Septynios gyvybės už laisvą Lietuvą. 30 metų po Medininkų tragedijos

Lygiai prieš 30 metų Lietuva patyrė šaltakraujišką Sovietų Sąjungos teroro aktą. 1991 metais, liepos 31 d., Medininkų pasienio punkte OMON smogikai nužudė 7 pasienio darbuotojus:  Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Algimantą Juozaką, Mindaugą Balavaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Ričardą Rabavičių. Tiesa, jis sunkiai sužeistas mirė ligoninėje.

Gyvas išliko tik Tomas Šernas.

Kaip anksčiau rašė 15min, tik atgavus neprilkausomybę tokie išpuoliai Lietuvoje buvo dažnas dalykas. Ten darbavęsi muitininkai nuolatos jautė nerimą: pirmasis Šalčininkų poste saugojęs valstybės sieną Gintaras Žagunis žuvo 1991-ųjų gegužės 19 d. Praėjus dviem mėnesiams prasidėjo Medininkų tragedija.

Užfiksuoti gyvenimą

Šia proga kalbamės su žurnaliste Aurelija Arlauskiene, kuri prieš 15 metų, išėjusi iš dienraščio „Respublika“ tyrimų skyriaus, pradėjo rašyti knygą „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj“. „Reikėtų turėti omeny, kad tai pirmoji mano knyga. Tuo metu dar neturėjau jokio supratimo, kaip šios buvo rašomos“, – teigė ji.

„Bet žinote, nieko joje nebekeisčiau“, – pridūrė ji.

„Nebereikia verkti, reikia džiaugtis tuo, kad šie žmonės paaukojo savo gyvenimą dėl klestinčios Lietuvos. Visokių turime problemų, bet Lietuva jau žinoma pasaulyje, mes įstojome į Europos Sąjungą. Jų auka nebuvo beprasmė“, – teigė ji.

Išvakarės: dukra nenorėjo paleisti tėčio, turėjo įvykti vestuvės

Apie nuojautas man papasakojo moterys, pradėjo A.Arlauskienė. „Verta atsiminti, kad 4 iš žuvusių pareigūnų turėjo moteris ir 7 vaikus“, – sakė ji.

„Man pasisekė, kad našlės mane prisileido, bet ne dėl to, kad būčiau labai žavinga. Man duris atvėrė slaptažodis Tomas Šernas. Supratome, kad reikia šį įvykį užrašyti, palikti ką nors istorijai“, – sakė ji.

A.Arlauskienė tiki, kad sukurti ryšį su žuvusiųjų žmonomis – Nijole Kazlauskiene, Alyte Musteikiene, Genute Orlavičiene, Rūta Janoniene – jai padėjo „atvira širdis“.

„Su vienomis susitikdavome kavinėse, kitos įsileido į namus ir vaišino cepelinais, kava. Mačiau, kaip moterims buvo svarbu atsiverti, – teigė ji. – Mane nustebino, kad šioje knygoje mirties ne tiek jau daug: našlės ir artimieji stipriai kabinosi į gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad visi vaikai užaugo dorais žmonėmis.“

Antai Rasa Žilytė, dabar jau Rasa Šernienė, liepos 31 d. planavo savo vestuves su T.Šernu. Anot pašnekovės, tą dieną ją lydėjo ženklai: „Viskas liudijo, kad vestuvės turėjo būti ne tokios, kaip planuota.“

Išvakarėse pylė lietus, R.Žilytė niekaip nerado tinkamų batelių, o vėliau ir nepasisekė pasidaryti šukuosenos.

Vėliau jų vestuvės vis tiek įvyko, tačiau po 699 dienų.

1993 metų liepos 1 d. jie sumainė jau kartą iš Santuokų rūmų sugrįžusius žiedus namuose, į kuriuos sutuokti atėjo Civilinės metrikacijos darbuotojas. Nuotaka, kurios plaukai jau buvo dešimtis kartų ataugę ir tiek pat kartų vėl nukirpti, vilkėjo beveik dvejus metus spintoje savo valandos laukusį kostiumėlį. Atšvęsti sutuoktuvių į sodybą važiavo su tais pačiais, prieš dvejus metus sukviestais draugais <…>.

Į sodybą prieš dvejus metus pirktąją dovaną – žalvario vazą su išgraviruotais kolegų vardais – atvežė Irena Maurušaitienė ir Rimantas Kazokevičius, neramiųjų dienų kolegos. (78)

„J.Janonis, išeidamas į šį budėjimą, paliko savo vestuvinį žiedą po dovanotu servizu. Manė, kad geriau žiedas liktų čia, o tai koks OMON banditas nudėjęs nusimaus. A.Musteikio dukrelė taip pat labai pasipiktino tėčiui išvažiavus į darbą – ji verkė ir apsirengė raudonais rūbeliais. Tuo metu jie svečiavosi Panevėžyje pas žmonos motiną, kur šeima labai gražiai leido laiką. S.Orlavičius buvo vedęs du kartus. Vyriausioji jo dukra iš pirmos santuokos Jolanta (jai buvo 12 metų) sapnavo, kad lekia padebesiais, o kažkoks juodulys juos su tėčiu vejasi“, – 15min pasakojo A.Arlauskienė.

