Nuotraukos, už kurias grėsė mirties bausmė: Kauno geto fotografas G.Kadušinas 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su JAV Holokausto memorialiniu muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

1944 m. liepos 8 d. buvo pradėta Kauno geto, tuo metu turėjusio koncentracijos stovyklos statusą, likvidacija. Per kelias dienas į Vokietiją išvežta apie 7 tūkst. dar čia likusių geto gyventojų, o maždaug tūkstantis jų buvo nužudyta pačios likvidacijos metu. Dalis žmonių bandė slapstytis namų rūsiuose įrengtose slėptuvėse, tačiau, naciams padegus geto pastatus, žuvo užtroškę dūmuose arba nuo kulkų, bandydami ištrūkti iš šio pragaro. Kauno getas liepsnojo iki liepos 29 d. Po visko, liudininkų teigimu, liko tik griuvėsiai su kaminais, apdegę lavonai ir viską persmelkiantis „mirties bei puvimo kvapas“.  

Holokausto istorijoje žinoma vos keletas fotografų, palikusių išsamius Europos getų vaizdų pasakojimus, kuriuose įamžintas ne tik kasdienis žydų gyvenimas, priverstinis darbas, kova už būvį, laisvalaikis, bet ir pogromai, žudynės, o, galiausiai, ir visa tai, kas liko po šių teritorijų likvidavimo ar išlaisvinimo.  

Kauno geto fotografas Giršas Kadušinas (Zvi Hirsh Kadushin, 1910–1997) rizikuodamas savo bei artimųjų gyvybėmis, trejus metus kruopščiai fiksavo tai, ką matė savo akimis ir ką patyrė tūkstančiai Kauno bendruomenės žydų. Manoma, kad per šį laikotarpį fotografas galėjo padaryti nuo kelių šimtų iki tūkstančio nuotraukų, jos tapo unikaliu dokumentiniu Kauno geto metraščiu, liudijančiu gyvenimą ir mirtį, žmogiškumą ir niekšybę. 

„Mano kerštas bus mano nuotraukos“ – taip praėjus keliems dešimtmečiams po šių įvykių savo pagrindinį motyvą anuomet į rankas paimti fotoaparatą įvardys pats fotografas. Visa tai – vardan šešių milijonų nužudytų Europos žydų ir jų atminimo įamžinimo.  

Simboliška ir tai, kad po Antrojo pasaulinio karo emigravęs į JAV, G.Kadušinas pasikeitė pavardę į lengviau ištariamą George‘o Kadisho, tokiu būdu tartum įvardydamas esminį savo gyvenimo tikslą ir prasmę (kaddish – Dievo šlovinimas ir kartu gedulinga malda už mirusiuosius, – red. past.).  

Būtent šiuo vardu ir pavarde jis buvo įrašytas į Rytų Europos holokausto istorijos metraštininkų gretas, todėl ir šioje publikacijoje, skirtoje Kauno geto likvidavimo 80-mečiui, jis bus įvardijamas būtent taip, kaip pats ir pasirinko. 

G.Kadishas gimė 1910 metais Raseiniuose spaustuvininko ir visuomenės veikėjo Šliomo Kadušino šeimoje. Čia jis lankė pradinę mokyklą, vėliau mokėsi ir 1930 m. baigė žydų gimnaziją, kurioje visi dalykai buvo dėstomi hebrajų kalba. Ypač gerai jam sekėsi matematika, taip pat domėjosi techniniais mokslais. Neatsitiktinai po gimnazijos baigimo išlaikęs lietuvių kalbos stojamąjį egzaminą jis ėmė studijuoti elektros inžineriją Kauno universiteto Technikos fakultete. 

Aistringai domėdamasis įvairia technika ir būdamas itin nagingas, dar studijų metais G.Kadishas susikonstravo prie diržo tvirtinamą nedidelį fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti. Maža to, jis aktyviai domėjosi ir pirmus žingsnius tuomet žengiančiu mokslu – televizija.  

1935 m. savo tėvo spaustuvėje G.Kadishas išleido nedidelę knygelę lietuvių kalba „Televizija. Judamųjų vaizdų perdavimas radijo pagalba“. 48 puslapių leidinys išsiskyrė ne tik brėžinių ir paveikslėlių gausa, bet ir novatoriškomis idėjomis, o paskutiniame skyriuje autorius pateikė pamokymus, kaip pačiam pasigaminti televizijos imtuvą. 

Iki Antrojo pasaulinio karo dėl lėšų trūkumo G.Kadishas kelis kartus buvo metęs studijas universitete, o finansinei padėčiai kiek pagerėjus vėl sugrįždavo į universitetą. Manoma, kad Laivės alėjoje jis buvo įrengęs radijo remonto dirbtuves, dirbo matematikos mokytoju žydų mokykloje.  

Jis taip pat dalyvavo sionistinio jaunimo judėjimo „Beitar“ veikloje, kur susipažino su Jehuda Zupavičium (1914–1944) – vienu iš būsimo Kauno geto policijos vadovų ir žydų pogrindžio pasipriešinimo organizatoriumi, suvaidinusiu reikšmingą vaidmenį tolesniame G.Kadisho gyvenime. 

1941 m. birželį prasidėjusi nacių okupacija buvo paženklinta smurtu, žiauriomis žudynėmis ir pogromais prieš Lietuvos žydus. Šiuose įvykiuose aktyviai dalyvavo ir su naciais kolaboravę lietuviai. Pasak istoriko Arūno Bubnio, Kaune didžiausi žydų pogromai vyko Vilijampolėje, kur gyveno daug žydų. Būtent šioje teritorijoje netrukus ir bus įsteigtas Kauno getas. 

„Ginkluoti vadinamųjų partizanų (baltaraiščių) būriai Jurbarko, Vidurinės, Sinagogos, Veliuonos ir kt. gatvėse kratė visus žydų namus, suiminėjo, mušė ir žudė žydus. Buvo žudomi ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai bei seneliai. Žmonės buvo ne tik šaudomi, bet ir kapojami kirviais. Žydai buvo žudomi savo butuose arba išvedami į kiemą, pastatomi prie namo sienos ir sušaudomi“, – knygoje „Kauno getas 1941 –1944“ rašo A.Bubnys.  

Istorikų vertinimu, iki rugpjūčio 15 d., kuomet visi Kauno žydai privalėjo persikelti į Vilijampolėje įsteigtą getą, buvo nužudyta apie 10 tūkst. asmenų. Būtent šie įvykiai, kaip vėliau gyvendamas Amerikoje teigs pats G.Kadishas, ir nulėmė jo apsisprendimą imtis fotoaparato ir tokiu būdu fiksuoti nacių bei jų bendrininkų nusikaltimų įrodymus. 

Drauge su maždaug 17 tūkst. gyvų išlikusių Kauno žydų, gete atsidūrė ir G.Kadishas su savo šeimos nariais: žmona Raja Krukaite, seserimi Sonia Leviene, jos dukra Reveka, seserimi Zlata Segaliene, jos vyru Chaimu bei jų vaikais Sara ir Iciku. Tuo tarpu Raseiniuose gyvenę jo artimieji buvo nužudyti 1941 m. birželio–lapkričio mėnesiais per visą šalį nuvilnijusių masinių žydų žudynių metu. 

Manoma, kad fotografuoti geto kasdienybę G.Kadishą paskatino jo senas pažįstamas Jehuda Zupavičius, tapęs vienu iš geto policijos vadų. Neatsitiktinai jo fotografijų archyve yra ne viena nuotrauka, kurioje įamžinti fotografui atvirai pozuojantys žydų policininkai. Kai kurių istorikų įsitikinimu, sumanymą įvairiomis formomis – dienoraščiais, fotografijomis ar piešiniais – dokumentuoti gyvenimą gete, inicijavo ir palaikė Kauno geto Seniūnų taryba. 

Dokumentinę Kauno geto kroniką G.Kadishas padarė nedideliu fotoaparatu „Leica“, iškišęs objektyvą pro palto ar švarko sagos kilpelę. Tai buvo momentinė fotografo reakcija į siaubingus to meto įvykius, kurie reguliariai perskrosdavo sąlygiškai apyramį geto gyvenimą iki pat jo sunaikinimo 1944 metų liepą.  

Deportacijų siaubą išgyvenantys žmonės, po šių akcijų gatvėse likę jų daiktų ryšuliai, vokiečių kareiviai, besirengiantys kalinių gaudymui geto gatvėse, priverstinio darbo brigados prie geto vartų, pogrindžio veikla – už šias nuotraukas, neabejotinai, fotografo būtų laukusi mirties bausmė. 

Pasak istoriko Lino Venclausko, didžioji dalis išlikusių holokausto fotografijų yra darytos pačių nacių, todėl čia atspindimas jų požiūris į aukas iš galios pozicijų. Ir nors jie nevengė fotografuoti savo nusikaltimų, tačiau ši medžiaga buvo viešinami išimtinai propagandiniais tikslais ir tik kruopščiai ją atrinkus. 

„Šios nacių nuotraukos atspindi labai vienpusišką holokausto istorijos vaizdą ir tarp jų sunku rasti autentiškų žydų tikrovės liudijimų. Tuo tarpu G.Kadishas savo darbuose fiksavo tikrą, neretai gan intymų geto kalinių gyvenimą, jautriai ir subtiliai parodė tikrovę dramatiškomis aplinkybėmis“, – teigė L.Venclauskas. 

Peržvelgus G.Kadisho nuotraukų archyvą į akis krinta ir tai, kad nemaža dalis jų padaryta geto gyventojams akivaizdžiai žinant, kad jie yra fotografuojami ir net pozuojant pačiam fotografui. Įvairių žmonių portretai, kasdienės scenos geto ligoninėje, dirbtuvėse, laisvalaikiu, gatvėje ar daržuose – tai dalis kronikos, kuri sutartinai užfiksuota siekiant palikti dokumentinį geto gyventojų liudijimą. O tuo pačiu – dar nežinant, gal tik nujaučiant – ir atminimą apie daugelį šių asmenų, kurių veidai ir žvilgsniai išliko vien tik G.Kadisho nuotraukose. 

Maždaug po keturių dešimtmečių prisimindamas savo fotografavimą gete, G.Kadishas prisipažino, kad pradžioje labai bijojo, tačiau su laiku baimė pranyko. Viena to priežasčių – netipinė jo kaip žydui išvaizda – G.Kadishas buvo mėlynakis ir šviesiaplaukis. Būtent tai, tikėtina, ne be geto savivaldos žinios, jam suteikė galimybę gan laisvai vaikščioti po miestą be kitiems žydams privalomojo Dovydo žvaigždės antsiuvo. 

„Jaučiausi kaip namie, kai dariau nuotraukas. Aš įsivaizdavau, kad esu vokietis. Mano apranga vertė mane didžiuotis. Jūs turėjote matyti, kaip puikiai aš atrodžiau: mano batai blizgėjo, kepurė buvo puiki. Aš buvau tarsi vokietis. Nusisamdydavau vežimą su arkliu, važinėdavau gatvėmis ir darydavau nuotraukas. Vargani žmonės ėjo kelkraščiais. O aš stovėjau vežime. Merginos man šypsojosi. Kad manęs nepagautų, turėjau atrodyti taip, kaip visi. Žmonės mane laikė aukštu vokiečių pareigūnu, kuris nevilkėjo uniformos“, – pasakojo fotografas. 

Iš dalies šitokią privilegijuotą padėtį nulėmė ir profesinė G.Kadisho veikla bei jo techniniai gebėjimai. Dėl šios priežasties jis buvo paskirtas darbuotis vokiečių ligoninėje, kur prižiūrėjo ir remontavo rentgeno aparatus. Taip ligoninė tapo savotišku pogrindiniu jo fotografijų centru: per čia dirbusius lietuvius jis gaudavo naujų juostų, jiems perduodavo išfotografuotas išryškinimui, o atgautus negatyvus slėpdavo vašku užklijuotuose tuščiuose pieno buteliuose, kuriuos užkasdavo geto teritorijoje. 

Tačiau 1943 m. rudenį Kauno geto gyvenime įvyko didelės permainos: getas paverstas koncentracijos stovykla. Tai reiškė gan radikaliai pasikeitusias sąlygas ir tvarką: žydams buvo uždrausta dirbti už stovyklos ribų, dalis gete kalinamų asmenų buvo išsiųsta į skalūnų kasyklas Estijoje, o darbui netinkami asmenys – seneliai, ligoniai ir vaikai – nužudyti. Po šių akcijų gete liko apie 8 tūkst. žmonių. 

Baiminantis Vilniaus geto, likviduoto 1943 m. rugsėjį, likimo, žydai masiškai ėmė slapstytis namų rūsiuose įrengtose slėptuvėse. O turėję ryšių su pogrindžiu, stengėsi ištrūkti iš stovyklos ir prisidėti prie sovietinių partizanų. 1944 m. kovo mėnesį naciams suėmus geto policininkus ir ėmus juos žiauriai tardyti apie pogrindį, slėptuves bei kitą nelegalią veiklą gete, G.Kadischui iškilo grėsmė būti demaskuotam. 

1944 m. kovo 31 d. jis sėkmingai pabėgo iš geto ir prisiglaudė netoli IX forto gyvenusio Vinco Ruzgio namuose. Per kelis mėnesius, likusius iki Kauno geto likvidavimo, tais pačiais keliais pabėgo dar keletas jo šeimos narių.  

Frontui artėjant prie Kauno, naciai nusprendė galutinai likviduoti žydų stovyklą. Liepos pradžioje getą apsupo esesininkų būriai ir ėmė gaudyti žmones išvežimui į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Manoma, kad tokiu būdu iš Kauno buvo prievarta išgabenta apie 7 tūkst. žydų.  

Tuos, kurie bandė pabėgti, šaudė vietoje. Dalis žmonių nepaisė nurodymų išeiti į gatves ir slapstėsi malinose. Liepos 12 d. nacių kariai ėmė padeginėti geto namus, o kitą dieną iš Kauno geto išgabenta paskutinė žmonių grupė. Netrukus visa teritorija paskendo liepsnose. Po dviejų savaičių, liudininkų teigimu, iš buvusio Kauno geto buvo likę tik griuvėsiai su kaminais ir apdegę lavonai. Pasak istorikų, šimtai žmonių žuvo liepsnose arba nuo nacių kulkų, bandydami ištrūkti iš liepsnojančio pragaro. Geto teritorijoje išgyveno mažiau nei šimtas čia kalėjusių asmenų.  

1944 m. rugpjūčio 1 d. Kauną užėmė sovietų armija, o netrukus įvykdyta holokaustą išgyvenusiųjų registracija parodė, kad iš prieškaryje mieste gyvenusių daugiau nei 30 tūkst. žydų buvo belikę vos 634 žmonės. 

Tuo metu G.Kadishas sugrįžo į geto teritoriją, šį kartą siekdamas ne tik įamžinti tai, kas čia liko, o tiksliau, kas buvo galutinai sunaikinta, tačiau ir susirasti skirtingose vietose užkastų savo negatyvų. Jis taip pat fotografavo išgyvenusius asmenis, pogrindžio dalyvius, tuos, kurie sėkmingai buvo pabėgę iš IX forto.  

Nedidelę savo nuotraukų dalį G.Kadishas atidavė 1944 m. Vilniuje įsteigtam Žydų muziejui. Tačiau 1949 m. sovietų valdžiai jį uždarius, fotografijos buvo išblaškytos po skirtingas institucijas. Šiuo metu Lietuvoje jo nuotraukos saugomos Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje bei Lietuvos centriniame valstybės archyve. 

Manoma, kad pakviestas įamžinti nacių nusikaltimus, G.Kadishas su sovietų armija patraukė į Lenkiją. Čia jis lankėsi Krokuvos bei kitų miestų buvusiuose getuose bei koncentracijos stovyklose, fotografavo ir ieškojo nacių nusikaltimus liudijančių dokumentų. Tikėtina, kad tokiu būdu jo archyve galėjo atsirasti ir kitų fotografų pavieniai darbai, kurie kartais ir šiandien klaidingai yra priskiriami G.Kadishui. 

Tačiau jau 1945 m., galbūt siekdamas pradėti naują gyvenimą toli nuo skausmingų atsiminimų, o gal nenorėdamas savo darbais tarnauti sovietiniam režimui, kuris nacių vykdytas žydų žudynes gan plačiai išnaudojo savo propagandai, G.Kadishas pasitraukė iš Lietuvos. Kaip jam tai galėjo pavykti, aiškaus atsakymo neturi ir istorikai: vienų manymu, fotografas pasinaudojo fiktyviais dokumentais, kitų – jis bėgo slapta.  

Galiausiai per Lenkiją fotografas pasiekė amerikiečių kontroliuojamą Vakarų Vokietijos dalį ir prisigaudė Landsbergo perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje. Čia jis taip pat iš savo rankų nepaleido fotoaparato, o stengėsi įamžinti holokaustą išgyvenusius žydus. Šioje stovykloje G.Kadishas surengė ir pirmąją parodą, kurioje rodė ne vien darbus iš Kauno geto, bet ir kitų vietovių nuotraukas, tokiu būdu liudydamas tragišką visos Rytų Europos žydų likimą.  

1950 m. G.Kadishas emigravo į JAV ir pasikeitęs pavardę vėl sugrįžo prie jaunystės pomėgio technikai ir televizijai: Niujorke jis įsteigė įmonę, gaminančią aukštos kokybės įrangą, skirtą televizijos studijoms. Galiausiai pardavęs šį verslą su naująja žmona jis persikėlė gyventi į Holivudą, kur vertėsi nekilnojamojo turto nuoma.  

Nors po Antrojo pasaulinio karo įvairiuose leidiniuose apie holokausto istoriją gan dažnai būdavo publikuojamos ir G.Kadisho fotografijos iš Kauno geto, tačiau jų autoriaus pavardė ilgą laiką buvo menkai žinoma. Tik devintojo dešimtmečio antroje pusėje didžiąją savo nuotraukų ir negatyvų dalį fotografas padovanojo Beit Hatfutsot muziejui Tel Avive bei Vašingtone veikiančiam Holokausto memorialiniam muziejui.  

Būtent tuomet jo darbai sulaukė didelio dėmesio: buvo parengta ne viena publikacija ir paroda, taip pat keli pokalbiai su pačiu fotografu. Šiuo metu dalis G.Kadisho fotografijų taip pat yra saugomos Jad Vašem muziejuje Jeruzalėje. 2009 metais JAV buvo išleista Catherin‘os Gong knyga „George's Kaddish for Kovno and the Six Million“. 

G.Kadishas mirė Holivude 1997 metais.  

Keletą metų prieš mirtį duotame interviu jis teigė: „Žvelgdamas atgal suprantu, kad žmonių žūtys mažuose miesteliuose bei kitose vietose niekuomet neleis man būti patenkintam. Tačiau aš taip pat suprantu, kad su fotoaparatu nuveikiau kur kas daugiau nei būčiau galėjęs padaryti be jo. Tai man leidžia jausti pasitenkinimą. Aš išpildžiau priesaką – dalyvavau pasipriešinime. Buvau tas, kuris veikė ir darė. Aš kovojau su Europą užpuolusiais nusikaltėliais.“ 

Nuotraukos George Kadish/Zvi Kadushin iš JAV Holokausto memorialinio muziejaus 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Linos Kantautienės, Gintarės Malinauskaitės tekstus bei Lino Venclausko pasakojimą 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė