Gimė: 1883 m. rugsėjo 9 d. Šlavėnai, Anykščių valsčius, Rusijos imperija
Gyveno: su vyru Jonu Mašiotu Ona gyveno Kaune, o vasaras leisdavo Šlavėnuose, šeimos dvare, netoli Anykščių, Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Maskvoje
Mirė: 1949 m. gruodžio 29 d. Kaune
Už nuopelnus ji buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1930 m.) ir Vytauto Didžiojo ordino I laipsnio medaliu.
Ona Mašiotienė: tarpukariu žibėjusi feminizmo žvaigždė, arba Maištininkė, iškėlusi apatinius už lietuvybę
„Gera, stipri, protinga moteris. Šįryt žiūrėjau į jos nuotrauką, kurioje ji sėdi ketvirta iš kairės, pirmoje eilėje. Pamaniau, kad reikėtų įrėminti. Laikau ir jos ordiną, gražus. Jaučiu jos dvasią“, – į žurnalistės laišką atsiliepė Onos Brazauskaitės-Mašiotienės proanūkis Jonas Lipšys, tą pačią dieną paėmęs į rankas fotografiją, tarsi nujausdamas, kad gaus laišką iš Lietuvos su prašymu nušluostyti dulkes nuo savo šeimos prisiminimų. O prisiminti tą, kuri taip mylėjo lietuvybę, kad skatino mokyti vaikus lietuviškai ir nepabūgo kieme maištaudama iškelti savo apatinių, kuri buvo viena iš feministinio judėjimo pradininkių Lietuvoje, aktyviai dalyvavo tarptautiniuose moterų renginiuose, keldama Lietuvos moterims opius klausimus, jau tuomet suvokė smurto artimoje aplinkoje klausimo svarbą, tikrai yra už ką. Taigi pavartykime O.Mašiotienės ryškiausius gyvenimo knygos puslapius.
Atsiminimai saugomi Australijoje
O.Mašiotienės sąsają su šiomis dienomis rasti nebuvo lengva – mat jos proanūkis šiandien gyvena tolimojoje kengūrų šalyje Australijoje. 15min žurnalistė, naršydama geni.com tinklalapyje, aptiko informacijos apie O.Mašiotienės proanūkį Joną Lipšį. Tiesa, šiame puslapyje neteisingai nurodyta jos gimimo vieta – ne Šlavėnai, o Slovėnija. Korektūros klaida. Pabandžius susisiekti per šį tinklalapį to padaryti nepavyko, tačiau ačiū šių dienų technologijoms – pakako žinutės feisbuke J.Lipšio sutuoktinei ir pats O.Mašiotienės proanūkis netrukus susisiekė. Tiesa, prisipažino, kad jam sudėtinga rašyti lietuviškai, tačiau į visus klausimus, gerbdamas savo lietuviškas šaknis, atsakė būtent mūsų gimtąja kalba, atsiprašydamas: „Atleiskite, silpnai lietuviškai rašau, nėra mano pirma kalba.“
Atsiliepęs J.Lipšys pasakojo gyvenantis Melburne. Esą jo mamą čia iš Lietuvos atginė karas: „Čia atsirado mano mamos šeima po karo, apie 1949 m., jie praleido daug metų blaškydamiesi po Europą, daugiausia Vokietijoje, jie (mama Rasa, 1937–2010, ir jos tėvai Vladas Jakutis ir Anulė (irgi Ona) Mašiotaitė-Jakutienė) čia pradėjo naują gyvenimą.“ O.Mašiotienė mirė 1949-aisiais, o jos proanūkis J.Lipšys gimė 1967 m. Taigi jos atmintis proanūkio širdyje gyva tik iš kitų pasakojimų.
„Ona Mašiotienė yra mano mamos mama. Aš tai mažai galiu asmeniškai apie ją papasakoti, nes ji mirė prieš daug metų ir net mano motina Rasa mažai ją atsiminė, ji su jos motina Anule ir tėvu Vladu iš Lietuvos labai staigiai traukė į Vakarus, kai prasidėjo antra sovietinė okupacija, apie 1944-uosius, jai tada buvo apie septynerius metus. O Ona pasiliko Lietuvoje, labai sunkioje padėtyje su vyru Jonu, kuris netrukus mirė – 1947-aisiais. Ji taip pat mirė po dvejų metų“, – savo pasakojimą pradėjo pašnekovas.
