Valdas Adamkus nemėgo ilgų kalbų. Ir dabar jam nepatinka įmantrūs, literatūrinėmis frazėmis apipinti pasisakymai. Prezidentas turėjo savo kalbų stilių, o kai kurios, prieš dešimtmetį pasakytos jo frazės, naują gyvenimą gyvena kitų politikų lūpose.
„Jis kalbėdavo taip, kad aišku būtų valstiečiui ir neįžeistų profesoriaus“, – šitaip Valdo Adamkaus kalbas apibūdina buvusieji arti per jo prezidentavimo metus.
1999 m. spalio 27 diena. Iš kalbos dėl susidariusios padėties Vyriausybėje ir „Mažeikių naftos“
1999 m. vasario 16 diena. Iš kalbos Valstybės atkūrimo dienos minėjime
„Valstybės šventadieniais kaip niekad jaučiu dramatišką Lietuvos atotrūkį tarp žodžio ir veiksmo. Tarp patriotinių kalbų ir esamos krašto tikrovės. Aš klausiu šiandien savęs ir klausiu jūsų, laisvų laisvos šalies piliečių: ar mūsų tiesiamas Lietuvos kelias pateisina Lietuvos Tarybos vyrų, savanorių, pokario laisvės kovotojų, Sausio 13-osios parlamento gynėjų idealus? Ar atitinka jų gintos teisingos ir laisvos tėvynės lūkesčius?
Turėkime drąsos savo kasdieniais veiksmais siekti teisingumo, ginti asmens ir tautos orumą bei garbę
Turėkime drąsos savo kasdieniais veiksmais siekti teisingumo, ginti asmens ir tautos orumą bei garbę. Turėkim drąsos nuosekliai eiti demokratijos ir civilizuotos valstybės keliu. Atmindami, kad demokratinė tėvynė – tai ne vienos partijos ir jos globojamų ar ją globojančių grupuočių privatizuota Lietuva. Niekad neužmiršdami, kad laisva tėvynė – tai bendru piliečių susitarimu kuriamas kraštas.“
2002 m. rugsėjo 5 diena. Iš kalbos per televiziją
„Laisva, nepriklausoma Lietuva visada buvo mano tikslas, mano didžiausias troškimas. Aš dėkingas likimui, kad sulaukiau jo išsipildymo. Aš dėkingas, jums, brangūs žmonės, kad suteikėte man galimybę tarnauti atkurtai valstybei. Stengiausi jūsų pasitikėjimą pateisinti. Ne viskas pavyko. Neišvengta apmaudžių nesėkmių energetikos ūkyje. Nieko gero kol kas neišėjo iš „naujosios politikos“. Per lėtai dalis mūsų visuomenės brenda iš skurdo ir nepriteklių. Per lėtai juda mums visiems reikalingos socialinės reformos.
Kai kurie dalykai pavyko. Siekiau, kad mes kuo greičiau įtvirtintume savo valstybę demokratinėje Vakarų bendruomenėje. Šiandien esame labai arti šio tikslo. Mūsų valstybė sustiprėjo, visuomenė tapo atviresnė, laisvų žmonių iniciatyva pastebimai mūsų bendrą gyvenimą daro geresnį, šviesesnį.
Jaučiu, kad turiu dar jėgų ir patirties, kuri mūsų valstybei šiuo – istoriškai tikrai atsakingu – metu dar gali būti naudinga. Būtent tokie motyvai mane skatina šį vakarą pasakyti: taip, aš apsisprendžiau dalyvauti rinkimuose.
Matau rimtų kandidatų į prezidentus, norinčių iš manęs perimti pareigas. Kartu suprantu, kad mano atsisakymas kandidatuoti antrajai kadencijai nuviltų dalį žmonių, sumažintų pasirinkimo galimybes. Negalėčiau likti visiškai ramus ir nepamėginęs pabaigti pradėtų darbų. Jaučiu, kad turiu dar jėgų ir patirties, kuri mūsų valstybei šiuo – istoriškai tikrai atsakingu – metu dar gali būti naudinga. Būtent tokie motyvai mane skatina šį vakarą pasakyti: taip, aš apsisprendžiau dalyvauti rinkimuose.“
2004 m. liepos 12 diena. Iš prezidento inauguracijos kalbos, pasakytos Seime
„Per 14 atkurtos nepriklausomybės metų nuėjome ilgą kelią. Nuo pamatų sukūrėme valstybę, kurios pažanga stebina Lietuvos svečius, kuri tapo demokratinių ir klestinčių Europos Sąjungos šalių šeimos narė, kuri yra patikima Šiaurės Atlanto aljanso partnerė. Lietuva dabar nepalyginti tvirtesnė, saugesnė nei 1998 metais, kai prasidėjo mano pirmoji kadencija. Tačiau pastaraisiais metais įgijome ir karčios patirties. Pasirodo, kelyje, kuriuo sėkmingai žengiame į Vakarus, į turtingesnę ir saugesnę ateitį, patys sugebame suręsti kliūčių. Išgyvenome ilgus mėnesius, kai buvo dirbtinai priešinamos ne tik valdžios institucijos, bet ir skaldoma visuomenė. Tai jau užverstas nemalonios praeities puslapis, bet valstybės prestižui suduotas skaudus smūgis. Mūsų pareiga kuo greičiau užgydyti šias žaizdas.
Pasirodo, kelyje, kuriuo sėkmingai žengiame į Vakarus, į turtingesnę ir saugesnę ateitį, patys sugebame suręsti kliūčių. Išgyvenome ilgus mėnesius, kai buvo dirbtinai priešinamos ne tik valdžios institucijos, bet ir skaldoma visuomenė.
Pirmiausia turime parodyti Lietuvos žmonėms, kad Seimas, Vyriausybė, prezidentas ranka rankon dirba, tarnaudami visuomenei, kad nėra ir negali būti jokių, šiai tarnystei priešingų partinių ar asmeninių politinių interesų. Jokiu būdu neketinu tiesiogiai kištis į kitų valdžių kompetencijai priskirtus darbus, tačiau prezidentas gali ir privalo pasirūpinti, kad valstybės valdymo mechanizmas dirbtų darniai.
Žmonės Lietuvoje labiausiai išsiilgę moralios valdžios. Tik krikščioniškos moralės principais turi būti grindžiami visų Lietuvos politikų bei partijų žodžiai ir veiksmai. Lietuvos valdžios įstaigose turi įsivyrauti šiuolaikinis viešojo administravimo supratimas, kad žmogus – ne prašytojas, o reiklus paslaugos vartotojas. Bet svarbiausia – tai ir sąlyga, leidžianti įtvirtinti teisinę valstybę bei pilietinę visuomenę. Visuomenę, kurioje akylai sergstimos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės. Įstatymai turi tarnauti žmonėms, o ne kurti išskirtines sąlygas ir privilegijas išrinktiesiems.
Mūsų demokratija dabar jau tvirtai saugoma nuo įvairių išorės pavojų NATO skydu. Vidaus saugumą ir klestėjimą mums garantuos europinė gerovė, kurios siekti mums padės tai, kad Lietuva – jau visateisė Europos Sąjungos narė. Tačiau, ar išdidžiai sakydami, kad jau esame Europos Sąjungoje ir NATO, galime teigti, jog ir europinės vertybės jau įsitvirtino Lietuvoje? Lietuvoje vis dar trūksta Europos. Jos nepakanka visuomenės sąmonėje, kasdieninėje žmonių veikloje. Jos stygius skaudžiai jaučiamas socialiniame ir politiniame gyvenime. Tai ir lėmė, kad Lietuva buvo panardinta į vidinę nesantaiką, kuri pristabdė jos žingsnius tarptautinėje arenoje. Dabar atėjo laikas atkurti mūsų šalies tarptautinį autoritetą.
Lietuvoje vis dar trūksta Europos. Jos nepakanka visuomenės sąmonėje, kasdieninėje žmonių veikloje.
Turime aiškiau suvokti savo geopolitinę padėtį, savo amžinuosius interesus. Dabar savo užsienio politiką kuriame jau ne dešimčiai metų, kuriame dešimtmečiams. Pirmiausia Lietuva, kad ir keisdamasi, turi išlikti savimi. Todėl reikia pelnyti partnerių pagarbą ir pripažinimą, jie turi gerbti mūsų vertybes, paisyti mūsų interesų.
Šiuolaikinis pasaulis, kad ir draskomas prieštaravimų bei konfliktų, vientisas ir nedalomas. Lietuva užėmė savo vietą šiame pasaulyje. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad tai būtų garbinga vieta saugiame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame gera gyventi kiekvienam Lietuvos žmogui.“
2007 m. rugsėjo 1 diena. Iš kalbos, pasakytos naujųjų mokslo metų pradžios ir Laisvės dienos proga
„Žinome seną tiesą: kokie šiandien mūsų vaikai ir jaunimas, tokia bus rytojaus Lietuva. Tad negailėkime bendrų pastangų, kad mūsų dabartyje ir ateityje būtų kuo mažiau pykčio, įtarumo ir baimės, o kuo daugiau kūrybos, pasitikėjimo, žmogiškojo artumo ir laisvės.
