Rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas Sidabrave klebonavo 1905-aisiais. Tiesa, vos keletą mėnesių. O štai kunigas Remigijus Jurevičius Sidabravo, Vadaktų ir Dapšionių bažnyčiose kartu su tikinčiaisiais meldėsi penkerius metus. Sako tikėjęsis čia būti iki mirties, bet vyskupas nusprendė jį paskirti kitur.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nieko čia ypatinga – tokia ir yra kunigystės misija, bendruomenės nuolat priima ir išlydi besikeičiančius kunigus. Tačiau šis atvejis nėra kasdienis. Kaip ir pats klebonas, kurio išlydėtuvėms nusprendėme skirti 98-ąjį pasakojimą iš 100.
Norėdami jus sudominti, pavadinimui parinkome neįprastą detalę. Bet klebonas tikrai vairavo nedidelį traktorių bažnyčios viduje. Ją remontuojant, kapitališkai tvarkant sienas ir grindis, meistrai dirbdavo iki vakaro. O klebonas nusprendė padirbėt iki išnaktų. Miestelyje niekas nepamirš atsitikimo, kai seniūnas, vidurnaktį išvydęs bažnyčioje mirgančias šviesas, atėjo ir pamatė statybose burzgiantį kunigą.
Ką dar galėjome iškelti į pavadinimą? Pavyzdžiui, faktą, kad Remigijus Jurevičius, prieš daugiau kaip dešimtmetį klebonavęs Žarėnų miestelyje, kartą nusprendė neaukoti mišių, nes parapijiečiai sekmadienį susirinko ne bažnyčioje, o bulviakasyje. Atrodo, kad Sidabravo ir aplinkinių kaimų žmonės šių mišių dėl bulviakasio nepraleistų. Todėl į jas atvykome ir mes.