gan kreizi – „Aplink, apie, apskritai Artūrą Barysą“.  

– Bet savo kinematografijos pradžią jūs skaičiuojate ne nuo šio filmo, o jau po Artūro Baryso mirties 2009 metais sukurto filmo „Baras“.  

– Barui staiga mirus, man norėjosi pagerbti jo atminimą. Tuomet Lietuvos televizijoje buvo laida, kurioje buvo rodomi valandos trukmės dokumentiniai-televiziniai filmai.  

Biudžetas buvo siaubingai mažas, bet aš – tuomet jauna ir kupina entuziazmo – užsidegiau Baro gimtadieniui padaryti filmą. Nesakysiu, kiek buvo likusių dienų iki jo rodymo, bet užsispyriau ir su šviesaus atminimo operatoriumi Audriumi Kemežiu, su kuriuo dirbome prie visų pirmųjų mano filmų, pasileidome kalbinti Barą pažinojusius jo bičiulius. 

Pinigų užteko tik filmavimui. Net garsistui nebuvo, tad man pačiai teko įrašinėti garsą. O tada montažas... Ką daryti su tuo? Vienas bičiulis nemokamai užleido į savo montažinę, tačiau nemokamo montažisto nebuvo. Tad kitos išeities neturėjau, kaip tik pati to imtis. Juokingiausia, kad montavimo pradmenis gavau per „Skype“ pokalbį ir užsidariusi montažinėje paromis sėdėjau prie visos „Baro“ medžiagos.  

Tikrai abejoju, kad dabar galėčiau tai pakartoti... Bet tada buvo didžiulis entuziazmas, daug jėgų ir noro padaryti maksimumą iš to, ką galiu. Pamenu, kad filmą atidaviau prieš pat eterį, nors reikėjo atnešti likus parai iki premjeros televizijoje.  

– Kiek žurnalistikos mokslų patirtis nulėmė tai, kad bene ryškiausiems savo filmams „Baras“, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“, „Šuolis“ pasirinkote dokumentinį portreto žanrą? 

– Man rodos čia svarbios visos patirtys – tiek žurnalistika, tiek režisūra, tiek fotografijos ir medijos meno magistro studijos Dailės akademijoje. Viskas, ką sukaupi savo gyvenime, dėliojasi tartum mozaika ir gailiausiai veda prie konkrečių pasirinkimų. Vis dėlto, labiausiai mokaisi kurdamas, darydamas, klysdamas ir taip augdamas viduje. 

– Nuo ko priklauso, kad filmui pasirenkate vieną ar kitą herojų – jo charizma, istorija, jūsų pačios santykis su juo ar jo kūryba? O gal tai herojai pasirenka jus? 

– Į šį klausimą nėra atsakymo. Juk nebūna taip, kad sėdžiu ir galvoju, apie ką čia dabar sukūrus filmą. Žinoma, pasitaiko, išgirsti žmogaus istoriją ir supranti, kad tai verta filmo. Būna, kaip kad su Irena, istorija bręsta ne vienus metus ir tu negali paaiškinti, kodėl imiesi filmo tik dabar, bet nesiėmei to pažinties pradžioje. Tiesiog taip būna ir tai lemia daugybė dalykų. 

Aš tikrai nežinau kaip atsiranda filmai – jie nutinka tartum meilė ir draugystė... Štai kodėl kinas man visų pirma yra emocija, o ne logiška konstrukcija ar išmąstymas. Tuomet pati istorija tave susiranda ir joje, kaip veidrodyje, staiga atpažįsti save. Šitaip įvairūs susitikimai, pažintys, pasakojimai augina tave, visų pirma, kaip žmogų ir iš to natūraliai randasi kūryba, kaip pastanga suprasti, kas mes esame, ką veikiame šiame pasaulyje ir kokia yra mano pačios, o ir visų mūsų drauge, paskirtis šiame gyvenime. 

– Ar filme jums svarbu perteikti savo asmeninį požiūrį ir santykį su tuo konkrečiu asmeniu, ar stengiatės maksimaliai priartėti prie, jei taip galima sakyti, grynosios dokumentikos? 