Laisvės kaip esminės sąlygos čia, Lietuvoje, dirbti ir auginti vaikus, kurti ir tarnauti mokslui. Laisvės nebijoti keistis ir modernėti, o kartu – gerbti ir tęsti tautos bei valstybės tradicijas. Nemenkinti jų, nenuvertinti, neatsisakyti pirmai progai pasitaikius.
Visa tai kalbu todėl, kad šiandien minime ir Lietuvos laisvės dieną. O juk laisvė prasideda ne mitinguose ir deklaracijose, o kiekvieno iš mūsų dvasioje. Ji ugdoma šeimoje, mokyklos klasėje, universiteto auditorijoje.
Laisvė prasideda jausmu, kad esi labai reikalingas savo tautai ir šaliai – su savo nepakartojama asmenybe, patirtimi, žiniomis. Todėl nuoširdžiai raginu, kad ugdymas mūsų mokyklose ir universitetuose neapsiribotų vien profesiniu lavinimu. Niekada nebus visavertė mokykla be humaniškojo matmens. Niekada savo misijos neatliks universitetas, suteikiantis žinių, bet nebrandinantis dvasinių, humanistinių ir patriotinių vertybių.
Niekada savo misijos neatliks universitetas, suteikiantis žinių, bet nebrandinantis dvasinių, humanistinių ir patriotinių vertybių.
Deja, šiandien esama pernelyg didelio atotrūkio tarp profesinio ugdymo ir tautinių – patriotinių vertybių sklaidos. Neleistina, kad Tautišką giesmę jaunimas suvoktų vien kaip muzikos kūrinį, o tautinį atgimimą – kaip abstraktų, vieną iš daugelio istorijos epizodų. Atskiru sakiniu kartu su daugeliu neabejingų Lietuvos žmonių noriu paklausti: ar Lietuvos himnas neturėtų dažniau skambėti nacionaliniame radijuje ir nuolat visiems priminti, kur gyvename ir kas esame?
Lietuvos mokyklos garbės reikalas iškelti tautos simbolius ir pamatines vertybes. Būtina jaunuomenei diegti Lietuvos laisvės kaip egzistencinio pamato sampratą. Kad jaunimas žinotų: sausio 13-osios gynėjai – tai ne abstrakti minia, o jų tėvai ir kaimynai. Kad Medininkuose žuvusio Lietuvos muitininko sūnui kurso draugams nereikėtų aiškinti, jog jo tėvas žuvo ne autoavarijoje. Kad Tautos sąjūdis ir valstybės atgimimas – tai ne muziejaus eksponatai iš praeities, o gyva naujųjų laikų istorija, kurta šalia gyvenančių žmonių.
Gerbiamieji mokytojai ir dėstytojai, dalinkitės šia istorine tiesa ir išmintimi su jaunąja karta. Leiskite jaunimui atrasti amžinąsias ir tikrąsias vertybes, padėkite jiems šiame kelyje.
Mielas jaunime, ugdykite savo dvasines vertybes, būkite atviri ne tik profesiniam, bet ir moraliniam tobulėjimui. Būsimoji Lietuva kuriama šiandien. Tebūnie ji tvirtos dvasios geranoriškų žmonių valstybė, gerbianti savo praeitį ir nebijanti ateities. Tejaučia kiekvienas žmogus tikrą ir glaudų dvasinį ryšį su savo tauta, savo istorija ir dabartimi.“
2008 m. spalio 10 d. Viešas kreipimasis dėl Seimo rinkimų
2009 vasario 16 diena. Iš kalbos, pasakytos sveikinant Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus
„Be kultūros metmens neįmanoma įsivaizduoti nei mūsų Nepriklausomybės ir kovos už ją, nei tūkstantmetės istorijos. Visais laikais kurti kultūrą reiškė kurti valstybę, o būti abejingam menui ir kūrybai, vadinasi, sėti abejingumą piliečių sielose, nuvertinti savo dabartį ir ateitį.
Tai gerai suprato praeities politikai ir didikai, geranoriškai tapdavę meno mecenatais. Kai kurių jų šiandien gal ir neprisimintume, jei ne paremti kultūros paminklai – pastatai, paveikslai, knygos. Jų dėka šiandien turime tai, kas per amžius buvo sukurta gražiausio, prasmingiausio, kas nenuvertėjo ir liko bendra tautos, valstybės, visų grožiui ir gėriui neabejingų žmonių vertybė.
