Gimė: 1893 m. vasario 2 dieną Paviluostos kaime, Kuldygos apskrityje, Latvijoje.
Studijavo: Švico gimnazijoje Šveicarijoje, Maskvos universiteto Teisės fakultete.
Gyveno: Šveicarijoje, Vilniuje, Panevėžyje, Kaune.
Mirė: 1941 m. birželio 26 dieną prie Byhosavo stoties netoli Červenės, Minsko sritis.
1893 m. vasario 2-ą dieną paprastų tarnautojų šeimoje Paviluostos kaime, Kuldygos apskrityje, Latvijoje, gimė Kazimieras Bizauskas. Tėvas Kazimieras žmonos Karolinos pagimdytam sūnui davė savo vardą, kuris turėjo užtikrinti tęstinumą.
Mokslus Kazimieras pradėjo Mintaujos gimnazijoje ir ten iškart atsiskleidė kaip gabus mokinys. Sulaukęs 13 metų, padedamas giminaičio kunigo, išvyko mokytis į Švico gimnaziją Šveicarijoje. Kaip ir daugelis signatarų kartos atstovų, K.Bizauskas patyrė ieškojimų periodą. Buvo grįžęs mokytis į Vilnių, o vėliau baigė Kauno gimnaziją.
Būtent Kauno gimnazijoje prasidėjo būsimo signataro aktyvi visuomeninė veikla ir užsimezgė santykis su lietuvybe. Jis buvo vienas iš katalikiško laikraščio „Ateitis“ leidėjų ir vėliau liko aktyviu ateitininkų grupės nariu. Net ir įstojęs į prestižinį Maskvos universiteto Teisės fakultetą K.Bizauskas neapleidžia minčių apie Lietuvą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui meta studijas ir prieglobstį atranda karo jau nusiaubtame Panevėžyje.
22 metų vaikinas, bandydamas padėti atkurti mieste tvarką ir pagelbėti ne tik karo žiaurumų, bet ir vokiečių lupikavimo prispaustiems miesto gyventojams, tapo vokiečių okupacinės valdžios miesto tarybos sekretoriumi. Sugebėdamas diplomatiškai bendrauti jis išgavo leidimą steigti „Saulės“ gimnaziją, kurioje ėmėsi mokyti lotynų ir lietuvių kalbų.
Karo metu priklausė vadovėlių leidimo komisijai ir sugebėjo parašyti literatūros teorijos vadovėlį, kuris publikuotas 1918 metais. Pasibaigus karui Panevėžyje jis bandė steigti ir muzikos mokyklą, iš lenkų kalbos vertė grožinės literatūros kūrinius, rašė į katalikišką spaudą, pasirašinėdamas B.Kasakaičio slapyvardžiu.
Šalia daugybės veiklų ir ūkinio darbo Panevėžio miesto taryboje, derybų su okupacinėmis jėgomis, K.Bizauskas įsitraukė ir į besiformuojančio lietuviško politinio ratelio veiklą.
Jau 1917 metais įstoja į Vilniuje įkurtą Lietuvos krikščionių demokratų partiją ir tampa vienu jos elito narių. Galutinu postūmiu iš savivaldos į plačiąją politiką tampa jį įkvėpęs dalyvavimas lietuvių konferencijoje Vilniuje. 24 metų Kazimieras išrenkamas į Lietuvos Tarybą ir tampa jauniausiu jos nariu.
Jam patikėtas Skundų komisijos vadovo postas. Panevėžyje pademonstruotas gebėjimas tartis su vokiečių okupacinėmis jėgomis dabar tampa atsakomybe tartis su okupacine valdžia visoje Lietuvos teritorijoje. Jis turėjo rinkti skundus ir registruoti visas problemas. 1918 metų lapkričio mėnesį jam patikėtos ir Tarybos sekretoriaus pareigos.
Nepriklausomybės aušroje K.Bizauskas, kaip ir dar keli krikščionių demokratų branduolio žmonės, tarp jų ir būsimas prezidentas Aleksandras Stulginskis, laikėsi nuostatos, kad Lietuvai tiktų konstitucinės monarchijos valdymo forma. Šios idėjos galiausiai atsisakyta.