– Be subjektyvaus požiūrio neįmanomas joks dokumentinis filmas. Nors šia tema prirašyta begalė darbų ir išrasta ne viena teorija, tačiau, man atrodo, kad grynoji dokumentika išvis neegzistuoja. Juk štai mes sėdime prie vieno stalo ir jūs į mane žiūrite iš vieno kampo, o aš į jus – iš kito. Jūs mane matote viename fone, o aš jus – kitame. Rodos, mes esame vienoje tikrovėje, vienoje konkrečioje erdvėje, tačiau žiūrėjimo perspektyvos yra skirtingos.  

Ką galima būtų įvardyti kaip objektyviausią dokumentiką? Tai – apsaugos kameros, kurios fiksuoja vaizdą ištisą parą. Tačiau ir tai yra labai sąlygiška, nes jos filmuoja ribotą erdvę, tik dalį tikrovės, vadinasi, net ir tai yra subjektyvu.  

Subjektyvumo kine nevengiu ir nebijau. Priešingai – tai man padeda papasakoti istoriją taip, kaip aš ją ir matau. Tarkime, kitas režisierius, net ir dirbdamas su tuo pačiu operatoriumi, montuotoju, kompozitoriumi, papasakotų visai kitokią „Šuolio“ herojaus S.Kudirkos istoriją. Net turėdamas identišką medžiagą, jis sukurtų kitokį pasakojimą, remdamasis savo idėja apie tai, kas svarbiausia yra šioje istorijoje.  

Bene akivaizdžiausias pavyzdys galėtų būti dailės studija, kurioje žmonės piešia tą patį modelį, tačiau jų visų darbai skirtingi. Ir ne tik todėl, kad kiekvienas žiūri iš savo perspektyvos, tačiau, visų pirma todėl, kad kiekvienas ir mato savaip. 

– Ką tuomet dokumentiniame kine įvardytumėte kaip tiesą? 

– Tiesa – tai emocija, ką žmogus patiria žiūrėdamas filmą. Čia ir yra objektyvioji konkretaus žiūrovo tiesa. Būtent tai yra kino stebuklo paslaptis. 

Man tenka nemažai keliauti po skirtingiausias pasaulio šalis, susitikti su įvairių kultūrų atstovais, bendrauti su žmonėmis nuo Azijos iki Lotyno Amerikos. Tačiau aš pastebiu, kad mes visi daugiau mažiau panašiai reaguojame į konkrečius filmus ir nors iš jų išsinešame skirtingas mintis, tačiau labai panašias emocijas.  

Čia ir slypi kino kalbos universalumas – autentiška patirtis sužadina giliausias, asmeniškiausias, o kartu ir universalias, bendražmogiškas mūsų patirtis.  

– Kinas yra gan ilgas procesas, todėl dirbdama prie vienos medžiagos praleidžiate daug laiko. Ar tai nepabosta? 

– Sukurti filmą užtrunka ne vienus metus, todėl vienokia aš pradedu šį darbą, o pabaigiu jau būdama kitokia. Lygiai taip pat ir nuo pirminio mano įsivaizdavimo, koks turėtų būti filmas, arba kokią emociją jis galėtų sukelti, aš nueinu ilgą kelią iki galutinio rezultato, kuris visada yra kitoks, nei planavau ar maniau nuo pradžių. Tad šis procesas, nors neretai ir yra varginantis, yra kuriantis, ne griaunantis.  

Kurdama filmą aš remiuosi daugiau intuicija, kuri padeda labai jautriai pažvelgti į turimą medžiagą. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl savo filmus montuoju labai ilgai. Įsivaizduokite, kad pats filmavimas visame kino kūrimo procese tesudaro gal 15 ar 20 proc., o visa kita – daugybė kitų neišvengiamų darbų. Čia panašiai kaip su ledynu – paviršiuje matyti tik viršūnė, tačiau didžioji jo dalis slypi po vandeniu.  