Tai geriausias įrodymas, jog jokiais laikais, kad ir kokie sunkūs jie būtų, negalima žiūrėti į kultūrą kaip į prabangos, pertekliaus dalyką, kuriuo reikia rūpintis tik tada, kai jau patenkinti visi kiti poreikiai. Dar skaudžiau, jei kultūra sutapatinama su laisvalaikiu ir pramoga, kurios, sunkmečiui atėjus, nesunkiai galima atsisakyti.
Niekada nepritarsiu tiems, kurie siūlo kultūros žmonėms turėti dar vieną, atsarginę, profesiją, kad galėtų išgyventi, kai kultūrai nebeliks pinigų. Manau, kad visuomenė, kuri siunčia kultūros darbuotojus skinti apelsinų ar kepti bandelių, kuri kultūros vertę matuoja tik pinigais, nebegali vadintis visaverte visuomene ir pasirašo sau nuosprendį.
Manau, kad visuomenė, kuri siunčia kultūros darbuotojus skinti apelsinų ar kepti bandelių, kuri kultūros vertę matuoja tik pinigais, nebegali vadintis visaverte visuomene ir pasirašo sau nuosprendį.
Šviesūs žmonės visada tikėjo, kad kultūra padeda pakelti tai, kas atrodo nepakeliama, padeda žmogui pranokti save, suvokti savo vietą tautoje, jos dabartyje ir istorijoje, apmąstyti ateitį. Tačiau kultūros išstūmimas į užribį visada vedė į susiskaldymą. Tad raginu ir Jus, ir visus neabejingus žmones priešintis kultūros diskreditavimui, jos nužeminimui iki paprasčiausios išlaikytinės. Jei Lietuvoje nebus kultūros, nebus ir Lietuvos.“
2009 m. birželio 9 diena. Iš kalbos, pasakytos per 9-uosius Nacionalinius maldos pusryčius
„Vienas svarbiausių pastarojo laiko ženklų, palietusių visas mūsų gyvenimo sritis – tai pasaulinės bei nacionalinės aktualijos, ekonominis sunkmetis. Bet ar teisinga visavertį žmogaus, tautos ir valstybės gyvenimą suvesti vien į ekonominę gerovę? Nejaugi finansinė krizė mums, europiečiams, krikščionybės pagrindu susiformavusiai civilizacijai, sukelia tik visuotinio nusivylimo, nežinios ir tuštumos jausmą?
Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, apie krizę per šiuos Maldos pusryčius noriu kalbėti kaip apie tam tikrą kūrybą. Taip, būtent kūrybą, nes iš religinės, iš dvasinės perspektyvos krizė yra augimo, brendimo ir naujo, kokybiškai pakeisto gyvenimo galimybė. „Jei grūdas, nukritęs į dirvą, neapmirs, jis neduos naujų vaisių“, – taip krizę mato Evangelija. Tuo tarpu mes šiandien turime įžvelgti, kas mūsų gyvenime, kaip tas grūdas, turi apmirti ir duoti naujų vaisių.
O apmirti turi tai, kas į šią krizę atvedė: nežabotas egoizmas, pelno kultas, įsitikinimai, kad egzistuoja kažkokie dėsniai, galintys pakeisti asmeninę atsakomybę, nubraukti įsipareigojimus.
O apmirti turi tai, kas į šią krizę atvedė: nežabotas egoizmas, pelno kultas, įsitikinimai, kad egzistuoja kažkokie dėsniai, galintys pakeisti asmeninę atsakomybę, nubraukti įsipareigojimus. Sakyčiau, kad į krizę vedė ir mūsų požiūris į jauno žmogaus formavimą. Ugdymą ir išmintį mes pakeitėme žinių teikimu, nors visi žinome, kad tikrai ne tas pat yra žinoti apie pasiaukojimą ir aukotis, išmanyti moralės teorijas ir moraliai elgtis, kalbėti apie solidarumą bei pilietinę visuomenę ir būti atsakingu piliečiu.
Esu sakęs: žmogui visada, o ypač sunkumų akivaizdoje, būtina pastanga pakilti virš kasdienių problemų. Kodėl, dejuodami dėl nūdienos bėdų, nesusimąstome, kokie iš krizės išeisime: susitelkę, solidarūs, parodę atjautą ir supratimą ar susiskaldę, slegiami nuoskaudų ir nepasitikėjimo? Todėl žodžių junginyje „laikini sunkumai“ visada prašiau ir prašau akcentuoti žodį „laikini“. Prisiminkime tūkstančio metų Lietuvos istoriją ir pagalvokime: jeigu dabartinį laiką įvardijame kaip didžiulę krizę, kaip reikėtų pavadinti, pavyzdžiui, aštuonioliktojo amžiaus pabaigą, dvidešimtojo amžiaus vidurį ar Sausio 13-osios naktį?