1919 metais jis kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įsteigia Lietuvos ūkio banką.
Įsitvirtinti Lietuvos vidaus politikoje K.Bizauskui taip ir nepavyko. Trumpą švietimo ministro periodą keitė nauji uždaviniai. 1920 metais išrinktas į Steigiamąjį Seimą jis kurį laiką buvo Seimo nariu, tačiau po dvejų metų mandato atsisakė ir perėjo į diplomatinę veiklą.
Galima spėti, kad aktyvų ir daugybės darbų besigriebiantį jauniausią signatarą šiek tiek suvaldė santuoka su Paulina Liepaite. Skiemonių parapijos klebono, Paulinos brolio Petro sutuokta pora susilaukė dviejų dukrų – Primos ir Algės.
Būtent šiuo šeimos kūrimo periodu K.Bizausko kelias pasuko iš rietenomis ir intrigomis pasižymėjusios vidaus politikos į diplomatinę veiklą. Jis tapo vienu iš nepriklausomos Lietuvos diplomatijos kūrėjų.
Apie jauno ir menkai patyrusio K.Bizausko autoritetą, diplomatinį talentą ir sugebėjimus besikuriančioje Lietuvoje daug sako ir tai, kad jis paskirtas į 1919–1920 m. delegaciją deryboms su Anglija ir Rusija. Jis prisidėjo ir prie Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties pasirašymo.
Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, to meto Lietuvos diplomatija kūrėsi labai staigiai, o lietuviai diplomatai senųjų valstybių diplomatų akivaizdoje atrodė kaip beviltiški provincialai.
„Nežinia iš kokio medžio iškritę kaimiečiai – yra ir tokių charakteristikų“, – teigė istorikas. „Bet kokiu greičiu jie mokėsi ir kokiu greičiu jie tapo profesionaliais diplomatais, tai tikrai stebina. Manau, kad viskas įvyko per kokius penkerius metus“, – sakė profesorius, pabrėždamas, kad prie to daug prisidėjo aristokratų, kaip Oskaras Milašius, prisijungimas.
„Po to labai greitai brendo žmonės, kurie kaip Bizauskas, karo metais nupūstas nuo auditorijų, buvo mėgėjai, bet turėjo savo pasaulėžiūrą ir buvo Dievo bei tautos apdovanoti reikiamomis savybėmis“, – pridūrė E.Aleksandravičius.
1922 m. kovo mėnesį K.Bizauskas savo diplomatinę karjerą įtvirtino prestižiniu postu – tapo Lietuvos atstovu Vatikane. Bet iki tol sekė reikšmingas darbas VI vyriausybėje.
Signataro titulas sutvirtino jauno politiko Kazimiero statusą ir krikščionių demokratų gretose. Steigiamojo Seimo sudėtyje būtent jis tapo šios politinės jėgos frakcijos seniūnu. Rėmė prezidento posto būtinybę bei pasiūlė Konstitucijoje įtvirtintą formuluotę, kad aukščiausia Lietuvos valdžia priklauso tautai.
Pirmojo pasaulinio karo metų veikla rengiant vadovėlius bei prisidedant prie mokyklų kūrimo atvedė K.Bizauską į VI vyriausybės švietimo ministro postą. Bendražygiai nebuvo pamiršę to, kad būtent jo atstovautos komisijos dėka lietuviškoje švietimo sistemoje per penkerius metus išleista net 115 vadovėlių.
Kaip ir karo meto Panevėžyje ar Skundų komisijoje, K.Bizauskui teko susidurti su labai sudėtingu uždaviniu. To meto švietimo ministras turėjo pradėti nuo realybės suvokimo – Lietuvos visuomenė didžiąja dalimi vis dar buvo neraštinga arba labai menkai raštinga. Oficiali statistika skelbė, kad neraštingų buvo 30 proc. šalies gyventojų.