Iškėlė apatinius
„Turiu tik keletą smulkių pasakų (J.Lipšio kalba autentiška – 15min) apie ją“, – pripažįsta J.Lipšys. Jis žinojęs, kad su vyru Jonu Mašiotu Ona gyveno Kaune, o vasaras leisdavo Šlavėnuose, šeimos dvare, netoli Anykščių. „Tai buvo jos tėvo Gustavo Brazausko namai“, – akimirksniu prie O.Mašiotienės grįžta jis ir priduria, kad nori apie ją papasakoti „anekdotą“.
Esą kadangi šeima buvo didelė, tai Jonas ir Ona Mašiotai turėjo Šlavėnų dvarą dalintis su kitomis giminėmis. „Tais laikais, kai jie gyveno, ten stovėjo didelis medinis namas ir tas namas buvo padalintas į dvi dalis, bendra siena per vidurį, dvi didžiulės gonkos eilėje į kiemo pusę. Tik pamatai tos sienos ten dabar liko. Ona buvo lietuvė, patriotė, kaip jos tėvas. Kiti jos broliai buvo labai sulenkėję. Ji kalbėjo lietuviškai, o jos „kaimynai“ giminės Brzozovskai – tik lenkiškai. Kai buvo Lenkijos tautos šventė, kaimynai pakėlė Lenkijos vėliavą kieme, tai Ona nepatenkinta iškėlė apatines kelnaites savo kiemo pusėje“, – pasakojo jis.
Pašnekovas taip pat sakė žinantis, kad Mašiotai Šlavėnuose turėjo teniso aikštę. Vieną kartą Antanas ir Sofija Smetonos esą didele mašina atvažiavo aplankyti jų Šlavėnuose. Susirinko daug draugų iš Kauno žaisti teniso. „Toje vietoje dar ir šiandien galima matyti, kur ta teniso aikštelė buvo, vėliau ten pastatė ūkinį namelį, kur traktorius „sėdi“, ant tos pačios betoninės teniso aikštės. Matosi ant grindų, kur aikštė buvo, išdažyta“, – žiniomis apie O.Mašiotienės gimtinę dalijosi pašnekovas.
Vieta, kur „barstomos“ ašaros ir deginamos žvakės
Mažai esą kas ten liko Šlavėnuose. Anot jo, išlikusi viena liepų alėja, apie kurią jam pasakojusi mama – ji ten vaikštinėdavo, kai buvo jauna mergaitė. „Miškas, labai tankus, gražus, laukinis... Liko ūkinių pastatų, apleistų. Liko, manau, originalus kluonas, dabar žmonės ten gyvena. Kai lankome Lietuvą, beveik kasmet, visuomet užsukame į Šlavėnus, ten mūsų šeima turi truputį žemės, atgavome smulkius likučius, gabalus tarp kitų žmonių. Turime vieną tokį mažą lauką, kuriame būdavo obelynas, ten prieš kelerius metus skulptorius Robertas Antinis mums padėjo pastatyti paminklą. Ten jokių žodžių, bet ten mano mamos ir jos tėvelių pelenai yra išbarstyti. Ten deginam žvakes, barstome ašaras. Vieną kartą ten užsukau, neturėdamas degtukų. Nuėjau į tą seną kluoną, paprašiau paskolinti degtukų – jie ten irgi degina žvakes, jaučia, kad čia tokia vieta.“
Kėlė moters ekonominio savarankiškumo problemą
Nuo asmeninio pasakojimo pereikime prie kiek oficialesnio tono – būta keletas mokslininkių, kiek labiau įsigilinusių į O.Mašiotienės veiklą. Viena jų – dr. Indrė Karčiauskaitė. Šiuo metu auginanti vaikus moteris pripažino, kad šiandien jos pačios požiūris yra kiek pasikeitęs – nebe O.Mašiotienė yra didžiausia jos tarpukario herojė, gynusi moterų teises: „Nors ji problemas labai tiksliai įvardijo, bet veikdama be plataus užnugario nesugebėjo savo požiūrio plačiai paskleisti. Todėl prieš 12 metų nusprendžiau rašyti disertaciją ne apie ją, bet apie kitas katalikes moteris, nes jos per savo organizaciją, per kongresus sugebėdavo pasiekti įvairias moteris. Todėl mano asmeninės herojės yra Magdalena Galdikienė, Stefanija Ladigienė, Pranciška Pikčilingienė, Veronika Karvelienė. Iš tiesų be daugelio aukštąjį mokslą baigusių moterų, kurios buvo susiorganizavusios į taip pavadintą organizaciją, Lietuva būtų buvusi daug provincialesnė“, – pripažino ji. Pašnekovė yra rašiusi apie O.Mašiotienę, rengusi straipsnį apie Lietuvos moterų tarybą, kuri esą buvo tarsi O.Mašiotienės antras kūdikis. Deja, straipsnis taip ir neišvydo dienos šviesos – autorė nepadavė jo spausdinti.