Rinkdama medžiagą filmui „Šuolis“ perskaičiau gausybę informacijos iš to meto spaudos apie Simą ir jo poelgį, peržiūrėjau įvairią archyvinę, istorinę medžiagą, narsčiau tą laikotarpį iš įvairių pusių ir tik mažoji dalis visos informacijos atsidūrė pačiame filme. Bet tas, rodos, antraeilės ar trečiaeilės informacijos žinojimas iš dalies ir nulėmė tai, kad filmas yra būtent toks, o ne kitoks. 

– O nebūna gaila atsisakyti to didžiulio kiekio surinktos bei nufilmuotos medžiagos, galiausiai kuri nepatenka į filmą? 

– Kiekvieną kartą pradėdama naują filmą aš jaučiuosi kaip pirmokė ir jaudinuosi, nerimauju, baiminuosi, kad man nieko nepavyks. Tačiau ko išmokė visi ankstesni darbai, tai supratimo, kad į filmą nesudėsi visko. Filmas – tai vienas sakinys, viena pagrindinė mintis. Ir turi padaryti, kad tas sakinys būtų ne tik rišlus, bet ir vizualiai skambėtų. 

Be abejo, kiekvieno filmo darbinėje medžiagoje yra daugybė scenų, kurios yra nepaprastai geros, įdomios, vertingos, žavios ar turiningos. Tačiau jų tenka atsisakyti dėl bendro tikslo, nes jei bandai į filmą sudėti viską, tuomet nepasakai nieko. Tad atranka – esminė kiekvieno filmo, o gal ir apskritai bet kokios kūrybos dalis.  

Su kiekvienu filmu užsiauginu storesnę odą ir šalčiau atmetu nebūtinąją medžiagą. Žiūriu ir suprantu – tai įdomu, bet ne apie tai šis filmas. Ir šis šaltumas, tam tikras atsiribojimas nuo to, kas padaryta, padeda sutaupyti labai daug laiko, mat atmetant tai, kas nereikalinga, gali judėti toliau, o ne vis žvalgytis atgal. 

– O kas nutinka su visa ta nepanaudota medžiaga? 

– Guli nešiojamuosiuose diskuose ir tiek. Ir tų diskų vis daugėja.  

– Bet juk iš to galima būtų padaryti dar kažką, tiesa? 

– Taip, žinoma. Pavyzdžiui, Simo medžiaga – jos yra tiek daug, kad galima būtų galvoti ir apie serialą. Jo istorijoje esama nepaprastai daug pasakojimo vingių, kurie sudaro tos nepaprastos istorijos visumą. Pavyzdžiui, vien iš Simo mamos kelionės iš Griškabūdžio kaimo į Maskvą, moters, kuri net nemokėjo rusų kalbos ir buvo akylai sekama KGB, – vien iš to galima atskirą filmą padaryti.  

Bet, kaip jau minėjau, filmo negalima perkrauti, reikia pasakyti tai, ką reikia, ir dėti tašką. Viską žymiai plačiau ir išsamiau galima aprašyti knygoje, bet aš ne rašytoja, o režisierė. 

O kai baigiu filmą, ta tema man jau yra išsemta. Aš ją jau papasakojau ir prie jos jau nebesinori grįžti, nes per tuos darbo metus, montažo mėnesius, viskas gerokai įgrįsta. Kai įvyksta filmo premjera, kurį laiką dar norisi kai ką filme pataisyti, bet paskui supranti, kad jis jau gyvena savo atskirą gyvenimą ir tau nebepriklauso.  

Galiausiai aš ir pati pamažu imu gyventi nauju kūriniu. Šitaip visa darbinė medžiaga tampa praeitimi, buvusiu kūrybiniu etapu. Jos koncentras – tai ledyno viršūnė, į kurią užkopei, o dabar eini ieškoti kitos. 

– Kas tuomet po filmo premjeros nutinka su jūsų bei herojų santykiais? Juk filmuojant kartu praleidžiate labai daug laiko. Nėra jausmo, kad tik pasinaudojate žmogumi iš jo paimdama sau tai, ko jums reikia, o paskui apleidžiate vardan kitos istorijos? 