Lietuvos švietimo sistema turėjo būti kuriama beveik nuo nulio ir K.Bizauskas pradėjo ją kurti nuo pradinių mokyklų. Pirmasis uždavinys – privalomas ir nemokamas pradinis mokslas. Užsibrėžta kasmet kiekvienoje Lietuvos apskrityje įsteigti po dvi pradžios mokyklas.
Per K.Bizausko, kaip ministro, kadenciją tokių mokyklų skaičius išaugo nuo 1173 iki 1656. Šalia jau veikiančių keturių mokytojų seminarijų atidarytos dar dvi, išplėsti metiniai mokytojų kursai. Pradėtos plėtoti vidurio, profesinio ir aukštojo mokslo sferos.
Trūko visko – nuo vadovėlių iki paprasčiausių patalpų klasėms. Bandydamas išlaisvinti švietimo sistemą nuo nerangios centrinės valdžios, K.Bizauskas didžiąją dalį sprendimų perdavė savivaldai, taip pat inicijavo įstatymą, kuriuo nepasiturintiesiems vadovėliai turėjo būti dalijami nemokamai, tačiau jis Steigiamojo Seimo buvo atmestas.
Galima teigti, kad K.Bizauskas stengėsi ir iš dalies įgyvendino nuostatą, kad švietimas ir jo prieinamumas taptų besikuriančios valstybės pagrindu. Sunku pasakyti, kaip būtų atrodžiusi Lietuvos švietimo sistema, jei jaunas ir savo interesus ginti mokantis politikas nebūtų pasirinkęs tęsti karjerą diplomatinėje tarnyboje.
Ambasadoriaus poziciją Vatikane K.Bizauskas 1923 metais išmainė į poziciją Jungtinėse Valstijose. Ten praleido ketverius metus ir prisidėjo prie glaudesnio XIX amžiaus pabaigoje išvykusių lietuvių ir nepriklausomos Lietuvos santykio. Vėliau sekė trumpi etapai Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje.
1931 m. K.Bizauskas galutinai grįžta į Lietuvą ir užima įgaliotojo ministro Užsienio reikalų ministerijoje pareigas.
Jauno ir energingo politiko paveikslą pamažu keičia patyręs ir neišsprendžiamus uždavinius bandantis perkąsti diplomatas. 46-erių metų K.Bizauską ištinka pats sudėtingiausias jo ir valstybės, kurią jis taip entuziastingai kūrė, laikotarpis.
XX ir XXI vyriausybėje K.Bizauskas užėmė Vyriausybės vadovo pavaduotojo postus. 1939 m. pavasarį jam ir vėl prasideda sudėtingų derybų su vokiečiais laikotarpis. Bet šį kartą Vokietija kitokia. Tai ne karo nualinta valstybė, o revanšistinė Adolfo Hitlerio Vokietija, kuri ultimatumu atplėšia Klaipėdos kraštą.
Iki pat paskutiniųjų dienų K.Bizauskas išliko krikščionimi demokratu. Net ir dirbdamas Antano Smetonos šešėlyje jis, prisimindamas režimo įvedimo aplinkybes ir primestus sprendimus, manė, kad šis turėtų būti nušalintas.
Didžiausia Lietuvos užsienio politikos klaida jis laikė orientavimąsi į Vokietiją ir manė, kad Lietuva turėtų ieškoti draugystės panašų spaudimą patiriančioje Varšuvoje.
1939 m. lapkričio mėnesį K.Bizauskui teko būti Lietuvos delegacijoje, vykstančioje į Maskvą, tartis dėl Vilniaus krašto perdavimo. Nepaisant to, kad jis buvo aukščiausias vyriausybės atstovas, iniciatyvą derybose perleido užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui.
Galima spėti, kad patyrusiam diplomatui labai nepatiko grėsmingos sutarties sąlygos, implikavusios dalinę okupaciją. Už atgautą Vilniaus kraštą Lietuva turėjo įsileisti 20 tūkstančių Raudonosios armijos karių. Oficialiai ši sutartis lietuviams pristatyta kaip diplomatinė pergalė, tačiau suprantantiems situaciją politikos profesionalams ji atrodė it peilis po kaklu.
K.Bizauskas tapo Vyriausybės įgaliotiniu atgautame Vilniuje. Jam dar kartą teko sunkus darbas nualintame krašte. Šioje pozicijoje A.Smetonai artimą Antaną Merkį pakeitęs diplomatas ėmėsi griežtų pertvarkų. Lenkų ir žydų dominuojamame mieste iškabinti lietuviški gatvių pavadinimai ir suskubta pertvarkyti švietimo sistemą.
Buvęs švietimo ministras ypač dideles viltis dėjo į Stepono Batoro (Vilniaus) universiteto reorganizaciją, Vilniaus krašte pradėtos kurti pradinės ir vidurinės mokyklos, imta perkėlinėti lietuviškai mokančius valstybės tarnautojus, kad šie prisidėtų prie politinių institucijų atkūrimo.
Po aršių diskusijų apsispręsta, kad atvykusieji po 1920 m. spalio mėnesio, kai Lenkija užgrobė Vilniaus kraštą, neteks Lietuvos pilietybės.
K.Bizausko aktyvius pokyčius sekė ir pasipriešinimą nuolat skatino pogrindinė lenkų karinė veikla. Daugelis lenkakalbių vilniečių visą šį procesą vertino kaip „laikiną okupaciją“ ir net nesileido į kalbas arba tyliai ignoravo bandymus perkalbėti. Nepadėjo ir tai, kad Vilniaus vyskupas Romualdas Jalbžykovskis skeptiškai žvelgė į staigius lietuvių veiksmus.
Nei vyriausybė, nei K.Bizauskas aiškaus plano, kaip suvaldyti situaciją Vilniaus krašte, neturėjo. Laiko buvo mažai. O išorėje viską jaukė neaiški geopolitinė situacija. Galiausiai Lietuvos valdžia buvo priversta sumokėti kainą už velnišką susitarimą.
1940 m. gegužės mėnesį Lietuva sulaukė kaltinimo iš Maskvos dėl provokacinių veiksmų jos karių atžvilgiu. Birželio 14 d. įteiktas ultimatumas ir prasidėjo okupacijos procesas.
K.Bizauskas aktyviai veikė visų šių įvykių užkulisiuose. Jis prisidėjo prie oponuojančių A.Smetonai ir jo pasyviai laikysenai. Likus kelioms dienoms iki okupacijos, jau juntant Maskvos spaudimą, Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus krašte siūlė išprovokuoti A.Merkio kabineto krizę, kad būtų sukurta nauja koalicinė vyriausybė.
Buvo tikimasi, kad dar užteks laiko pakeisti situaciją ir išvengti blogiausio scenarijaus. Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją surengtame pasitarime K.Bizauskas įtikinėjo A.Merkį trauktis ir net prabilo apie būtinybę nuversti A.Smetoną.
Lietuvos karinio veikėjo, brigados generolo, dirbusio Krašto apsaugos ministerijoje, Kazio Musteikio teigimu, jis laikėsi pozicijos, kad priešintis sovietams beviltiška ir derėtų sutikti su reikalavimais, nereiškiant protesto, laukiant galimybės pakeisti situaciją. Bet staigi okupacija viską pakeitė.
„Diplomatai darė viską, bet mes tiesiog privalėjome pralaimėti, mes negalėjome laimėti“, – sudėtingą tuometinę geopolitinę Lietuvos situaciją įvertino E.Aleksandravičius. „Klausimas, kokia kaina sumokėta... Bijau, kad tiesiogiai diplomatija nei padidino, nei sumažino tos tragedijos kainos“, – sakė jis.
Nusivylęs politika ir šalindamasis niūrios realybės K.Bizauskas pasitraukė į savo ūkį Žirnojuose, netoli Pabaisko. Lapkričio mėnesį jį ten pasivijo sovietinio saugumo čiuptuvai. Įkalintas Kaune ir tardytas K.Bizauskas tapo politiniu kaliniu.
Prasidėjus nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui jis gabentas į lagerį, tačiau dėl neaiškių priežasčių buvo sovietų išlaipintas ir sušaudytas Vitebsko srityje, Byhosavo traukinių stotyje.