Gimė: 1886 m. gruodžio 2 d. Runkių kaime dabartiniame Marijampolės rajone. Kaimo šiuo metu jau nėra.
Studijavo: 1908 m. eksternu išlaikė Marijampolės gimnazijos baigimo egzaminus ir įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tame pačiame universitete mokėsi ir Istorijos-filologijos fakultete, bet 1913 m. studijas nutraukė.
Gyveno: Marijampolėje, Maskvoje, Kaune, Vilniuje.
Mirė: 1942 m. liepą buvo perkeltas į Sverdlovsko (dabartinio Jekaterinburgo) kalėjimą, kur buvo apkaltintas kontrrevoliucine veikla. Tų pačių metų lapkričio 4 d. nuteistas sušaudyti, jo palaidojimo vieta nežinoma. P.Dovydaičiui buvo 55 metai.
Kukliame Suvalkijos kaimelyje gimęs ir užaugęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Pranas Dovydaitis anksti ėmė rodyti ženklus, kad taps pavyzdžiu visiems Lietuvos patriotams – prieš lietuvių kalbos persekiojimą jis maištavo mokyklos suole. O vėliau būtent P.Dovydaičio dėka nepriklausomybę Lietuva paskelbė 1918 m. vasario 16-ąją, o ne kurią nors kitą dieną.
Runkių kaimo, kuris kadaise buvo įsikūręs gražioje, ramioje vietoje 5 kilometrai nuo Višakio Rūdos, jau nebėra. Kaimas sovietmečiu sunyko – Lietuvą okupavę bolševikai Suvalkijos miškus pavertė didžiuliu kariniu poligonu.
Vadinamuosius karinio paveldo objektus surasti nesunku. Trikampyje tarp Višakio Rūdos, Kazlų Rūdos ir Agurkiškės – buvęs karinis aerodromas, Gulioniškės kaime – buvusi sovietų generolų vila, o Runkių miške, kuriame ir buvo kaimas, – buvusi desantininkų divizijos vadavietė.
Šiandien vietoje, kur plytėjo Runkių kaimas ir kur šaltą 1886-ųjų gruodį gimė P.Dovydaitis, nėra visiškai nieko – nė vieno trobesio, kurių anksčiau buvo trylika, ir apskritai nė vieno ženklo, kad čia kažkada gyveno žmonės. O ir rasti buvusio kaimo vietą nelengva – miškingais plentais reikia sukti ne kartą.
Tiesa, pati P.Dovydaičio – vyriausio iš penkiolikos Marijonos ir Motiejaus Dovydaičių vaikų gimtinė sutvarkyta gražiai. Yra ir gražus paminklinis akmuo, ir įvairiomis progomis pasodintų ąžuoliukų. Pieva pakirpta.
Tuščia erdvė, kadaise supusi Runkių kaimą, slepia turtingą istoriją. Skurdus ūkelis – tiesa, Dovydaičiai kaip tikri suvalkiečiai daug dirbo ir dar uoliau taupė – išaugino vieną iškiliausių Nepriklausomybės Akto signatarų P.Dovydaitį.
„Pranas Dovydaitis yra pavyzdys, kaip mylėti Tėvynę, mylėti Dievą, mylėti žmogų. Jis buvo tikras patriotas“, – 15min teigė Aldona Vasiliauskienė, kuri 2001 metais išleido knygą apie signatarą „Akmenuotas patrioto kelias“.
Mokėsi ir dirbdamas žemę
Kaip savo knygoje rašo mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė, būsimojo signataro tėvas Motiejus „buvo labai nagingų rankų ir šviesaus proto žmogus, <...> buvo kelis kartus renkamas šaltyšiumi, labai mėgęs ir pirkęs knygas“.
Ir kitų atsiminimuose ypač šiltai atsiliepiama apie mažojo Pranuko tėvą, kuris labai anksti susirūpino, kad jo pirmagimis būtų mokytas. Ir, o tai svarbu, lietuvis – anuomet kraštas priklausė carinei Rusijai.
