Neatrasta M.K.Čiurlionio kūrybos pusė – vidinių peizažų fotografijos
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio talentas, Lietuvoje dažnai pakylėtas net ir iki genijaus aukštumų, ilgą laiką buvo grindžiamas išimtinai jo tapyba bei muzikine kūryba. Menotyrininkai skersai išilgai išanalizavo menininko gyvenimą, rašytinį palikimą, kūrybos temas, prasmes ir sąsajas su pasaulio kultūra. Tuo tarpu M.K.Čiurlionio fotografija buvo likusi visų tyrinėjimų užribyje.
Pirmoji šio vieno žymiausių Lietuvos menininkų fotografijų paroda, surengta tik 2000 m. Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Tuomet išleistas ir fotografijų katalogas „Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija“. Nuo to laiko prie Čiurlionio pavardės šalia įprastų apibūdinimų „dailininkas ir kompozitorius“ jo kūrybos tyrinėtojai prideda ir dar vieną talentą – „fotografas“.
Artėjant 150-osioms Čiurlionio gimimo metinėms, kurios bus minimos 2025 m., pasirodė knyga „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografija“ (sud. Vaiva Laukaitienė, Danutė Gruzdienė, Kaunas, Vilnius: Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022) – joje išsamiai pristatoma visa šio dailininko bei kompozitoriaus fotografinė kūryba.
Pasak fotografijos istorikės Margaritos Matulytės, šiam leidiniui parašiusios įžanginį straipsnį, „fotografija yra neatsiejama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fenomeno dalis, plečianti ypatingą aurą, kuri gaubia visą kultinį lietuvių genijaus meną“.
Iki mūsų dienų yra išlikę vos keli paties Čiurlionio fotografiniai portretai. Neabejotinai žymiausią jų, tapusį ikoniniu menininko atvaizdu, 1908 metais padarė garsusis Vilniaus fotografas Stanislovas Fleury. Nuotraukoje Čiurlionį matome vilkintį švarku, balta apykakle, pasirišusį kaklaskarę, pasisukusį profiliu ir tolyn nukreiptu žvilgsniu. Nuotraukoje jam – trisdešimt treji. Gyventi liko vos treji metai.
Tačiau kur kas daugiau yra išlikusių paties Čiurlionio padarytų nuotraukų. Visos jos telpa nedideliame 56 puslapių fotografijų albumėlyje, jas atspausdino ir suklijavo pats menininkas, grįžęs iš kelis mėnesius trukusios viešnagės kurortiniame Anapos mieste prie Juodosios jūros, garsėjusiame saulėtu vasaros klimatu, nuostabiais jūros bei kalnų peizažais.
Albumėlyje „Anapa.1905“ galima išvysti 47 nuotraukas: 38-ių iš jų autorystė priskiriama pačiam Čiurlioniui, o 8 fotografijos – nežinomo autoriaus, nors, kaip teigia tyrėjai, pasinaudojęs stovu jas galėjo padaryti ir pats menininkas.
Manoma, kad 1898–1904 m. gamybos sulankstomą „Kodak“ fotoaparatą, skirtą fotomėgėjams, Čiurlionis galėjo įsigyti (o gal gavo dovanų?) mokydamasis Varšuvos dailės akademijoje, prieš pat 1905 metų išvyką į Anapą. Čia pasisvečiuoti jį pakvietė mecenatų ir artimų bičiulių Wolmanų šeima.
Tiesa, fotografavo Čiurlionis ir vėliau – tai savo prisiminimuose yra paliudijusi jo sesuo Jadvyga: „Brolis turėjo fotoaparatą ir tą kartą (1908 m.) daug fotografavo, o paskui abu su Zose ryškino, džiovino, karpė nuotraukas ir klijavo į albumus. Viena kita nuotrauka, jo daryta, išliko iki mūsų laikų.“ Pasak bičiulių ir artimųjų, Druskininkų namelio rūsyje Čiurlionis buvo įsirengęs improvizuotą fotolaboratoriją, kur pats ryškino stiklo negatyvus bei darė atspaudus. Kokios tai galėjo būti nuotraukos – neaišku, mat mūsų dienas pasiekė tik minėtas Anapos albumėlis. Žinoma tik tai, kad pats menininkas fotografuodavo ir savo tapybos darbus, o jų nuotraukas siųsdavo draugams pridėjęs prie laiškų.
Tačiau grįžkime į Anapą, kur daugiau nei du mėnesius jūros ir kalnų apsuptyje poilsiavo Čiurlionis. Negalėdamas atsigrožėti tenykšte gamta, kaip pats teigė laiške broliui Povilui, jis čia daugiausia vaikštinėjo vienas jūros pakrantėmis, tapė arba tiesiog sėdėdavo prie jūros ištisas valandas, ypač saulei leidžiantis.
Būtent šiuos menininko žodžius puikiausiai iliustruoja ir išlikusios jo fotografijos. Kaip savo straipsnyje „Čiurlionio fotografijos, iš cikadų genties“ minėtoje knygoje teigia M.Matulytė, savo fotografijomis „Čiurlionis sukūrė vaizdinį pasakojimą apie buvimą Anapoje <...> Būtent buvimą, ne įprastą trumpalaikę viešnagę, atspindi vaizdų turinys ir seka“.
Jo nuotraukose dominuoja menininko įspūdžiai, dykinėjimo saulės nutviekstomis pakrantėmis potyriai. Rodos, uolos čia taip įkaitusios nuo saulės, kad pačios fotografijos tiesiog alsuoja karščiu. Anot M.Matulytės, tai yra ne dokumentinis reportažas apie Juodąją jūra ar Kaukazo kalnus, bet „nuorodos į kūrėjo pasaulėžiūrą, jo abstrakcinį mąstymą“ (M.Matulytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografija, 2022).
Ne viena Čiurlionio fotografija sukurta preciziškai laikantis kompozicijos principų bei modernios raiškos, todėl atrodo lyg būtų visiškai išbaigti paveikslai. Tuo tarpu jo kūrybos tyrinėtojai pastebi, kad šioje kelionėje patirti įspūdžiai atsispindi ir vėlesnėje menininko tapyboje: sugrįžęs iš Anapos Čiurlionis nutapė paveikslus „Krantas“ (1905), „Uola prie jūros“ (1905), „Jūros pakrantė“ (1905) bei „Kalnas“ (1906), kuriuose matyti Kaukazo gamtos įkvėpti motyvai.
Menininko albumėlyje esama ir kitokių fotografinių motyvų: čia ir žvejai bei vietos gyventojai, pozuojantys paties Čiurlionio kompanjonai ar lovoje gulinčio žmogaus siluetas. Kas tai – nuotraukos atminčiai, etnografiniai tyrinėjimai, būsimų darbų eskizai, o gal novatoriški fotografiniai eksperimentai pralenkiant laiką?
Vienas pirmųjų Lietuvoje į Čiurlionio nuotraukas dėmesį atkreipęs fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas yra teigęs, kad klaidinga būtų šio menininko susidomėjimą fotografija traktuoti vien kaip laikiną pomėgį ir atskirti tai nuo visos jo kūrybos bei interesų platumo. Priešingai – šalia Čiurlionio domėjimosi istorija, chemija, astronomija, astrologija, mitologija, filosofija, Vakarų bei Rytų religijomis, natūraliai atsirado ir fotografija – vienas iš būdų pažinti ir prisijaukinti šį pasaulį, o per jį – ir save patį.
Nuotraukos M.K.Čiurlionio iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendimimas Lina Zaveckytė