Pavasario vaikų ir paauglių knygų TOP10

Skubam skubam skubam. Lekiam kaip žiurkėnai rate, taip įpratę prie ritmo, kad kartais nebeklausiam... kam? kodėl? kas mums iš to? Knygos, viena ar kita forma keldamos esminius būties, gyvenimo, pasirinkimų klausimus, priverčia ir mums bent retkarčiais stabtelėti ir užduoti tuos svarbius klausimus. Šiame tope rasite ne vieną knygą, kuri ir mažą, ir ūgtelėjusį skaitytoją privers stabtelėti ir pagalvoti, o viena jų netgi pasakoja istoriją apie beatodairišką skubėjimą, iš kurio bus gali ištraukti tik tie, kurie dažniau kelia klausimus nei mes, suaugusieji.

Eglė Baliutavičiūtė

Suaugusiems jau prirašyta galimybė knygų apie per greitą gyvenimo tempą, išsekimą, lėto gyvenimo vertę, o paveikslėlių knyga „Grrreičiau“ skirta mažiesiems skaitytojams, juk ir jie dažnai turi tiek daug reikalų (darželis, mokykla, popamokinės veiklos...), kad ne visada randa laiko tiesiog atsikvėpti.

Mieste gyvena pabaiga, dar nė neprašvitus ji suurzgia „Greičiau“ ir visi gyventojai kaip įkąsti ima bėgioti su savo reikalais, net vakare neturi laisvos minutės žvilgtelėti į žvaigždes... Ar gali būti, kad nuo pabaisos kerų miestiečius išgelbės mažas vaikas su vienu ne mažiau galingu žodžiu?

Knygų apie patyčias nestinga, bet dažniausiai jos būna skirtos vyresniems vaikams ir paaugliams, o štai ši – visai mažiems.

Ką daryti, kai visi mokyklos kieme gūžiasi sutikę krokodilą Bazilį? Jis sugeba visiems sugadinti nuotaiką ir pakirsti pasitikėjimą savimi. Bet štai naujokė Baziliui turi tik tris trumpus žodžius „Na ir kas?“ Netrukus ir kiti ima kartoti tą patį, o Bazilis tiesiog subliūkšta.

Taigi knyga siūlo vieną iš galimų būdų reaguoti į patyčias, tiksliau nereaguoti – nesivelti į diskusijas su peštuku, nekibti jam į atlapus. Taip, patyčios nemalonios ir skaudina, bet juk peštukai tik to ir tetrokšta – sulaukti dėmesio, reakcijų.

Knyga spalvinga ir nesudėtinga, o situacijos, į kurias patenka veikėjui, bus atpažįstamos daugeliui mažųjų skaitytojų.

Muminukas toks geraširdis, kad priima visus svečius ir stengiasi, kad jiems jo namuose būtų gera ir jauku... Bet ne visi svečiai būna tokie pat malonūs, štai šį kartą svečiai netgi labai įžūlūs, ir vargšas Muminukas nežino, kaip jais atsikratyti. Jo draugas Snifas turi galimybę idėjų, kaip padėti Muminukui, tik ar bent viena iš jų gera?

Sąmojinga ir žaisminga pirmoji Toves Jansson komiksų dalis, nukelsianti į spalvingą, jaukų, bet ir visokiausių kuriozų kupiną Trolių Mumių pasaulį. Beje, autorė šiuos komiksus parašė ne švedų kalba. Gavusi užsakymą iš Didžiosios Britanijos leidyklos parašė angliškai.

„Kai mano tėtis tapo krūmu“ – knyga apie karą, papasakota iš mažo vaiko perspektyvos. Vaikas nesupranta, kodėl dvi pusės pešasi, tenori būti su savo šeima... Bet jos tėčiui tapus kareiviu, mergaitei tenka bėgti į saugią šalį, kur gyvena jos mama.

Nyderlandų rašytoja Joke van Leeuwen, pasitelkusi vaikišką naivumą, išryškina žmogiškų ydų tokių, kaip karas, apgavystės, grubumas absurdiškumą ir milžinišką žalą tiems, kuriuos suaugusieji turėtų ginti labiausiai, – vaikams. 

Selemonas Paltanavičius vienas produktyviausių lietuvių vaikų rašytojų, o ypač daug jis parašė pažintinių knygų apie gamtą. „Dramblys ant delno“ – viena iš jų. Šioje knygoje jis atsako į galybę klausimų, kurie iškyla daugeliui vaikų, susidomėjusių gyvūnų pasauliu. O klausimai kuo įvairiausi, nuo visai paprastučių, pavyzdžiui, „Ar visi žvėrys turi dantis?“, iki gana juokingų, pavyzdžiui, „Kieno kvapas smardžiausias?“. Tai viena tų knygų, kuri puikiai tinka visai šeimai.

Išgirdus Melvino Burgesso pavardę daugeliui skaitytojų pirmiausia į galvą ateina jo aštrūs, provokatyvūs romanai jaunimui, kuriuose atvirai pasakojama apie jaunimo seksualinį gyvenimą, narkomaniją ir kitas temas, kurios ilgą laiką buvo laikytos nederamomis knygose paaugliams.

Tuo tarpu „Vilko kauksmas“, debiutinė rašytojo knyga visai kitokia. Tai istorija pradinukams ir jaunesniesiems paaugliams apie dešimtmetį Beną, kuris norėdamas pasirodyti pernelyg savimi pasitikinčiam medžiotojui išduoda, kad jų apylinkėse dar liko vilkų. Greitai supratęs kokią klaidą padarė, slegiamas kaltės berniukas su tėčiu stengiasi padaryti viską, kad apsaugotų paskutinius vilkus.

Jau šioje knygoje galime atpažinti rūstų, į kompromisus nesileidžiantį autoriaus pasakojimo stilių, ir drąsą net su jaunais skaitytojais kalbėti apie nepatogius, slegiančius, net žiaurius dalykus. Tiesa, šioje knygoje, atsižvelgiant į adresatą, privengiama pernelyg dirginančių vaizdinių, tačiau pasakojimo centre atsiduria ne tik žmogaus drąsa, pastūmėta kaltės, bet ir beribis žmogaus žiaurumas.

Detektyvų ir šiurpių istorijų vaikams bei suaugusiesiems rašytoja save išbandė ir kitokio tipo literatūroje. „Stebuklingoji širdis“ – problemų prozos kūrinys su vienu nedideliu fantastikos elementu.

Roberta padarytų viską, kad tik jos sunkiai serganti geriausia draugė pasveiktų. Deja, rasti naują širdį ne taip ir paprasta. Aptikusi seną gaublį, išgirsta, kad jis gali išpildyti vieną norą, bet jis negali būti susijęs su gyvenimo ir mirties klausimu, o dėl to noro reikės labai pasistengti. Roberta su nauju draugu Eriku lenktyniauja su laiku, kad tik gautų norą.

Knygos pabaiga melodramatiška (neišduosiu kokia), o skaitytojas paliekamas su atviru klausimu: ar gaublys išpildė norą, o gal jis vis dėlto niekaip nesusijęs su nutikusiais įvykiais? O jei norą vis dėlto išpildė, ar tas noras turėjo milžinišką kainą, apie kurią vaikai nieko nenutuokė...

Holokausto literatūros Lietuvoje leidžiama su kaupu, o J. R. Palacio, daug skaitytojų sužavėjusios knyga „Stebuklas“, naujausias vertimas taip pat apie tai. Pagal „Baltąją paukštę“ jau pastatytas ir kino filmas.

Pasakojimas sudarytas iš dviejų dalių, vykstančių skirtingu laiku. Dabartyje Džulijanas skambina senelei, nes nori apie ją parašyti rašinį, o ši ūgtelėjusiam anūkui pagaliau išdrįsta be nutylėjimų papasakoti savo jaunystės istoriją. Ji tokia graudi ir įtaigi, kad priverčia Džulianą imtis pokyčių ir savo gyvenime.

Didžioji knygos dalis – senelės pasakojimas apie jos gyvenimą, jos gimtąją Prancūziją užėmus naciams. Jai, žydei, pabėgti ir pasislėpti padėjo bendraklasis, kurį anksčiau ignoruodavo arba kartu su kitais pasišaipydavo.

Didesnių naujovių šis pasakojimas į jaunimo literatūrą neįneša, tačiau parašytas įtaigiai ir skaitytoją ragina susimąstyti ne tik apie Holokausto siaubą, bet ir stereotipų, patyčių žalą bei tai, kad vieną dieną rankose tų, kuriuos engiame, gali atsidurti mūsų gyvybė. Kartu su praėjusio šimtmečio įvykiai susiejami su dabartimi, skatinamas ne tik gerumas ir empatija kitam, bet ir pilietinis aktyvumas bei pasipriešinimas. Nors, reikia pripažinti, ši linija bene silpniausia knygoje – per menkai išvystyta, todėl atrodo labai deklaratyvi.

Imperatoriaus dukrai Šiori – laikas tekėti, tačiau ji ir toliau nori gyventi laisvą gyvenimą tėčio ir brolių pašonėje. Deja, nenutinka nei viena, nei kita, nes Šiori pamotė, kuri irgi turi stebuklingų galių, užtraukia merginai prakeiksmą ir nubogina toli toli nuo gimtųjų namų. Dabar jos broliai paversti gervėmis, o Šiori niekas negali atpažinti, o ji pati negali kalbėti, – jai tenka pamiršti prabangų ir nerūpestingą gyvenimą ir tapti paprasta darbininke, kol sugalvos, kaip grįžti ir susigrąžinti šeimą.

Tai Romantinė nuotykinė fantastika, persmelkta Rytų kultūros elementų, kurios centre, kaip dabar madinga, atsiduria kilminga, stipri paauglė, kuri, pasirodo, pasaulyje, kuriame užginta magija, ją turi ir ji labai pavojinga. Knygoje daug netikėtų posūkių, apgavysčių, šviesos ir tamsos. Ypatingų aukštumų knyga nepasiekia, bet gali būti visai smagus nuotykis, kai norisi pasinerti į kitą pasaulį.

Tai jau antras Astridos Lingren atminimo premijos laureatės knygos „Žiemos mergaitės“ leidimas, pirmą kartą ji lietuviškai pasirodė daugiau nei prieš dešimtmetį.

Tai knyga apie nuo anoreksijos kenčiančią aštuoniolikmetę Liją, tik ką netekusią savo draugės, kuri taip pat turėjo valgymo sutrikimą. Toks įtaigus, kad net vietomis nepatogus pasakojimas leidžia pabūti pagrindinės veikėjos kailyje ir suprasti, kaip valgymo sutrikimai pakeičia ne tik kūną, bet, svarbiausia, savęs suvokimą, santykius su artimaisiais. Knygoje nemaža kritikos grožio standartams, įsivaizdavimui, kad grožis, tam tikras stilius tave pakeis, pavers kažkokiu geresniu, įdomesniu žmogumi.

Ne vienam skaitytojui Lija pasirodė nepatraukli, net atgrasi, tačiau tai yra šios knygos stiprybė. Neretas sirgdamas nebūna nei labai gražus, nei malonus, ilgalaikė vidinė kančia anksčiau ar vėliau persisunkia ir į išorinį pasaulį, prislėgdama ir tuos, kurie yra šalia sergančiojo. Lija kaip tik tokia – kiekviena diena kančia, kova su savimi ir pasauliu, o jos taikiniais tampa tie, kurie tenori, kad ji pasveiktų.