Todėl šiandieną tai noriu vertinti ne kaip likimo atsiųstą nelaimę, o kaip didelę galimybę pasitikrinti: ar teisingais principais vadovaujamės kurdami ir puoselėdami savo valstybę? Kam skiriame savo pastangas? Ar nešvaistome jėgų ir laiko menkaverčiams ir antraeiliams dalykams? Ar, kalbėdami apie valstybę, neužmirštame ir nenuvertiname žmogaus?
Nors krizė ištiko ekonomiką, bet skaudžiausias jos padarinys – dar kartą atsivėrusios visuomeninės ir socialinės problemos: susvetimėjimas, diferenciacija, solidarumo stoka. Ar į tokią dabartį atėjome ne todėl, kad buvome itin sureikšminę interesus, ypač ekonominius, ir visiškai nuvertinę vertybes, idėjas, idealus? Ar nebuvo taip, kad, siekdami gero ir patogaus gyvenimo, smukome į moralinę prarają? Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus – tai galimybė praregėti ir pažinti bei suvokti esminius mūsų gyvenimo dalykus. Galimybė grįžti prie krikščionybės ir bendražmogiškojo bendrabūvio esmės. Galimybė nenaikinti savęs iš vidaus ir išlikti žmonėmis, tauta, valstybe. Tikėjimas ir pasitikėjimas – štai tvirčiausias pamatas ieškant kelio iš nežinios, baimės ir netikrumo.
Dabartinė krizė pirmiausia yra mūsų dvasios krizės, dvasios devalvacijos rezultatas.
Dabartinė krizė pirmiausia yra mūsų dvasios krizės, dvasios devalvacijos rezultatas. Istorija primena: valstybės, sudarytos iš savanaudžių, neišvengiamai žlunga kaip žlunga grynuoju savanaudiškumu pagrįsta finansų sistema. Liberalizmo tėvai gyveno visuomenėje, suformuotoje krikščioniškojo solidarumo principu. Todėl jiems buvo neįsivaizduojama, kad žmogaus egoizmas gali peržengti tam tikras ribas. Jie manė, kad asmuo gali siekti naudos tik paisydamas bendrų interesų. Deja, pasaulis nutolo nuo šios nuostatos, ir tai – labai grėsminga tendencija. Jei valstybė lieka tik arbitru, konstatuojančiu stipriojo pergalę, einama link valstybės žlugimo.
Todėl klausiu: „Ar šiandien nėra gera proga iš esmės perorientuoti mąstymą pozityvios bendrystės kryptimi?“ Konkurencijos kategorija tinka kalbant apie prekybą, bet ne apie visuomenės narių santykius. Tik kuriant ir išlaikant darnų visuomenės ir piliečių ryšį, viešojo gyvenimo lygmuo gali kokybiškai kilti. Tačiau tam reikia, kaip minėjau, visų visuomenės grandžių supratingumo ir geranoriškumo.
Visais sunkmečiais būsime stiprūs tiek, kiek gerovės sąlygomis liksime ištikimi pamatinėms moralinėms vertybėms.
Kai įvairioms auditorijoms tenka kalbėti apie ateities perspektyvas, mano žvilgsnis visada krypsta į jaunus žmones. Į juos dedame didžiausias viltis ir daugiausia lūkesčių. Prieš šešiolika metų pas mus viešėdamas Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo: „Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas uždavinys: ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį". Šiandien kartoju Šventojo Tėvo žodžius jaunuomenei, kuri per tą laiką, prabėgusį nuo istorinio vizito, išaugo ir jau subrendo. Ši užduotis laukia kiekvieno iš Jūsų, ši užduotis lauks Jūsų vaikų ir provaikaičių. Valstybės kūrimas – tęstinis ir niekada nesibaigiantis procesas. Krizės prasideda ir baigiasi, o Lietuva ir lietuviai liks. Turi likti. Todėl turime būti stiprūs. O visais sunkmečiais būsime stiprūs tiek, kiek gerovės sąlygomis liksime ištikimi pamatinėms moralinėms vertybėms.
Viena iš tų vertybių – tikėjimas lietuvių tauta, Lietuvos valstybe ir visais jos žmonėmis.“