„Visgi tai nuojautos iš emocinės pusės, – tęsė ji. – Iki Medininkų tragedijos Lietuvos pasienio postai buvo užpulti net 18 kartų, sužaloti 35 pasieniečiai beveik visose užkardose. Postai buvo daužomi, sprogdinami, padeginėjami, grobstomas inventorius. Galiausiai pirmasis išpuolis iki liepos 31-osios žudynių įvyko praėjus vos porai savaičių po Sausio 13-osios įvykių. T.Šernas ten dar nedirbo, tačiau kolegos pasakojo apie anuomet apšaudytą vadonėlį bei sumuštus budėtojus.“

Nereikia pamiršti ir G.Žagunio nužudymo, pažymėjo žurnalistė. Po įvykio Medininkų postui buvo priskirti du „Aro“ vyrai – Algimantas Juozakas ir Mindaugas Balavakas.

„T.Šernas pasakojo, kad išvakarėse buvo atvažiavęs žiguliukas, – sakė ji. – Visi ženklai rodė, kad šis Medininkų postas nebus paliktas kaip ramybės sala.“

Kokie žmonės dirbo muitinėse?

Pokalbio metu su žurnaliste paaiškėjo, kad tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje dirbti į muitines ėjo ginti valstybės norėję „sąmoningi žmonės“.

Po tragedijos plito neteisinga informacija, mat žudynių naktį pareigūnai vartojo alkoholį. „Į visus karštuosius taškus ėjo sąmoningi žmonės. Mes tik dabar po tiek metų galime atsipalaiduoti, o anuomet nebuvo nė minties vartoti alkoholį“, – komentavo A.Arlauskienė.

Knygoje aprašomuose T.Šerno atsiminimuose Medininkų pamaina buvo įvardijama kaip „geriausia pamaina“. Vienoje iš ištraukų galima nujausti, kokia atmosfera tvyrojo komandoje:

Muito mokesčio surinkdavome daugiausia, protokolų dėl neteisėtais gabenamų prekių surašydavome kur kas daugiau negu kitos pamainos, mums vis atsiųsdavo stažuotojų, – kad matytų, kaip turi dirbti tikras muitininkas. Buvome labai draugiški, pasitikėjome vienas kitu. Dažnai dirbdavau poroje su Antanu Musteikiu, vis pajuokaudavome gyvenimo temomis. Antanas kartą klausia: „Kai nušaus, kažin kur mus pašarvos?“ Sakau: „Sporto rūmuose. Tik su tavimi, Antanai, bus problemų?“ – „Kokių?“ – suklūsta tas. „Ogi tavo nosis tokia didelė, kad karsto dangtis neužsidarys“, – tęsiu. „Mano nosis tikrai mažesnė už tavo pilvą“, – nenusileidžia Musteikis (39)

Ta naktis

Vienas iš knygos skyrių buvo pavadintas „Iš Tomo Šerno užrašų“, tačiau tai tebuvo formos paieškos.

„Jis tikrai neužsirašinėjo, nes tuo metu nesugebėjo net kalbėti, tad jam reikėjo išmokti gyventi iš naujo. Įsivaizduokite, sveikas, 100 kg svėręs vyras jau 30 metų sėdi vežimėlyje, jis jaučia bet kokias orų permainas, jam nuolatos reikia gydytis. Dabar žmonės skundžiasi, kad yra karantinas, o jis man tęsiasi jau 30 metų, yra sakęs.

Be to, po žudynių T.Šernas buvo labai saugojamas žmogus. Juk jis – įvykio liudytojas”, – sakė žurnalistė.

Po kelių minučių mano dėmesį patraukė kažkoks riktelėjimas, trinktelėjimas. Pažvelgiau pro langą ir pamačiau iš miško greitai atbėgantį ginkluotą žmogų. Jis bėgo ypatingu būdu – šonu į taikinį, pristatydamas žingsnį, atkišęs panašų į pirmo pavyzdžio automatą „Kalašnikov“ ilgą ginklą su užsuktu blizgančiu duslintuvu <…>. Aiškiai mačiau jo profilį. Jo veidas man įstrigo, tokie bruožai gana išskirtiniai. Buvome pripratę prie nuolatinio pavojaus – žinojau, kad tikrai muš, net spėjau apdariai nusiimti akinius ir pasidėti ant stalo. Šūktelėjau gulintiesiems, tarp kurių buvo ir automatu ginkluotas policininkas. Kol jis galvojo, ką daryti, lauke matytas omonininkas – jo veidą mačiau labai trumpai – jau įlėkė į vidų ir rusiškai liepė visiems gulti ant grindų kitame vagonėlio kambaryje. Lauke kažkas šūkavo. Į suguldytus arčiau lauko durų iš karto pasipylė duslintuvo slopinami šūviai ir smūgiai į galvas ginklo buožėmis. Aš gulėjau toliau, dešiniu šonu prisispaudęs prie sienos. (58)

Švito. Miške pradėjo čiulbėti paukščiai. Moters balsas rusiškai suriko: „Visi negyvi“, o aš spėjau pagalvoti, kad moterys visada panikuoja. Nemaniau, kad prieš mano akis buvo žudynės, maniau, kad esame tik gerokai aplamdytais šonais, padaužytomis galvomis. Kažkurią akimirką pasidžiaugiau – bus rytoj ką per savo vestuves papasakoti. Paskui apėmė jausmas, kurį galiu palyginti  su išjungiamu televizoriumi – man staiga dingo ir vaizdas, ir garsas. Vėl atsirado. Girdėjau, kaip kažkas neprisiskambino telefonu, aš pasakiau: „Surinkite nulį“.

Kai rytą buvau išneštas į lauką, niekaip nesupratau, kodėl į mane visi taip žiūri. (59)

Kas atsitiko OMONAMS?

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.