– Negali to išmesti ir pamiršti, lyg nieko nebūtų buvę. Norisi tuos santykius branginti ir juos išlaikyti. Kitaip aš negalėčiau. Bet tai, man rodos, irgi labai natūralu. Įsivaizduokite, kad su žmogumi jūs perėjote kalnus, o paskui grįžote atgal į įprastą gyvenimą. Tačiau jūs jau esate neišskiriami, nors kasdien ir nesimatote. Tas žmogus tampa dalimi tavęs, o tu – dalimi jo ar jos gyvenimo. Ir tai nebeišskiriama, nebepamirštama. 

Žinoma, po filmo mūsų susitikimai tampa gerokai retesni ir tai lemia objektyvios priežastys – tarkime, Tatjana gyvena Amerikoje, Simas vidurio Lietuvoje, aš pati dabar Londone. Reguliariems susitikimams reikia rasti ne tik laiko, bet ir galimybių, o tai ne visada yra paprasta. 

Tačiau nepaisant sudėtingumo, aš stengiuosi tai daryti. Jei nesusitikti, tai bent paskambinti, pasikalbėti. Na kaip gi be to? Šie žmonės tampa mano pačios ir mano šeimos dalimi. Mano vyras net juokauja, metaforiškai sakant, per kiekvienas Kalėdas mūsų stalas tampa vis ilgesnis. Ir tai yra viena iš kino – dokumentinio kino – dovanų. 

– Ar susiduriate su istorijomis, kurioms gal dar nėra atėjęs laikas ir pasirenkate geriau išlaukti? 

– Ne, tokios problemos neturiu. Bet aš susiduriu su kitu iššūkiu: daug nedarau todėl, kad tiesiog nespėju. Dabar herojų, istorijų bei temų aš turiu dešimčiai metų į priekį. O matydama, kad kažko imtis nebespėju, būna, perleidžiu kitiems. Nes geromis istorijomis reikia dalintis. 

Kurdama tokio žanro filmus, negaliu premjerų daryti kas pusę metų. Juk paskaičiavus, kiek reikia laiko nuo konkrečios idėjos iki premjeros, man susidaro ketveri ar penkeri metai. Žinoma, per tą laiką daugiausia gilinuosi į vieną temą, tačiau lygiagrečiai gali būti daromi paruošiamieji darbai ir būsimiems projektams. Pavyzdžiui, šiuo metu montuoju filmą apie Ireną, bet dar du filmai yra vystymo stadijoje. Nors susitelkimas į juos yra gerokai mažesnis, tačiau kai kuriuos darbus reikia pradėti gerokai iš anksto, kad paskui, laikui atėjus, galima būtų susifokusuoti į naują temą. 

– Ar turite svajonę, apie ką norėtumėte sukurti filmą? 

– Filmas, kurį dabar kuriu, ir yra didžiausia mano svajonė. Neįsivaizduoju, kaip kitaip įmanoma būtų dirbti. 

– O apie vaidybinį kiną negalvojate? 

– Man labai patinka dokumentika, nes čia atrandu labai daug laisvės, kūrybiškumo ir intymumo. Branginu ir nedidelę mūsų komandą.  

O labiausiai patinka tai, kaip pats gyvenimas dokumentikoje sukuria ir scenarijų, ir dekoracijas, ir kostiumus. Kartais gal jam reikia padėti su apšvietimu, bet, būna, gyvenimas apšviečia ir taip, kaip pati niekada nesugalvočiau ir nepadaryčiau. Tad dokumentika padeda pastebėti gyvenimo stebuklus. Tiesa, čia gerokai ilgiau tenka kankintis montažinėje, bandant tuos stebuklus išryškinti ir parodyti žiūrovui. 

Vis dėlto, kai kine pavyksta į visumą sudėlioti tą Rubiko kubą, iš įvairių detalių – archyvinės medžiagos bei herojaus ar herojės pasakojimų, atkurti pasaulį, kuris šiandien jau yra pranykęs, tuomet apima begalinis džiaugsmas ir palaima. Ir aš, dėliodama tuos judančius paveikslėlius, Vito Luckaus žodžiais tariant, jaučiuosi kaip Dievas, iš atskirų fragmentų, mažų detalių, kuriantis kažką naujo.  

Susipažink su Giedrės Žickytės filmais šiuose anonsuose: