Neregėtas sovietmečio kinas: ekranas ant tvarto sienos, filmuojantys gaisrininkai ir saldus erotikos žavesys 

Algimantas Puipa, Šarūnas Bartas, Algimantas Mikutėnas – tai vos keletas Lietuvos kino grandų, be kurių šiandien neįsivaizduojama mūsų kinematografijos istorija. Visų jų kino pradžia sovietmečiu buvo tarp kino mėgėjų, laisvu nuo darbų ir kasdienių įsipareigojimų laiku entuziastingai ėmusių į rankas 16 mm kino kameras ir ėjusių „daryti kiną“.  

Šio judėjimo ištakos siekia tarpukarį, o ilgiausiai iki šiol gyvuojantis festivalis jau skaičiuoja 65-uosius metus. Sovietmečiu kino mėgėjai aktyviai veikė įvairiuose Lietuvos miestuose nuo Vilniaus iki Klaipėdos, Kėdainių ir Šiaulių, o didžiausias jų skaičius siekė net 3 tūkstančius.  

Tuomet filmavo kas tik netingėjo, mat kameros bei kino juostos buvo prieinamos daugeliui. Štai kodėl nieko nestebino ir atskiri festivaliai, kuriuose savo filmus ar tiesiog filmuotą medžiagą demonstruodavo gaisrininkai, žemdirbiai, gamtininkai ar kraštotyrininkai.  

Pasak ilgamečio Lietuvos kino mėgėjų sąjungos pirmininko Vidmanto Gaigalo, nors ne kiekviena kino mėgėjo sukurta medžiaga jau yra filmas, tačiau būtent šiuose iki šiol menkai tyrinėtuose archyvuose slypi didžiuliai istoriniai, kultūriniai bei dokumentiniai lobiai. 

– Vidmantai, kaip jūs įvardytumėte, kas yra kino mėgėjas? 

– Tai yra žmogus, kurio laisvalaikis ir hobis yra kino kūrimas. Tačiau tai kur kas daugiau nei rinkti pašto ženklus ar žvejoti. Kino kūrimui neužtenka vien gerai išmanyti techniką ir mokėti filmuoti. Svarbiausia yra vaizduotė, gebėjimas kurti istoriją ir ją įkūnyti judančių paveikslėlių kalba. Juk kinas – tai pasaka: gyveno kartą senelis ir senelė... – nuo to prasideda filmas, na, o kas jiems nutiko paskui – čia jau viskas priklauso nuo pasakotojo talento.  

Be abejo, vienam kiną daryti sunku, todėl žmogus ima ieškoti bendruomenės, tokių pačių fantazuotojų kaip ir jis. Šitaip istorijoje ir atsirasdavo kino mėgėjų chebros, kur vienas kitam padėdami kino entuziastai pilką kasdienybę paversdavo pasauliu, kuriame įdomu gyventi.  

Aš pats kine esu nuo 1975 metų ir čia išbandžiau įvairiausias formas: kūriau vaidybinį filmą, paskui su Rimgaudu Karveliu darėme dokumentiką, su Valenta Aškiniu įkūrėme tarptautinį animacinių filmų festivalį „Tindirindis“. Šitaip susikuri terpę, kurioje smagu ne tik pačiam būti, bet gali į kino sales pakviesti kitus ir jiems parodyti kiną. 

– Kada kino mėgėjų judėjimas prasidėjo Lietuvoje? 

– Tai susiję su vienu pirmųjų Lietuvos kino operatorių Stepu Uzdonu. 1930 metais pradėjęs studijuoti Kaune, jis savarankiškai ėmėsi ir šį bei tą filmuoti. Jau po metų su bendraminčiais įkūrė Lietuvos kinematografijos mėgėjų sąjungą, savo iniciatyva steigė kino teatrus bei nufilmavo daugybę unikalios kino medžiagos. Viena tokių – 1941-aisiais vokiečių surengtas Kauno bombardavimas. Deja, pirmoji kinematografijos mėgėjų sąjunga veikė vos ketverius metus. 

Sovietams okupavus Lietuvą S.Uzdonas filmavo kino žurnalus bei siužetus kino kronikai „Tarybų Lietuva“. Tačiau galiausiai 1951 metais jis vis tiek atsidūrė Sibire. Po trejų metų sugrįžęs įsidarbino Kauno radijo gamykloje ir 1958 metais čia įkūrė kino studiją „Banga“. Tais pačiais metais buvo surengtas ir pirmasis mėgėjiško kino festivalis, gyvuojantis štai jau 65-erius metus. 

Sovietai nemažai dėmesio skyrė kinui – gamino 8 mm ir 16 mm kino juostas, filmavimo kameras ir darė viską, kad kinas taptų prieinamas paprastiems žmonėms. Septintajame dešimtmetyje iš studijų Maskvoje grįžęs Vytautas Baniulis pamatė, kad Lietuvoje yra nemažas susidomėjimas kinu, tad 1966 metais įsteigė LTSR kino mėgėjų draugiją. Taip šis judėjimas pamažu ėmė augti, o entuziastai – burtis įvairiuose Lietuvos miestuose. Ilgainiui per metus šalyje būdavo surengiama 10–15 skirtingų kino mėgėjų festivalių.  

– Kas nulėmė šitokį žmonių susidomėjimą imti į rankas kameras ir daryti savo kiną? 

– Dar Leninas sakė, kad kinas yra svarbiausias iš visų menų, tad ideologiškai šiai sričiai sovietai ir skyrė didesnį dėmesį. Vis dėlto, labiausiai mėgėjiško kino populiarumą nulėmė techninės galimybės: parduotuvėje nesunkiai galėjai įsigyti 16 mm „Krasnogorsko“ kino kamerą bei juostų – tad imk ir filmuok. Šitaip ir prasidėjo: žmonės ėmė filmuoti savo gyvenimus, vaikus, artimiausią aplinką.  

Natūraliai iš to gimė ir poreikis tai, kas nufilmuota, parodyti kitiems. Šumske eigulys baltai nudažė tvarto sieną, pastatė projektorių ir ėmė rodyti tai, ką žmonės filmavo. Ilgainiui šitaip atsirado pirmieji Šeimyninio kino festivaliai. Su laiku žmonės ėmė filmuoti daugiau, jau išeidami už savo namų aplinkos. Galiausiai aštuntajame–devintajame dešimtmetyje mėgėjiško kino festivalių buvo nesuskaičiuojama daugybė: savo peržiūras rengė racionalizatoriai-išradėjai, žemdirbiai, gaisrininkų, Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai, gamtininkai, kraštotyrininkai ir etnografai, turistai. Taip pat buvo atskirai rengiami dokumentinių ir vaidybinių, debiutinių ir humoristinių filmų festivaliai. 

Žmonių susidomėjimas kinu buvo toks didelis, kad prieš Respublikinių filmų peržiūras visuose kino mėgėjų draugijos skyriuose, išsibarsčiusiuose po visą respubliką, buvo rengiamos filmų atrankos, kuriose kasmet sulaukdavome per du tris šimtus naujų filmų. Į Respublikines filmų peržiūras Vilniuje iš kiekvieno skyriaus, kurių buvo penki, patekdavo po 10–12 filmų.  

Maža to, daugelis gamyklų turėjo ne tik savo ansamblius, bet ir kino mėgėjų klubus. Tai buvo gan praktiškas sumanymas: per Gegužės 9-osios ar lapkričio švenčių paradus gamyklų darbuotojai su transparantais būdavo siunčiami į mitingus, o kino mėgėjai tai dokumentuodavo. Arba darbuotojai į kolūkį derliaus nuimti, o operatorius kartu su jais. Tokia buvo tvarka. Tačiau turėdami aparatūrą, patalpas bei medžiagas, savo laiku kino mėgėjai galėjo daryti tai, ką norėjo. Tai buvo abipusiai naudingas sandoris. 

Maža to, Vilniaus Jaunųjų technikų stotyje buvo kino būrelis – vaikai čia taip pat mokėsi kurti kiną, o kai kurių jų darbai taip pat buvo rodomi Respublikiniuose festivaliuose. Iš čia išėjo graži kino mėgėjų kompanija. 

– Kaip nusakytumėte, kada kino mėgėjų judėjimas Lietuvoje pasiekė savo piką? 

– Pikas buvo visada, išskyrus gal tik technologinių permainų laikotarpį, kai 16 mm kameras keitė VHS, vėliau VHS‘us keitė skaitmena. Tačiau žmonės filmavo visada ir norėjo rodyti savo kiną. Per visą Lietuvą kino mėgėjų yra buvę apie 3 tūks. Žinoma, ne visi vienodai aktyvūs ir kūrybingi: kažkas per metus sukurdavo vieną filmą, paskui turėdavo kelerių metų pauzę, o kiti, kaip, tarkime, Artūras Barysas-Baras – ir po kelis per metus.  

Svarbu ir tai, kad anuomet buvo juntamas didžiulis poreikis ne tik kurti filmus, tačiau ir žiūrovai veržėsi į šias peržiūras. Respublikiniai kino mėgėjų festivaliai Profsąjungų rūmuose visada būdavo anšlaginiai ir sutraukdavo 3–4 tūkst. žiūrovų. Tai tik parodo, kad kino mėgėjų menas buvo laikomas rimta kūrybos šaka ir žmonės čia atrasdavo tai, ko kino ekranai ir televizija nerodydavo.  

– Ar mėgėjų filmams buvo keliami kokie nors reikalavimai, o gal kiekvienas čia galėjo reikštis be jokių apribojimų? 

– Kiekvienas festivalis turėjo savo tvarką ir taisykles, tačiau daugelis jų be atrankos rodydavo tai, kas buvo pateikiama. Šia prasme, galima sakyti, tarp mėgėjų egzistavo gan liberali atmosfera.  

Tačiau į Respublikinį festivalį atranka būdavo labai griežta ir iš kelių šimtų filmų kasmet atrinkdavome 30–50 darbų, kurie būdavo rodomi Vilniuje. O nuo 1967-ųjų geriausi trys darbai keliaudavo į Baltijos šalių kino mėgėjų festivalį, kuris kasmet rotacijos būdu vykdavo vis kitoje respublikoje arba tuometiniame Leningrade. 

Esminis kokybės kriterijus buvo pats darbas: kino mėgėjus raginome pateikti ne atsitiktinę medžiagą, bet kino filmą, kuriame būtų originalus scenarijus, siužetas, matytųsi režisieriaus idėja, jos išpildymas, būtų muzika ir panašūs dalykai. Išties filmuotojų buvo daug, o kiną kuriančių – gerokai mažiau.  

– Ar tarp kino mėgėjų buvo ir savos žvaigždės? 

– Žinoma. Ryškiausi kūrėjai buvo Artūras Barysas-Baras, Vidas Valentas, Vladislovas Algimantas Blinstrubas. Naujausius jų darbus visi norėdavo pamatyti, o patys režisieriai prašydavo, kad peržiūrose filmai būtų rodomi pačioje programos pabaigoje. Taip festivaliuose būdavo išlaikoma daugiau intrigos.  

Beje, iš kino mėgėjų išėjo ir Algimantas Puipa, ir Algimantas Mikutėnas, ir Šarūnas Bartas. Net Andrius Mamontovas yra tarp mūsų narių, mat jaunystėje mokėsi kino ir šį bei tą filmavo.  

– Kaip jūs įvardytumėte skirtumą tarp mėgėjų ir profesionalų?  

– Kūrybine prasme tarp jų nėra jokio skirtumo – visi mėgsta kiną, todėl gali būti vadinami „kino mėgėjais“. Tačiau finansinis aspektas taip pat svarbus. Kino mėgėjas viską daro už savo pinigus, nes tai yra jo hobis, jo saviraiška. Kita vertus, jis prieš nieką nėra atsakingas, tik pats prieš save, todėl ir gali daryti tai, kas jam atrodo svarbu. 

Kartais sutinku žmonių, kurie sako: aš jau išaugau iš kino mėgėjų, nors profesionaliai nieko taip ir nepadaro. Todėl mano tikslas tiek sovietmečiu, tiek ir dabar yra auginti kino mėgėjus, kad jie kurtų kokybišką, įdomų, autentišką kiną. Štai kodėl savo festivaliuose kasmet siekiame išlaikyti lygį ir bet ko į programas neimame. 

– Kokie žanrai tarp kino mėgėjų buvo ir yra populiariausi iki šiol? 

– Visokių žanrų čia galima rasi: nuo dokumentikos iki animacijos, nuo vaidybinių iki eksperimentinių filmų. Iki šiol Respublikiniame festivalyje yra išlikusios būtent šitokios žanrinės nominacijos, o filmų pasiūla tikrai negalime skųstis. 

Žinoma, kiekvieno kūrėjo kelias skirtingas: kažkas visą gyvenimą kuria vieno žanro kiną, o kažkas išbando įvairius, mat nenori būti žanro apriboti. Pavyzdžiui, Kėdainiuose 1962 metais gydytojas Vitolis Laumakys ir inžinierius Adolfas Morėnas įkūrė kino studiją „Mėgėjas“ – jie orientavosi išimtinai į dokumentiką ir kūrė filmus apie miesto istoriją, visokias to meto negeroves ir pan. Tačiau net ir toje kompanijoje galima rasti netikėtų įdomybių.  

Arba jau mano minėtas Artūras Barysas-Baras, kuris visą laiką kūrė žaismingus, drąsius, eksperimentinius filmus, tačiau net ir jis sykį išbandė grynąją dokumentiką – jo darbas „Mes“, skirtas Gegužės 9-osios paradui, vienintelis toks jo eksperimentas. Beje, labai vykęs ir įdomus, nors įprasto avangardinio Baryso ten nė kvapo. 

– Ar turinio prasme kino mėgėjai turėjo kokių suvaržymų, sovietinis saugumas jūsų peržiūrų netikrino? 

– Per kiekvieną Respublikinį festivalį tarp žiūrovų būdavo ir saugumiečių. Tuomet juokaudavome, kad Profsąjungų rūmai strategiškai jiems yra labai patogioje vietoje, todėl su malonumu jie ir ateina pasižiūrėti mūsų filmų. 

Atvirai sakant, kažkokių reikšmingų nutikimų su saugumu nebuvo. Pamenu vos vieną: telšiškis Norvaiša savo namuose filmavo kambario panoramą ir į kadrą pateko Vytis. Tas senukas net nesuprato, ką jis nufilmavo – matyt, Vvytis pas jį kabėjo dar nuo Smetonos laikų, tad buvo įprasta namų dekoracija. Kai filmas buvo parodytas Vilniuje, Norvaišą griebė saugumiečiai ir gerokai užtampė. Rodos, žadėjo ir iš darbo jį išmesti, bet kuo viskas baigėsi – nebepamenu. 

– Vadinasi, į politiką geriau buvo nelįsti. O kokios kitos temos? Pavyzdžiui, nuogybės? 

– Nuogybės – be problemų... A.Barysas sukūrė filmą „Jos meilė“ apie vyresnės moters ir jaunuolio meilę. Kažkas pabambėjo dėl erotikos, bet vis tiek filmas buvo rodomas įvairiuose festivaliuose tiek Lietuvoje, tiek ir Sovietų Sąjungoje.  

Vėliau sklandė gandas, kad kaip tik už šį darbą jis buvo pašalintas iš kino mėgėjų gretų. Tačiau tai netiesa. Priežastis buvo kur kas banalesnė: jis savavališkai, beje, už savo paties pinigus, nuvyko į Tulos kino festivalį, kur surengė savo filmų peržiūrą. Tuometiniam Kino mėgėjų draugijos pirmininkui tai nepatiko, tad jis atėmė iš Baryso kino mėgėjo pažymėjimą, tačiau po metų ir grąžino... 

Arba štai Juozas Ruzgas Kaune prifilmuodavo apsinuoginusių merginų, bėgančių į vandenį, ir rodydavo kolūkių pirmininkams. Šios peržiūros turėdavo didžiulį pasisekimą: tik atvažiuodavo į kolūkį, iškart jam dengiamas stalas ir statomas kino projektorius... Tai būdavo tikros kino linksmybės... Tiesa, tokie darbai į Respublikinius festivalius nepatekdavo, mat ten nebuvo kino.  

Tuo tarpu erotikos elementų netrūko ir V.Valentos bei Jono Čergelio darbuose, o jų darbai tarp kino mėgėjų buvo gerai žinomi. 

– Kokioje padėtyje dabar yra kino mėgėjų archyvai? Ar jie prieinami visuomenei ir ar galima kur nors tuos filmus pamatyti? 

– Savo archyvus kino mėgėjai kūrė už savo pačių pinigus, tad daug kas yra pas juos pačius. Žinoma, dalis medžiagos, ypač po autorių mirties, atsiduria Lietuvos centriniame valstybės archyve. Ačiū Dievui, žmonės dabar supratingi ir radę kino juostas jų neišmeta, bet pasirūpina, kad patektų ten, kur būtų jomis deramai pasirūpinta.  

Nemažą dalį kino archyvo mes iki šiol tebesaugome ir Kino mėgėjų sąjungoje. Čia turime visų geriausių – festivalių prizininkų – 16 mm filmų kopijas nuo 1965 iki maždaug 1990-ųjų, kai tik prasidėjo VHS juostos. Tokių trumpametražių filmų gali būti apie 100–150 vienetų. Tarp jų yra daugybė unikalios medžiagos, o mačiusių ją – vos keli tūkstančiai.  

Kino mėgėjų archyvai vis dar yra neatrasti, o juose slypi didžiulis istorinis lobynas. Tai autentiška ir necenzūruota medžiaga, nes būtent jie dažnai ėjo filmuoti ten, kur oficialūs kino kūrėjai nekišo nosies. Todėl neabejoju, kad šios medžiagos vertė su metais tik augs. 

– O negalvojate jų suskaitmeninti ir padaryti labiau prieinamais? 

– Dabar dažnai man skambina verslininkai, kavinių savininkai ir prašo – gal galite pas mus rodyti senus mėgėjiškus 16 mm filmus? Ne, sakau, filmus mes rodome kino salėse, kur susirenka žmonės ir žiūri kiną. Ir kodėl gi turėtume iš savo filmų kažkam kaupti kapitalą? 

Esmė yra ta, kad kiekvienas filmas yra autorinis darbas ir viskas nuo scenarijaus, filmavimo, montavimo, įgarsinimo yra vieno ar kelių žmonių darbas, kurie tai darė už savo pinigus, niekieno nefinansuojami. Kokia nauda būtų iš to, jei visa ši medžiaga dabar atsidurtų internete? 

Nepriklausomybės pradžioje buvo televizija „Litpoliinter“, kuri perrašė daugumą šių filmų į VHS juostas ir rodė juos kino mėgėjams skirtoje laidoje. Tai buvo įdomus ir prasmingas projektas, deja, tokio dabar nėra.  

Šiais laikais kelerius metus esu gavęs Kultūros tarybos stipendiją ir nedidelę dalį kino archyvo skaitmenizavau. Tačiau problema ta, kad tos 16 mm juostos yra gan prastos būklės. Per keturis–penkis dešimtmečius jos sutrūkinėjo, tad, norint skaitmenizuoti, visų pirma, reikia sėsti prie montažinio staliuko ir fiziškai kiekvieną filmą suklijuoti. O tai užtrunka ir reikalauja daug pastangų, įgūdžių ir laiko 

Dabar Kino centras tai daro su garsiųjų mūsų režisierių filmais, tad beliekai tikėtis, kad kada nors ateis eilė ir kino mėgėjams. 

– Per pastaruosius keturis dešimtmečius įvyko ne viena technologinė revoliucija, kuri palietė ir kino industriją. Kokią įtaką tai turėjo kino mėgėjams? 

– Be jokios abejonės, perėjimai nuo vienos technologijos prie kitos turėjo didžiulės įtakos mėgėjiškam kinui. Reikėjo laiko ne tik apsiprasti su nauja technika, tačiau ir sulaukti, kol ji bus finansiškai prieinama. Tarkime, kai apie 1990-uosius atsirado pirmosios VHS kameros, jos kainavo milžiniškus pinigus, todėl mažai kas galėjo jas įpirkti. Štai kodėl tų metų festivalyje vietoj įprastų 40-ies darbų buvo rodomi vos 13. Vėliau situacija pagerėjo, tačiau mūsų laukė dar viena, šį kartą skaitmeninė, revoliucija. 

– Tačiau dabar technologijos labai atpigo ir filmuoti, montuoti, įgarsinti tapo žymiai paprasčiau. Ar tai turėjo kokios nors reikšmės filmų turiniui? 

– Be abejo. Dabar atsirado daug buko kino. Sovietmečiu, kai kino juostos išryškinimas kainavo didžiulius pinigus, o montažas reikalavo kruopštumo ir atidos, žmonės galvodavo, ką daro, mąstydavo dar prieš pradėdami filmuoti. Tokiu būdu jie patys save kontroliuodavo, o filmavimo imdavosi jau išgryninę savo idėją.  

Svarbus niuansas yra ir tai, kad sovietmečiu nebuvo didelio kino pasirinkimo, o įdomesni autoriai ar filmai mažai kam buvo prieinami. Tuomet mes gyvenome pakankamai nuobodžioje aplinkoje, o kad neišdurnėtume – lavinomės, ieškodavome, fantazuodavome, eksperimentuodavo ir kurdavome tai, kas atrodė įdomu. Bėgdami nuo nuobodulio televizoriuje, kino teatruose ir gyvenime, kino mėgėjai ieškojo laivės ir filmavo savo fantazijas. Tokiu būdu kinas jiems tapo savotiška alternatyva kasdienybės pilkumai 

Atsiradus skaitmenai, daugelio protus užvaldė televizija ir tai turėjo neigiamos įtakos ne tik kino mėgėjams. Tuomet Respublikinį festivalį pasiekdavo vaizdo klipai, miniatiūros ir kitokia medžiaga, kuri neturėjo nieko bendra su kinu. Tad, ratui apsisukus ir atėjus naujoms filmininkų kartoms, tenka vėl dėmesį skirti kino edukacijai ir pradėti nuo kino ABC. 

Akivaizdu, kad filmuoti ir montuoti šiandien gal bet kas, tačiau kurti kiną duota toli gražu ne kiekvienam. Juk čia neužtenka vien nufilmuoti gražų vaizdelį – reikia turėti idėją ir fantazijos gyslelę.