Gimė: 1892 m. Šarnelės kaime, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje
Studijavo: moterų medicinos institute Petrograde ir Berlyne, kur apsigynė disertaciją „Uterus bicorneatus (dviragės gimdos) atvejai“. Čia jai suteiktas medicinos daktarės laipsnis.
Gyveno: Šarnelės kaime, Vilniuje, Kaune
Mirė: 1941 metais
Ona Kerpauskaitė: viena pirmųjų Lietuvos rentgenologių, kurią vadino Onka
Viena pirmųjų Lietuvos rentgenologių Ona Kerpauskaitė augo Šarnelės kaime, ūkininkų šeimoje, o vėliau, po studijų, dirbo Kaune.
Gabi mergina, su tėvų pritarimu, pasirinko medicinos studijas tuometiniame Moterų medicinos institute Rusijoje. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ją kuriam laikui atskyrė nuo Lietuvos ir čia likusios šeimos.
Kai Lietuva tapo nepriklausoma, ji grįžo į gimtinę ir vėliau tęsė studijas Berlyne. Tuo metu ten dėstė geriausi rentgenologijos specialistai.
Po studijų profesinis kelias ją atvedė į Kauną. O.Kerpauskaitė Kauno klinikose padarė tūkstančius rentgeno nuotraukų, švitinimo seansų. Negana to, jauna gydytoja padėdavo neturtingiems ligoniams, nes medicinos paslaugos buvo brangios.
O.Kerpauskaitė dirbo ir VDU Medicinos fakultete (dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete), ten ruošė būsimuosius rentgenologus.
Kilusi iš gausios šeimos
O.Kerpauskaitė gimė stambių ūkininkų Emilijos ir Augustino šeimoje. Šeimoje užaugo penki broliai ir keturios seserys.
Istorikai atskleidė, jog O. Kerpauskaitės tėvas Augustinas buvęs knygnešys.
Vyriausias Onos brolis Ignacas Kerpauskas taip pat baigė medicinos studijas, sesuo Filomena Kerpauskaitė išvyko į JAV ir tapo vienuole.
Kitas brolis Kazimieras Kerpauskas buvo buhalteris. Brolis Juozapas Kerpauskas – stambus ūkininkas, išgelbėjęs 16 žydų. Dar vienas brolis Anicetas Kerpauskas – farmacininkas. Brolis Aleksandras Kerpauskas, užsidirbęs pinigų Amerikoje, ūkininkavo, o seserys Adolfina ir Emilija padėjo ūkininkauti tėvams.
Įdomu tai, kad šeimas sukūrė tik Augustino ir Emilijos sūnūs, dukterys liko netekėjusios. Taip pat ir O.Kerpauskaitė.
Prie giminės šaknų atvedė smalsumas
Kerpauskų giminės atstovė Aušra (Kerpauskaitė) Astrauskienė daug domėjosi tiek šeimos geneologiniu medžiu, tiek pačios Onos asmenybe.
„Studijų metu atrastas smalsumas atvedė prie savo giminės šaknų. Pamenu, kaip pas senelį Kazimierą Kerpauską (1916–2000) iš Plungės rajono žiūrėjau albumą ir pastebėjau kelias niekur kitur nematytas fotografijas „puonu su skrybėliais“ (ponų su skrybėlėmis).
Pasiteiravus, kas jie tokie, senelis paaiškino, kad „papone bruole“ (tėvo broliai) – taip pavadino tėvo pusbrolius iš Augustino Kerpausko šakos.
Taip pat buvo dar viena nuotrauka – jo tėvas su tais ponais nusipaveikslavę Šarnelėj. Senelio namuose garbingoje vietoje kabėjo kunigo – prelato Juozapo Kerpauskio (1844–1912) fotografija. Nuo jų ir prasidėjo mano pažintis su savo protėviais. Šiandien giminės medyje jau yra atrasti apie 400 Kerpauskų“, – savo prisiminimais dalijasi Aušra Astrauskienė.
Dar 1999 metais apie savo tetą ir visą šeimą prisiminimais dalijosi jos sūnėnas dr. Aleksandras Kerpauskas (1927–2000) laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“ ir Kauno medicinos universiteto savaitraštyje „Ave Vita“.
Onos Kerpauskaitės studijos
Anelė Butkuvienė knygoje „Garsios Lietuvos moterys“ plačiai aprašo O.Kerpauskaitės studijas. Apie Narutavičienės mergaičių progimnaziją, kur mokėsi Onutė, rašo: „Nuo valstybinių mokyklų ji skyrėsi demokratiškesne dvasia, šiltesniais mokytojų ir mokinių santykiais. Gražiomis popietėmis mokytojos išsivesdavo mokines pasivaikščioti...“
Apie Moterų medicinos institutą Petrograde, kur vėliau Ona studijavo medicinos mokslus, pasakoja: „Instituto materialinė bazė buvo gera. Jame buvo tinkamai įrengtos laboratorijos, klinikos, kieme – sode veikė studenčių valgykla, gyvavo studenčių savišalpos kasa, skirdavusi pašalpas ir stipendijas.“
Tačiau 1915 metais karo sąlygos (Lietuva okupuota kaizerinės Vokietijos), pasak A.Butkuvienės, mokymo tvarką suardė, o O.Kerpauskaitės ryšiai su tėvais ir jų parama nutrūko. Baigusi pirmą kursą su drauge išvažiavo į frontą dirbti gailestingosiomis seserimis.
Grįžo 1916 metais į Petrogradą. Mieste padėtis buvo sudėtinga – trūko maisto produktų, paskaitos vyko nekūrentose patalpose, o 1917 metais padėtis dar pablogėjo.
Ne viena studentė alpo iš bado, mokymosi krūviai buvo dideli, taip pat reikėjo dalyvauti ligonių vizitacijose, budėti gimdymų metu, stebėti paskirtą ligonį, surašyti jo ligos istoriją ir remiantis ja parašyti baigiamąjį rašto darbą.
Kaip rašo A.Butkuvienė, nors O.Kerpauskaitė, kaip ir dauguma studenčių, gyveno pusbadžiu, o kartais net badavo, visas užduotis sugebėdavo atlikti laiku. Gelbėjo jaunystė, užsispyrimas, valia siekti užsibrėžto tikslo.
1918 m. atsirado galimybė grįžti į Lietuvą (pasirašyta Bresto taikos sutartis tarp kaizerinės Vokietijos ir bolševikinės Rusijos). O.Kerpauskaitė su karo pabėgėlių ešalonu grįžo į tėvynę, gyveno Vilniuje, pietaudavo F.Grincevičiūtės labdaros valgykloje.
Po to išvyko į Kauną, taip pat aplankė tėvų namus. Reikėjo baigti mokslus. Tuo metu Švietimo ir mokslo ministerija priėmė sprendimą, kad visi Lietuvos studentai, nespėję baigti mokslų Rusijoje, išsiunčiami studijuoti į Vakarų Europą.
Ministerijoje tuos reikalus tvarkė pedagogas Pranas Mašiotas (su jos dukra Marija Mašiotaite-Urbšiene Ona palaikė labai draugiškus ryšius, susirašinėjo). O.Kerpauskaitė gavo siuntimą į Berlyną tolimesnėms studijoms.
Gabiai O.Kerpauskaitei studijos buvo sėkmingos, buitinės sąlygos geros, gyveno vienuolyno bendrabutyje, bado, kaip Petrograde, nebeteko patirti.
Profesinė veikla
Apie profesinę O.Kerpauskaitės veiklą A.Butkuvienė pasakoja kaip apie didžiulį atsidavimą rentgenologijai.
Tokį pasirinkimą lėmęs profesinis pasirengimas, nes Vokietija tuo metu pirmavusi šioje srityje. O.Kerpauskaitė rentgenologiją išmaniusi geriau už lietuvius kolegas, buvo klausiusi garsių profesorių paskaitų. o Lietuvoje trūkę šios srities specialistų.
Pasak šaltinių, O.Kerpauskaitės darbas buvęs intensyvus, jai pačiai tekęs didelis darbo krūvis.
Be tiesioginių pareigų, ji labai prisidėjo prie gydytojų rentgenologų rengimo, skaitė paskaitas VDU Medicinos fakulteto studentams, dalyvavo pasauliniuose rentgenologų kongresuose. Buvo LR Sveikatos departamento sudarytos komisijos, priimančios kvalifikacinį būsimųjų gydytojų rentgenologų egzaminą, narė. Kaip rašo A.Butkuvienė, ją galima laikyti visų 1926–1940 m. parengtų gydytojų rentgenologų mokytoja.
Nekrologe, išspausdintame Medicinos žurnale, apie ją atsiliepiama kaip apie atvirą, geros širdies žmogų, draugišką ir sugyvenamą. Buvo rimta, nemėgo tuščiai leisti laiko: studijuodavo ir gilindavo žinias. Daug dirbo, galbūt per mažai žiūrėjo savo sveikatos. Buvo griežta, subardavusi personalą, mokė, kaip kas turi būti daroma, mėgo tvarką. Kiekvienas popierėlis turėjo būti savo vietoje.
Ona Kerpauskaitė ir Povilas Čiurlionis
Apie asmeninį Onutės gyvenimą nėra daug žinoma, tačiau giminėje puse lūpų buvo kalbama, kad ji palaikiusi ryšius su garsaus kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio broliu Povilu.
Danutė Čiurlionienė-Zubovienė knygoje „Patekėjo saulė“ rašo: „Kai 1938 metais ištekėjau, nusivedžiau savo vyrą susipažinti su dėde Povilu. Jis gyveno Italijos gatvėje su daktare Ona Kerpauskaite, kuri jį gydė ir globojo po tragiškos Gražinos (dukters) mirties. Kartą radome dėdę Povilą po sunkios ligos. Jis turėjo smarkų stenokardijos priepuolį, ir tik Onka (taip visi draugai ir dėdė Povilas vadino daktarę) jį išgelbėjo. Dėdė Povilas nepaprastai nudžiugo mus pamatęs. Buvo jis sumenkęs, kalbėjo visai tyliai, prislopintu balsu.
Šelmiškai šypsodamasis skundėsi „žiaurumu“ – ji neleidžianti rūkyti, o jis rūkęs nuo 12 metų. Vietoj rūkymo dabar turįs čiulpti ledinukus. Negaunąs ir juodos kavos, kurią gėrė visą gyvenimą, net tris kartus per dieną.“
Onos Kerpauskaitės asmenybė
(iš laiškų draugei Marijai Mašiotaitei)
Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriuje yra saugomi O.Kerpauskaitės studijų laikotarpiu (1924 metais) rašyti laiškai draugei Marijai Mašiotaitei-Urbšienei į Berlyną.
Ona Kerpauskaitė tuo metu, kai rašė laiškus, lankėsi Lietuvoje. Draugei yra skirti trys vokai ir trys atvirlaiškiai.
Laiškai yra asmeninio pobūdžio, tačiau juos skaitant galima labiau pažinti O.Kerpauskaitės asmenybę: pomėgius, ryšius su giminaičiais ir draugais, jos gyvenimo aktualijas, interesus.
Laiškai draugei labai jausmingi. „Tu mano miela, mano margoji dienos plaštakėle, tu gryniausia, kaip kalnų viršūnių sniegas, mano neramioji dūšele, tu išmok plaukti – meskis į bangas, tu išmok bėgioti – toks minkštas pajūrio kelias, tu išmok juoktis širdimi kiekvienam žmogui, žvėriui, paukščiui... Juk žmogus kenčia tik tiek, kol supranta, kad nereikia kentėti, o reikia mylėti be skausmo visa širdimi.“
Skaitant jaučiamas tėvynės ilgesys. „O taip, aš išsiilgau Lietuvos ir su blusom ir be, geriau be, ir tokios su tekančia saule, su gaidžiais, su šunimis, su dūmais iš kaminų, o jūrą mėlyną aš myliu labai, daugiau negu kalnus.“
Apie Berlyną ji užsimena lyg mįslingai. „O būsiu aš Berlyne visą amžių. Ar aš galiu išsižadėti savo mylimo? Savo dulkių, rūko, savo 4 metų amžiaus, vargų, džiaugsmo, svajonių – nusivylimų... galiu, pasirodo galiu, jei 30-VII aš išvažiuoju.“
Laiškuose pulsuoja palaikomas ryšys su artimaisiais giminėmis.
Onutei rūpi jos draugė Marija, kiekviename laiške išreiškia palaikymą, susirūpinimą: „Kaip tavo gyvenimas Berlyne? Kaip tu jautiesi, o gal jau šiek tiek geriau?“
Laiške ji užsimena apie ramybę: „O ramumo dabar pas mane daugiau ir jaučiuosi taip lyg nieko nebijočiau. Ir norėčiau, kad tau taip būtų, kad niekas tavęs nebaidytų. Ir priimsime mes iš savo likimo ramiai ir gera, ir bloga, ir nesibijosime.“
Kai kurie laiškai yra su kūdikio embriono piešiniais, juos O.Kerpauskaitė parašė drauge su Aldona Birutiene budėdama gimdymo skyriuje.
Laiškuose atsiskleidžia jautrus, rūpestingas, pastabus Onutės Kerpauskaitės charakteris, intelektualiniai poreikiai, kiekviename laiške ji reiškia susirūpinimą savo draugės savijauta.
Visus laiškus Onutė Kerpauskaitė pasirašinėjo trumpai: „Onk“. Taip dar labiau sutrumpindama savo sutrumpintą vardą Onka.
***
O.Kerpauskaitė mirė jauna, būdama 49 metų. Gali būti, kad ankstyvą gydytojos mirtį lėmė darbo sąlygos, mat apsaugos nuo radiacijos tuo metu nebuvo naudojama.