Valdas Adamkus man yra tarsi apaštalas, pasiekęs mus iš tarpukario Lietuvos. Jo prieškario tautinės inteligencijos matymas, tikras, nesuvaidintas idealizmas dar spėjo sujungti dvi Lietuvos respublikas. Niekada neteko nusivilti prezidento morale ir etika, jo elgesiu. Atrodydavo, vos tik jaučia, kad kažkas nedera, netinka, to ir nedaro. Lyg vadovautųsi stipriu vidiniu žinojimu – kas gera, o kas – nelabai, kas gražu, o kas kelia pasibjaurėjimą.

Valdas Adamkus man labai patinka, būdamas prezidentu jis nebijojo žmonių, niekuomet jų neskirstė – su tuo galima bendrauti, o su tuo – nelabai. Drauge mums teko viešėti Airijoje. Mačiau, kaip nuoširdžiai bendravo su mus pasitikusia Airijos prezidente, bet lygiai taip pat nuoširdžiai – ir su Lietuvos verslininkais, intelektualais. Prezidente, noriu keletą žodžių... Taip, taip, prašom, sėsk šalia. Tai labai jaudina. Drąsą oriai bendrauti reikia įvertinti. Turėjome orų prezidentą. 

Valdo Adamkaus esu prašęs, kad parašytų rekomendacinius laiškus, kai siekiau paskyrimo pagal politinį pasitikėjimą JAV valdžioje. Gavęs paskyrimą prezidento George'o Busho  vyriausybėje, su Valdu Adamkumi palaikiau artimus ryšius. Imponavo jo sugebėjimas sėkmingai išlaviruoti sudėtinguose politiniuose vandenyse ir nenuilstamas kompromisų ieškojimas tiek Amerikos lietuvių bendruomenėje, tiek JAV valdžios struktūrose, o vėliau, tapus prezidentu, ir Lietuvoje.

1993 metais mane pasamdė tarptautinė konsultavimo firma, buvau atsiųstas į Lietuvą. Kaskart, grįžęs į Čikagą aplankyti tėvų, paskambindavau Valdui Adamkui, o jis mane kviesdavo į savo kabinetą „užsukti skočiukui“ arba papietauti miesto centre.  Per vienus tokius pietus paklausė manęs konfidencialiai: „Ką darytum mano vietoje, jei atsirastų galimybė kandidatuoti į Lietuvos prezidentus?“  Tada ilgai kalbėjomės, o po metų Adamkų namuose suorganizavau privatų susitikimą su VU Žurnalistikos katedros vedėjo Mariaus Lukošiūno vadovaujama Lietuvos žiniasklaidos vadovų ir savininkų delegacija. Valdas Adamkus tada pirmąkart neoficialiai pranešė Lietuvos žiniasklaidai, kad planuoja kandidatuoti.

Dar po pusantrų metų jau dirbau jo rinkimų kampanijoje, ruošiau TV debatams. Kai Valdas Adamkus laimėjo rinkimus, buvau paprašytas organizuoti inauguracijos iškilmes (kartu su Rūta Vanagaite ir a.a. Levu Ritvu iš KAM). Inauguracijos tikslas buvo „sukurti naujas tradicijas Lietuvoje, simboliškai pareikšti šviežią optimizmą ateitimi, formuoti modernios Lietuvos įvaizdį, paruošti foną užsibrėžtiems pokyčiams…“  

Mano įsitikinimu, didžiausias prezidento Valdo Adamkaus nuopelnas Lietuvai buvo tarptautinėje bendruomenėje jo kurtas šalies įvaizdis. Per trumpą laiką Lietuva į Europos Sąjungą ir NATO buvo priimta kaip patikima lygiavertė Europos šalis. O prezidento Valdo Adamkaus indėlis, tvirtinant artimus ryšius su kaimynine šalimi Lenkija, taip pat palaikant Gruzijos ir Ukrainos bandymus integruotis į Europos Sąjungą ir NATO yra pamatiniai akmenys, kuriuos politikai, istorikai ir politologai dar ilgai vadins pavyzdiniais. Jo bendravimas su pasaulio lyderiais buvo lengvas, įtikinantis, nuoširdus ir draugiškas.

Su prezidentu Valdu Adamkumi pirmą kartą susitikau Nacionalinio dramos teatro fojė. Labiausiai mane nustebino tai, kad jis pasisveikino ne šiaip formaliai, iš mandagumo, kaip tarsi priklausytų valstybės vadovui atsakant į valstybės piliečio pasisveikinimą, bet pasiteiravo, kaip sekasi ir keliais žodžiais parodė, kad žino, kas aš ir ką veikiu. Kai susitikome po daugelio metų „Žinių radijo“ studijoje, man atrodė, tarsi pratęsėme tada pradėtą pokalbį. Būtent šiluma ir paprastumas visuomet buvo labiausiai paperkančios prezidento savybės.