Pranukui buvo vos penkeri metai, kai tėvas parvežė jam lauktuvių lietuvišką elementorių, vėliau – ir lentelę su „gripeliu“. Berniukas išmoko skaityti ir rašyti bei ėmėsi su dideliu smalsumu „analizuoti“ visas tėvų namuose buvusias knygas. Jų buvo daug.
„Jam kaip pirmagimiui teko sunki našta. Tais laikais šeimos būdavo didelės – reikėjo ir mažesnius vaikus augint, ir tėvui padėti žemę dirbti. Pranas buvo labai smalsus, labai troško mokslo“, – 15min pasakojo P.Dovydaičio brolio Juozo sūnus, dabar Marijampolėje gyvenantis Rimantas Dovydaitis.
Pats Rimantas, kuris rūpinasi P.Dovydaičio atminimu ir tvarko signataro gimtinę, dėdę atsimena, bet signatarą yra matęs vos kelis kartus.
„Aš Praną Dovydaitį esu gal ne daugiau nei penkis kartus matęs gyvą. Man buvo gal ketveri su puse ar penkeri metai. Atvažiuodavo dėdė Pranas pas mano tėtį į Dabariškius. Jie iškart, pakalbinę vaikus, eidavo už kluono ar svirno ką nors susitarti. Mums tie laikai nežinomi“, – pasakojo R.Dovydaitis.
Jis prisiminė giminių pasakojimus, kad Dovydaičių giminėje jau tada, P.Dovydaičiui dar augant Runkiuose, buvo vengiama alkoholio.
„Dovydaičiai jau anuomet turėjo tokią nuostatą: ant stalo turi būti ne degtinė ar kitokie svaigalai, o knygos – religinės ir pilietinės“, – 15min teigė signataro sūnėnas.
Višakio Rūdos pradžios mokyklą P.Dovydaitis pradėjo tik sulaukęs 10 metų – juk ir ūkyje reikėjo padėti, ir pati mokykla toli buvo. Miškais iš Runkių reikėdavo keliauti kelis kilometrus, o mažam vaikui toks maršrutas buvo nelengvas.
Vis dėlto į pradžios mokyklą Pranukas atėjo mokėdamas ir skaityti, ir rašyti, tad nuo abėcėlės pradėti nereikėjo. Negana to, P.Dovydaitis tapo geriausiu mokyklos mokiniu. Kadangi į mokyklą neįleisdavo kunigo, mokytojas šiam talentui pavesdavo ir mokyti tikybos.
Tiesa, mokyklos Višakio Rūdoje mažasis Pranas nebaigė. Namus Runkiuose paliko tėvo Motiejaus brolis Povilas. Todėl Pranas, kuris jau buvo 14 metų „vyras“, turėjo apsiimti lauko darbais.
„Juk jis negalėjo baigti vidurinio mokslo, nors žinių labai siekė. O namuose juk šitiek vaikų, šitiek darbų. Tai ką jis darydavo? Jis eidavo arti, o ant arklo būdavo prisitaisęs lentelę, ant kurios pasidėdavo knygą ir mokydavosi. Gebėjo šitai padaryti“, – 15min pasakojo A.Vasiliauskienė.
Lietuvišką veiklą įkvėpė streikas seminarijoje
1903 metais P.Dovydaitis išvyko mokytis į Veiverius, kur veikė mokytojų seminarija. Ten buvo neramu – kaip tik vyko arši rusifikacija ir lietuvių mokinių persekiojimas. Būtent seminarijoje Pranas prisijungė prie slapto lietuvių būrelio, kuris skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
„Atvažiavo į seminariją taip pat kaip ir visi, pusbernio amžiuje, grynas kaimo vaikas, su girininkų atspalviu: kietabūdis, naminiais drabužiais, tvirtu lietuvišku nusistatymu ir gera galva“, – rašė tuo metu irgi Veiverių mokytojų seminarijoje mokęsis Mykolas Krupavičius.
1904-aisiais seminarijoje buvo surengtas streikas prieš inspektorių Protopopovą, kurį P.Dovydaitis vėliau vadino „senu sukumpusiu girtuokliu ir pikčiausiu juodašimtininku“. Kitąmet įvyko ir kitas streikas, o reikalavimai jau buvo politiniai – dėl lietuvių kalbos pamokose ir lietuvių mokytojų.
Seminaristai, tuokart išsivaikščioję, grįžti į seminariją galėjo tik raštiškai pasižadėję, kad nekils prieš valdžią. Tačiau P.Dovydaitis jokio rašto nepasirašė, pareiškęs, kad negali prievartauti savo sąžinės.
„Vyko streikas jų prieš mokyklos vadą Protopopovą ar kokį tai. Ir jie visi buvo pašalinti. Bet vėliau visi, išskyrus tris, pasirašė pasižadėjimą, kad daugiau į politiką nagų nekiš“, – 15min pasakojo R.Dovydaitis.
Būsimasis signataras grįžo namo į Runkius. Aukštasis mokslas jam buvo pasiekiamas tik išlaikius abitūros egzaminus, o jiems pasiruošti jaunuolis ryžosi pats. Pavyko – Marijampolėje eksterno egzaminus 1908 metais P.Dovydaitis išlaikė.
„1908 m. birželio mėn. grįžau iš Marijampolės pėsčias į Runkius (apie 30 km) po kojomis žemės nedaug jausdamas: kišenėje nešiausi gimnazijos baigimo pažymėjimą“, – vėliau prisiminė P.Dovydaitis.
Kadangi jis mokėsi savarankiškai, netrūko komiškų epizodų. A.Vasiliauskienė 15min pasakojo, kad P.Dovydaitis užsienio kalbų žodžius mokėsi tarti taip, kaip jie parašyti, ir per egzaminą juokino mokytojus.
„Egzaminatoriai kone plyšo juokais, išgirdę jį tariant prancūziškai. Nenuostabu, nes jis tą kalbą buvo mokęsis ne gyvai iš girdo, o beveik vien iš nebylių fonetiškų ženklų. Bet komisija jį vis dėlto praleido, nes gramatiką puikiai valdęs“, – jau pokariu rašė geras P.Dovydaičio draugas, Lietuvos telegramų agentūros įkūrėjas ir pirmasis vadovas Juozas Eretas.
Tų pačių 1908-ųjų rudenį P.Dovydaitis, nors, kaip teigė jo sūnėnas, galvojo apie Polocką, išvyko į Maskvą – studijuoti teisės. Sekėsi gerai – Maskvos universiteto Teisės fakultetą jis baigė 1912 metais.
Tiesa, lietuviui, kuris užaugo itin dievobaimingas, Maskvoje nepatiko universitetą užvaldę „Antikristo tarnai“ – akademiniame gyvenime ir lietuviai studentai propagavo atvirą ateizmą, leido laikraštį „Aušrinė“, kuris, kaip vėliau rašė P.Dovydaitis, „krypo į laisvamanišką nusistatymą ir net bedievystę“.
P.Dovydaitis ėmėsi redaguoti prie „Draugijos“ žurnalo leidžiamą krikščionišką „Ateitį“ ir atsidavė „gyvenimo pagal Kristaus dvasią“ skelbimui.
1911 metais, dar nebaigęs studijų, jis susirado žmoną gimtuosiuose Runkiuose – kaimynų dukrą, savo „jaunystės draugę ir meilę“. Su Marcele Bacevičiūte jis trumpai ir, kaip rašo Juozas Girnius, itin asketiškai, net skurdžiai gyveno ir Maskvoje.
„Ten besimokydamas jis pastebėjo, kad daugelis atvykusių lietuvių veda vietines rusaites – ar studentes, ar ne studentes. Dovydaitį tai labai šokiravo ir jis nutarė parodyti pavyzdį. Pykti ir šnekėti – vienas dalykas.
Į Maskvą jis grįžta su žmona. Marcelė nebuvo labai mokyta, bet buvo labai supratinga, šeimininkiška. Jų santykiai namuose buvo labai šilti. Pas juos ateidavo daug jaunimo papietauti“, – 15min pasakojo A.Vasiliauskienė.
Pats P.Dovydaitis apie vedybas yra kalbėjęs taip: „Tokioms „kavalieriškoms“ pareigoms, kaip kad panelėms kiną „užfundyti“ arba palydėt, aš nebuvau priaugęs. Tad ir mano ženatvės klausimas, dėkui Dievui, išsisprendė ne tąja kryptimi, kaip ne vieno šių dienų mūsų senesnės kartos didžiųjų „patriotų“.
Į Vilnių skubėjo su žiniomis iš Vokietijos
Maskvoje Dovydaičiai skurdo neilgai – 1913 metais, bundant lietuvių tautiniam judėjimui, P.Dovydaitis buvo pakviestas atvykti į Vilnių ir redaguoti „Viltį“. Laikraštį leido Antanas Smetona, bet lietuviai katalikai pyko dėl katalikams nepriimtinų straipsnių, o jie iš „Ateities“ žinojo, koks tvirtai tikintis yra P.Dovydaitis.
„Jis buvo giliai tikinti asmenybė, o savo tikėjimą liudijo gyvu pavyzdžiu. Jis niekada nebijodavo bažnyčioje atsiklaupti ant abiejų kelių ir kuo nuoširdžiausiai melsdavosi. Namuose visada turėjo šventų dalykų – žvakių, kryžių, paveikslų. Malda jam davė nepaprastai daug“, – tvirtino A.Vasiliauskienė.
P.Dovydaitis buvo pakviestas dirbti A.Smetonos pavaduotoju, tačiau pastarasis įsižeidė ir su visais savo šalininkais pasitraukė iš „Vilties“ – liko tik Liudas Gira. Ir, aišku, P.Dovydaitis.
„Jam pasakė, kad labai svarbu, ir jis grįžo. Tai atsisakymas savo karjeros, kitokių idealų. Tuo metu labai reikėjo“, – pridūrė A.Vasiliauskienė.
Tiesa, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lietuvą, darbo P.Dovydaičiui nebeliko. Tačiau 1915-aisiais jis buvo pakviestas vadovauti pirmajai lietuviškai „Saulės“ gimnazijai Kaune ir joje dirbo 1916–1922 metais.
Kaune, vėliau tapusiame laikinąja sostine, P.Dovydaitis įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą. Nors, anot daugelio istorikų, vokiečių okupantų jis nemėgo, o visuomeninį gyvenimą Kaune jie buvo suvaržę, lietuviai inteligentai vis dėlto rado progų kalbėtis apie galimybes atkurti nepriklausomą valstybę.
O 1917-aisiais P.Dovydaitis buvo pakviestas dalyvauti Lietuvių konferencijoje ir rinkimuose į Lietuvos Tarybą. Gavęs 137 balsus, jis buvo išrinktas šešioliktuoju nariu.
J.Girnius savo 1975 metų monografijoje „Pranas Dovydaitis“ rašo, kad Lietuvos Taryboje jis buvęs „eilinis narys“, vargu ar galėjęs pasireikšti: „Be to, jis nė nedalyvavo svarbiame 1917-ųjų gruodžio 11 dienos posėdyje, kuriame buvo skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas, bet drauge prašoma Vokietijos „apsaugos ir pagalbos“, pažadant su ja „sueiti į amžinus ir tvirtus ryšius“.
Bet svarbiausia, kad, regis, būtent P.Dovydaitis nulėmė, jog Nepriklausomybės Aktas buvo paskelbtas vasario 16-ąją, o ne kurią nors kitą dieną.
Jis atsiminimuose rašė, kad 1918-ųjų vasario viduryje, prieš pat 16 mėnesio dieną, Kaune sutiko ką tik iš Vokietijos grįžusį vyskupą Pranciškų Karevičių, kuris iš įtakingų vokiečių politikų išgirdo, jog šie laukia, kol Lietuva paskelbs nepriklausomybę.
Vokiečiai, žinoma, turėjo savų išskaičiavimų, tačiau, kaip rašo J.Girnius, generolas Erichas Ludendorffas „vyskupui net piktai pareiškė, kad jei Lietuvos Taryba ir toliau nieko neveiksianti ir nepaskelbsianti Lietuvos valstybės, aišku, įvairiomis sutartimis susietos su Vokietija, tai patys vokiečiai Lietuvą paskelbsią nepriklausoma valstybe“.
Išgirdęs vyskupo pasakojimą – „pirmaeilės svarbos žinią“, P.Dovydaitis „skubiai movė“ į stotį ir greituoju traukiniu išvyko į Vilnių – ne Kaune, o Vilniuje dirbo Lietuvos Taryba.
„Tarybos nariai nevienodai sutiko Dovydaičio atvežtąją informaciją. Vieni ją sutiko su šypsniu kaip eilinį vokiečių grasinimą paskelbti Lietuvą tokią, kokios jie norėjo. Betgi kiti tą žinią priėmė rimtai kaip paskatą ilgiau nebedelsti ir tuojau pat Lietuvą paskelbti nepriklausoma valstybe. Pastaroji nuomonė persvėrė“, – rašė J.Girnius.
Kadangi Nepriklausomybės Aktą signatarai pasirašė abėcėlės tvarka, P.Dovydaitis jį pasirašė penktas.
„Jis sugebėjo įrodyti, sugebėjo įtikinti ir beveik visi pasirašė. Už Vasario 16-ąją turime būti dėkingi Dovydaičiui. Visi svarbiausi dalykai gyvenime vis vien yra inicijuojami ne masės, o vieno žmogaus, kuris turi tvirtą valią, liudija pavyzdį“, – 15min tvirtino R.Dovydaitis.
„Juokdariai“ šaipėsi, bet kabinetas nuveikė daug
Lietuvai 1918–1920 metais buvo sunku – Lietuvos Taryba 1918-ųjų liepą net paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir išrinko Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą karaliumi Mindaugu II – bijota vis dar kariavusios Vokietijos agresijos.
Vėliau, kilus jau bolševikų okupacijos grėsmei, Taryba persikėlė į Kauną. Padėtis buvo kritiška – Vilnių kontroliavo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko „revoliucionieriai“, bolševikai buvo užėmę du trečdalius Lietuvos teritorijos.
„Besikurianti nepriklausoma Lietuva per keturis mėnesius pergyveno du ministrų kabinetus. Tai ir rodo, kokioj krizės padėty kūrėsi Lietuvos valstybė“, – rašė J.Girnius.
Sudaryti trečiąją vyriausybę 1919 metų kovo 12-ąją buvo pakviestas P.Dovydaitis. Bet kabinetas veikė tik mėnesį – balandžio 12 dieną signataras atsistatydino ir dirbti pradėjo Mykolo Sleževičiaus vyriausybė.
Kodėl? Pats P.Dovydaitis savo atsiminimuose premjeravimo mėnesiui teskyrė 12 eilučių. Jos skambėjo taip: „1919 m. Lietuvos vyriausybei Kaunan atsikėlus, teko truputį ir prie valdžios vairo atsistoti tokiu metu, kuomet Kaune siautėjo demoralizuota vokiečių kariuomenė, kuomet rusų bolševikai jau buvo pasiekę Kėdainius, kuomet Lietuvos bolševikai taip pat smarkavo ir kuomet Lietuvos kariuomenėj viena ar pusantros neginkluotos kuopos tebuvo.