I.Karčiauskaitė išskyrė O.Mašiotienę kaip vieną iš feministinio judėjimo pradininkių Lietuvoje. „Ji – bajoraitė, aukštąjį mokslą baigusi moteris, buvo gerai susipažinusi, kas vyksta Rusijoje, kur feministinis judėjimas XX a. pradžioje jau buvo gana stiprus, ir kas vyksta visoje Europoje“, – pasakojo dr. I.Karčiauskaitė. Gyvendama Lietuvoje ji esą kėlė tuos pačius klausimus, kaip ir moterys visoje Europoje. „Pati turėjusi savo uždarbiu prisidėti prie savo studijų, o vėliau mokytojaudama ji ypač kėlė moters ekonominio savarankiškumo problemą. Kiek prisimenu, ji kartu su savo pussesere Vanda Mingailaite-Tumėniene pardavinėjo obuolius iš tėviškės į Sankt Peterburgą“, – prisiminė pašnekovė.
Trūko charizmos?
Pasak jos, sunku iš (ne)nuveiktų darbų išskirti asmenybės bruožus, tačiau pabandė: „Tai turbūt reiktų įtarti buvus guvaus proto (gerai gaudėsi politinėse Lietuvos ir užsienio realijose), labai apsiskaičiusi aukštuomenės dama. Ji buvo praktiška, bandė skleisti lietuvišką estetiką, organizavo audimo kursus, pasisakė, kad butai Lietuvoje būtų puošiami dirbtais dirbiniais (baldais, užuolaidomis).“ Kita vertus, pati pašnekovė, rašydama apie ją, nesutiko jos artimos draugės ar bendražygės. Ji esą nesugebėjo sukurti skaitlingos organizacijos – Lietuvos moterų taryba vis tik buvo skėtinė organizacija, vienijanti kelias moterų organizacijas: „Taigi galima įtarti, kad jai trūko charizmatiškumo.“
Ryškiai švietusi žvaigždė
Tuo metu Vilniaus universiteto Kauno fakulteto istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė, tyrinėjanti Lietuvos moterų judėjimo istoriją 15min galutinai sudėliojo O.Mašiotienės gyvenimo akcentus. Jai O.Mašiotienė atrodo viena iš ryškiausių asmenybių tarpukariu, tiesa, ne pati ryškiausia – negalima palyginti su Felicija Bortkevičiene, Gabriele Petkevičaite-Bite ar Magdalena Galdikiene. Vis dėlto ji esą yra tarp ryškių žvaigždžių Lietuvos moterų judėjime.
„Labai energinga, drąsi ir brandi moteris. Ji atsiranda 1905-aisiais metais, būdama dar Ona Brazauskaitė, Vilniaus Didžiajame Seime aktyviai jau pasisakinėja. Tai rodo, kad žmogus gan ankstyvos brandos ir jo kitas sąmoningumo lygis, kalbant apie suvokimą XX a. pirmos pusės klausimo, t.y. žmogaus teisių klausimo, ypač moterų padėties, jų būvio. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime taip ryškiai pasisakančių moterų apie vyrų ir moterų lygybės klausimus, deja, daugiau aš neradau. Žinoma, ne jos vienos tai pasiekimas, nes šitame Seime gana aktyviai dalyvauja visas jų pulkas, tačiau būtent jos pranešimas, jos aiškus pasisakymas iš tiesų turėjo rezultatą, kad vis dėlto atgarsis buvo, nes Didžiojo Seimo deklaracijoje buvo parašyta apie būsimą Lietuvos Seimą, kuris privalo būti rinktas lygiu, slaptu balsavimu, kitaip tariant, renkamas abiejų lyčių vienodai“, – atkreipė dėmesį istorikė. Jos teigimu, tai rodo, kad tais metais buvo labai aiškiai išsakyta moterų pozicija ir parodyta branda. V.Jurėnienė akcentavo nepamiršti, kad 1861 m. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava. Ką tai reiškia?
„Kad žmonės įgijo pilietines teises, nes iki to laiko 80 proc. žmonių buvo daiktai, kaip akėčios, kaip gyvūnai, t.y. karvės, veršiai, ožkos ir t.t. Juos galima buvo parduoti, keisti, leisti ar neleisti gimdyti vaikus, nes tai buvo darbiniai dvikojai padarai. Tai rodo, kad per 41 metus po baudžiavos panaikinimo labai greitai suvokėme, kad turime deklaruoti ne tik vyrų galimybę būti pasyviais ar aktyviais rinkėjais, bet jau kalbame apie lyčių lygybę, kas, sakyčiau, Europos valstybėse užtruko ilgiau“, – sakė istorikė, paaiškindama, kad Lietuvoje šiuos procesus paspartino ne tik baudžiavos panaikinimas, bet ir agrarinė revoliucija, taip pat industrinė revoliucija.
Dirbo su kaimo moterimis
Pasak istorikės, šalia visuomeninės veiklos „Lietuvos tautos akivaizdoje“, O.Mašiotienė rūpinosi ir kitomis svarbiomis grandimis. 1905 m. gruodį ji, kaip Lietuvos moterų susivienijimo atstovė, moterų kaimiečių, sodiečių susirinkime padarė reikšmingą pranešimą, kuomet aiškino apie moterų veiklą, apie tai, kad būtina jungtis į moterų draugijas, kovoti už savo teises. Ji, istorikės žodžiais, regėjo, kad tai įmanoma padaryti tik visoms drauge ir esą kovojant ne tik vietoje, o bendrai telkiantis su rusų tautos ir kitų tautų moterimis. Žinoma, reikia turėti minty imperinę valdžią, kuri yra „aukščiau“, todėl O.Mašiotienė labai aiškiai savo pareiškime pabrėžė, kad susivienijimas ir kova su centrine valdžia yra pagrindiniai dalykai, ji taip pat akcentavo vaikų mokymą lietuvių kalba. „1904 m. atšauktas draudimas, bet nebuvo mokytojų, kurie mokytų lietuvių kalba pačioje Lietuvoje. Tai kaip matome, tas sąmoningumo lygio suvokimas, kad Ona, tuomet dar Brazauskaitė, suvokė, jog reikalinga dirbti su kaimo moterimis, kad jos lygiai taip pat yra labai svarbios ir kuo labiau tas sąmoningumas augs, tuo greičiau Lietuva bus laiminga ir turėsime rezultatą“, – tą Onos Mašiotienės gyvenimo tarpsnį apibendrino istorikė V.Jurėnienė.
Pasveikino moterų darbo pradžią visuomenės ir politikos srityje
Kitas O.Mašiotienės proveržis įvyksta Petrapilio Seime 1917 m. birželį. „Kai Pirmasis pasaulinis karas ritasi į antrą pusę, net į pabaigą, Rusijoje įvykusi Vasario revoliucija, keičiasi valdžios forma – pareinama iš monarchijos į demokratinį režimą, vyksta Petrapilio Seimas. Labai sąžiningai visos partijos, visos organizacijos, kurios 1904 m. į Rusiją pasitraukė, rinko savo atstovus į Seimą, tai buvo vieni sąžiningiausių rinkimų, visi žmonės labai noriai rinko Petrapilio Seimą, kuriame tikėjosi svarbių sprendimų. Na, ir čia matome Oną jau tuo metu Mašiotienę, kuri jau yra Moterų laisvės sąjungos pirmininkė, ir, atstovaudama šiai organizacijai, jame dalyvauja“, – pasakojo istorikė. Anot jos, O.Mašiotienė kalbėdama šiame Seime reikalauja, kad būtų vykdomi 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai, kuriuose – viename iš punktų – buvo pripažintos visiškos moterų politinės teisės.
„Na, ir man labai patinka tas jos pabrėžimas, kad sveikina moteris, jų atstoves ir jų rimto, sąžiningo darbo pradžią visuomenės ir politikos srityje. Kaip matote, O.Mašiotienė akivaizdžiai pareiškė apie tai, kad moterys pradeda dirbti politikos srityje, kur mūsų tuometiniai vyrai vis dar nelabai norėjo jas pripažinti. Moterų jie vis dar laukė ir tikėjosi labiau kultūros, labdaros srityje, tad mes tikrai turim tokį aktyvų veiksmą šioje srityje. Tiesa, 1919 m. O.Mašiotienė grįžta į Lietuvą ir tuose 1918 m. įvykiuose, kurie mums labai svarbūs, jos tiesiog nėra“, – teigė V.Jurėnienė.
Jau tuomet dalyvavo sprendžiant smurto artimoje aplinkoje problemą
Vis dėlto dar kartą jos valstybinis požiūris atsiskleidžia 1928 m., kai įsteigiama Lietuvos moterų taryba. Tiesa, kyla istoriografinių klausimų, kas gi vis dėlto stojo prie šios organizacijos pirmininkės vairo. Yra šaltinių, kurie pažymi, kad ja esą buvo Vanda Tumėnienė, tačiau O.Mašiotienė yra išleidusi savo, kaip istorikės, knygą apie Lietuvos moterų veiklą 1907–1937 m., kurioje aiškiai rašo, kad pirmininke išrinkta ji ir tą darbą dirba iki 1934 m. Koks O.Mašiotienės veidas tuo laiku atsiskleidžia? Istorikės teigimu, ji buvo lojali tuometiniam autoritariniam režimui, esą nemaištavo prieš jį: „Kreipdamasi į ministrą pirmininką Juozą Tūbelį tais metais ji aiškiai pasakė, kad organizacija nėra nei politinė, nei labdaros. Tai – idėjinė organizacija, kuri turi tikslą šviesti ir skatinti moteris domėtis kultūra, ugdyti jų atsakomybės jausmą, būtent visuomenėje, šeimoje ir valstybėje ginti moterų reikalus.“ Kodėl buvo reikalingas toks O.Mašiotienės manevras? Istorikė abejoja, ar ji galėjusi elgtis kitaip: „Žinome paprastą dalyką, kad 1927 m., Smetonai įvedus autoritarinį režimą, prieš labai stiprią moterų organizaciją – Lietuvos katalikių moterų draugiją – buvo imtasi daug sankcijų. Tai aš matau Oną Mašiotienę jau truputėlį kitaip, šitoje vietoje turime pasakyti paprastą dalyką, kad jai buvo reikalingas finansavimas organizacijai iš valstybės, jinai jį ir gavo – organizacija buvo finansuojama, gana daug finansų gavo dalyvauti tarptautinėje veikloje, įvairiuose Europos kongresuose.“
Istorikė pažymėjo įdomų dalyką – esą džiaugiamės 2011 m. priimtu Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, bet paprastai mažai temokame Lietuvos istoriją, todėl čia praleidžiame svarbų dalyką. 1929 m. O.Mašiotienė dalyvavo Ženevoje vykusioje Tautų Sąjungos Generalinėje asamblėjoje, kur buvo svarstomas būtent smurto mažinimo, panaudojant kovai su juo švietimo metodus, klausimas. „Lietuva jau tokius dalykus tuomet matė ir sprendė. Aš nežinau, kaip sprendė, nei archyvuose, nei spaudoje neteko matyti, ko ji ėmėsi grįžusi šiuo klausimu, bet kad ji buvo išvykusi, tai išties taip“, – pasakojo istorikė.
Nepasiteisinusios priemonės
Pirmininkaujant O.Mašiotienei, jos Moterų tarybai iki 1934 m. teko spręsti vieną sudėtingiausių – moterų įsidarbinimo – klausimą, nes kaip tik tuo metu buvo pasaulinė ekonominė krizė. Lietuva kaip ir visos kitos valstybės, pasak istorikės, tuomet priiminėjo įstatymus, ribojančius moterų darbą, tarkime, žemės ūkyje. Moterys be vyrų sutikimo negalėjo būti įdarbintos. „Ona Mašiotienė buvo ta, kuri bandė tą klausimą spręsti. Ji net buvo pasiūliusi Moterų tarybai įkurti tokią moterų susirinkimų vietą – seklyčią, kurioje moterys galėtų aptarti ekonominius klausimus, gauti konsultaciją, gauti patarimų dėl įsidarbinimo ir panašiai. „Kitas klausimas, kurio ėmėsi O.Mašiotienė 1934 m., audėjų kursų steigimas, kas, be abejo, vėlgi leistų užsiimti namudine gamyba ir leistų sumažinti skurdą. Vis dėlto turiu pasakyti, kad abi priemonės buvo nesėkmingos, o tais pačiais metais O.Mašiotienė apleidžia savo pirmininkės postą“, – teigė V.Jurėnienė. Na, ir po 1934 m. taip ryškiai, anot istorikės, O.Mašiotienės veiklos žvaigždė jau nebesužibo.
Ji dalyvavo 1937 m. vykusiame antrajame moterų suvažiavime, kuriame labai aiškiai pasisakė dėl to, kad moterys susiskaldžiusios, nesolidarios, nepakankamai brandžios. Esą čia ir slypi atsakymas, kodėl nepavyksta pasiekti tam tikrų sprendimų. Šio pranešimo pagrindu išėjo ir josios minėta knyga. „Tai buvo paskutinis jos pasirodymas tarpukario Lietuvoje“, – užbaigė istorikė.