Susipažinome 1995-aisiais. 1996-aisiais, po vienos vakarienės mūsų namuose, kurioje dalyvavo ir Valdas Adamkus, kilo mintis parašyti viešą kreipimąsi, kad Lietuvai reikia tokio prezidento, kaip šis žmogus. Man patinka ir visada patiko jo vakarietiškas požiūris, jis nesikarščiuodavo, nebūdavo kategoriškas, bet kažkokiu būdu jam visada pavykdavo pasiekti savo, įtikinti kitus. O dar jis stebuklingai sugeba padaryti taip, kad žmonės jam su džiaugsmu padeda. Tai beprotiškai žavi.

Mūsų bendravimas niekuomet neperžengė familiarumo ribų. Net ir tuomet, kai paprašiau prezidento, kad jis taptų mano sūnaus Domanto krikštatėviu. Atvykti pas Valdą Adamkų į prezidentūrą visada būdavo labai lengva, jokių kliūčių, jokių užtvarų.

Neabejoju, kad pirmoji Valdo Adamkaus prezidento kadencija Lietuvai buvo aukso amžius. Antroje gal trūko veržlumo, tačiau jis kūrė atvirą Lietuvą. Jei nebūtume turėję dviejų jo kadencijų, esu tikras, neturėtume šviesaus Lietuvos laikotarpio, kurį dabar prisimename su nostalgija. Kad ir kritikuojamas, tačiau jis mus visus tada vedė į priekį.

Valdas Adamkus yra žmogus, mokantis sudėtingus, didelius dalykus padaryti paprastais. Gerai prisimenu, kaip po filmo premjeros man paskambino ir pasakė: „Noriu asmeniškai padėkoti, linkiu sėkmės, džiaugiuosi, kad būtent jūs kūrėte šį filmą.“ Stoviu basa pievoje ir noriu rėkti iš džiaugsmo. Daug metų dirbu televizijoje, bet tokių komplimentų gaunu retai.

Filmą apie prezidentą kūrėme nuo 2012-ųjų. „Neskubėkit, aš niekur neskubu“, – sakė prezidentas. Filmavome Nidoje, Palangoje, Kaune, Čikagoje, jo nereikėjo įkalbinėti, lengvai pasiduodavo mūsų sumanymams. Per kiekvieną filmavimą stebėdavausi fenomenalia prezidento atmintimi.

Likau sužavėta ir Valdo Adamkaus ir jo žmonos Almos bendravimo. Jie tokie nerealūs! Taip vienas kitą saugo! Iš ryto ruošiamės į filmavimus, – ponia Alma būtinai vyrą išlydi, paklausia, ar nepamiršo pasiimti pinigų.  

Ypač jautri man pasirodė šeimos tema, prezidento pasakojimai apie mamą, tėtį, apie tai, kaip šeima išsiskyrė, kaip jis liko vienas, apie sugriautus šeimos namus. Stovėdamas prie tėvo kapo, prezidentas ištarė: „Aš esu paskutinis Adamkavičius.“ Ir tai buvo taip nuoširdu!

Vienintelis klausimas, kurio neišdrįsau paklausti – apie vaikus. Neabejoju, būtų apie tai kalbėję, tačiau negalėjau peržengti per save, savo moralinius įsitikinimus. Žinau tik viena: jie neturėjo savo vaikų, tačiau kiek daug meilės ir rūpesčio atidavė svetimiems. Vieša paslaptis juk: jei reikia talentingą vaiką išsiųsti mokytis į JAV ar rasti gerą stažuotę, prašo Valdo Adamkaus pagalbos. Ir kaip dažnai, pasinaudojęs savo ryšiais ir pažintimis, jis padeda!

Ko mane išmokė prezidentas per tuos metus, kai daug bendravome? Pirmiausia – tolerancijos. Priimti kitokį žmogų be jokių nuostatų.

Neabejoju, jog buvau vienas iš dešimties tūkstančių praeivių prezidento gyvenime. Man neteko daug su juo bendrauti, tačiau kažkodėl esu visiškai tikras, kad Valdas Adamkus – malonus žmogus. Ir tai atsispindėjo trumpuose mudviejų susitikimuose, kai pasisveikindavome ir persimesdavome keletu žodžių. Nežinau, ar jis žino, kas esu, visada kuklinausi ir nedrįsdavau lįsti jam į akis, bet iš pokalbių man jis atrodo nepaprastos inteligencijos žmogus, gerbiantis savo pašnekovą. Pasikalbėjęs su juo, jautiesi tarsi pakylėtas – kažkaip stebuklingai veikia jo aureolė, reputacija. Jis yra tikras Lietuvos prezidentas, kuriuo mes didžiavomės, didžiuojamės ir didžiuosimės.

Pastaba: Prezidentas yra matęs beveik visus Martyno Starkaus ir jo kelionių bendraminčio Vytaro Radzevičiaus kelionių pasakojimus. Sakė mielai juos žiūrintis.

Visada pagalvoju, kaip atrodytų mūsų prezidentūra, jei ne Valdas Adamkus ir ponia Alma. Jokia šeimos politika neatliks geresnio darbo nei šios poros laikysena ir povyza, nei jų pagarba vienas kitam.

Kiekvienais metais iš prezidento Valdo Adamkaus gaudavau jo ranka pasirašytą Kalėdų sveikinimą. Po vyro Gintauto mirties iš prezidento atkeliavo užuojautos laiškas. Kas aš jam tokia, kad rašytų?! Bet juk tai – tik dar vienas jo paprastumo įrodymas.

Prezidentas niekuomet nejautė skirtumo – didelis yra daiktas ar mažas. Dalyvauti jo vardo bibliotekos atidaryme ar klampoti per lietų Kauno botanikos sode su tulpių svogūnėliais. Rodos, tokį ir matau – su šypsena, paltas atlapotas, kaklaraištis šviečia.

Man atrodo, kad Valdas Adamkus gerai suprato, jog prezidento titulas yra visam gyvenimui. Gerbiu jo atvirumą. Net ir sirgdamas jis nuolat visuomenę informavo apie ligą. Tai teisingas ir garbingas poelgis.

Ir ką galiu pasakyti apie tokį didelį žmogų? Beveik per dviejų dešimtmečių bendravimą pažinau jį kaip politiką, turintį be galo aukštų, ambicingų siekių. Tai gilios vidinės kultūros žmogus, itin patriotiškas. Galbūt dėl šitų savybių jo politika buvo tokia dinamiška, atvira ir artima žmonėms. Per mano ambasadoriaus kadenciją Ukrainoje buvo surengti net 7 prezidento vizitai. Tai itin retas atvejis. Po svarbių susitikimų, vakare, turėdavome laiko pasikalbėti. Kalbėdavome ir pakeliui į oro uostą, kai lydėdavau prezidentą namo. Per tuos pokalbius supratau, kad prezidentas turi du šventus paveikslus – Lietuvą ir ponią Almą. Nuostabu, su kokia meile, didžiule pagarba jis apie jas abi kalbėdavo. Ir jos abi yra tai, dėl ko jis kvėpuoja, dirba, gyvena. Pasikalbėjimuose praslysdavo ir nuoskaudų – labiausiai Valdą Adamkų skaudina išdavystės. Kai žmonės, kuriais jis tikėjo ir pasitikėjo, ateina ne valstybės kurti, o pasipelnyti. Jo garbės kodeksas yra ypatingas. Ir jei pasaulyje kur nors yra politika, paremta vertybėmis, tai pirmasis tokios politikos atstovas yra Valdas Adamkus.

Papasakosiu vieną istoriją. Kai filmavome dokumentinį filmą apie prezidentą, Čikagoje jį vežiojau automobiliu. Kartą išvažiavome ir pasukome ne ten, kur reikia. Prezidentas sėdi ant galinės sėdynės, tyli. Tyli tyli, kol galiausiai sako: „Aš, aišku, nenoriu būti galinės sėdynės vairuotoju, bet jūs ne ta kryptimi važiuojate.“ Tai juokinga, primityvi istorija, tačiau kiek daug pasako apie taktiką ir aukštąją diplomatijos mokyklą. Valdas Adamkus spinduliuoja korektiškumu ir inteligencija. Ne tik viešumoje, bet ir kasdienėse situacijose.

Nepažįstu Valdo Adamkaus artimai. Pirmą kartą turėjau galimybę prieiti prie jo ekscelencijos kaip žurnalistas. Prezidentūroje pietums jis priėmė ispanų dainininką Julio Iglesias. Kai žiniasklaidos kanalui buvo leista pateikti klausimus abiem vyrams, patraukiau tiesiai prie valstybės vadovo ir paklausiau, ar neužknisa prezidento pareiga kaskart pietauti vis su kitais žmonėmis, kurių iki tol nepažinojo. Jis nusijuokė, sudraudė, sakydamas „tššššš“ ir pasiūlė daugiau dėmesio skirti ne jam, o svečiui. Taip visada ir prisimenu jį – diplomatišką, etišką ir mielai užleidžiantį dėmesio centrą kitiems. Nebūdinga politikui. Įspūdis, kurį paliko vėlesni susitikimai, – jo vidinė elegancija. Maniau ir tebemanau, kad Valdas Adamkus Lietuvos prezidentu tapo laiku ir vietoje. Pažinojo pasaulį, kurį mes ruošėmės pažinti, ir mokėjo dėvėti kostiumus, kuriuos mes tik mokėmės išsilyginti. Kai kas jį laikė per minkštu... Bet manau, kad dauguma aplinkui – pernelyg agresyvūs, išmintingą ramybę gali dažnai suprasti klaidingai.