Atrodo, kad garo katile spaudimas buvo pasiekęs tokį aukštį, jog minutė po minutės katilas turėjo sprogti ir viską paversti tik skeveldrų krūva. Mano „sukalėdotasis“ ministerių kabinetas, man atrodo, tiek padarė, kad pačiu paskutiniu momentu ištraukė iš katilo kamštį ir sumažino spaudimą taip, jog sprogimo buvo išvengta ir po kiek laiko viskas pradėjo krypti į normalesnes vėžes.“
Tiesa, pavyzdžiui, A.Smetonos, su kuriuo P.Dovydaitis nesutarė dar nuo „Vilties“ laikų, biografas Aleksandras Merkelis net kategoriškai teigė, kad P.Dovydaitis buvo „menkas politikas ir dar menkesnis diplomatas“.
Esą ministrų kabinetas „daug posėdžiavo, dar daugiau per posėdžius kalbėjo, bet mažai veikė ir juokdarių buvo pramintas „gyvojo rožančiaus kabinetu“. Kraštas pasijuto lyg ir esąs be vyriausybės“.
Tokia kritika, tiesą sakant, suprantama: kaip rašė J.Girnius, tikrai ne „juokdariai“, o partiniai demagogai iš „smetoninių pažangiečių“, kurie sudarė kabineto daugumą, stovyklos šaipėsi iš krikščionio demokrato P.Dovydaičio.
Iš tiesų P.Dovydaičio vyriausybė, nors ir turėjo tik mėnesį, padarė labai daug: pasinaudojus vokiečių kariais bolševikai buvo išvyti iš Šiaulių, Radviliškio, kitų Vidurio Lietuvos vietovių. Be to, pagaliau „Berlyne užpirkta“ daugiau ginklų besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, kuri išbaidė bolševikus plėšikus.
Kabinetas turėjo įstatymų leidimo teisę ir priėmė šešis teisės aktus. Du iš jų pasirašė P.Dovydaitis, kitus – jo pavaduotojas Aleksandras Stulginskis. Labai svarbus buvo „Karo teismo įstatymas“, kuris uždraudė kariškiams dalyvauti politikoje ir priklausyti partijoms – politinės jėgos prarado galimybę panaudoti kariuomenę politiniais tikslais.
Daug nuveikta ir tarptautiniu lygiu. 1919 metų kovo 29-ąją buvo atšaukta Lietuvos ekonominė blokada, atvyko pirmosios delegacijos ir misijos – iš JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos.
Beje, Antantės atstovų atvykimas, kaip rašė J.Girnius, labai nepatiko Vokietijai. Kovo 18 dieną vokiečių kariai surengė demonstraciją prieš amerikiečius ir norėjo įsiveržti į „Metropolio“ viešbutį, kur JAV misijos nariai buvo apsistoję.
Lietuviai sargybiniai vokiečių į vidų neįleido, o tada vienas vokietis nušovė sargybinį Praną Eimutį. „Lenkai vis įtikinėjo Vakarus, kad nepriklausoma Lietuva esanti tik vokiečių satelitinis padaras. Eimučio žuvimas nuo vokiečių kulkos, ginant amerikiečių misiją, M.Krupavičiaus žodžiais, tą lenkų melą išblaškė kaip dūmus“, – rašė J.Girnius.
Atsistatydinęs P.Dovydaitis, kuris, kaip pastebėjo istorikas Zenonas Ivinskis, „neturėjo atitinkamų išorinių diplomatinių ir labai elegantiškų manierų“, iš politikos pasitraukė visam laikui – atsidavė mokslui ir katalikybei.
„Kai jis jau buvo tapęs valdžios žmogumi, važiuodavo į tėviškę, pro kurią netoli eidavo traukinukas. Kartą jis paprašė, kad traukinys palauktų, nes jis vėluos. Jis jau sėdi traukiny, laukia laukia, o traukinys nejuda.
Eina pas mašinistus ir sako, kodėl nevažiuojame. Atsakė, kad laukia fajetono su ministru pirmininku. Dovydaitis atsakė: „Ministras pirmininkas – tai aš. Jau esu. O fajetono nebus.“ Į traukinį jis atėjo kultūringai apsirengęs, bet basas, o batus nešėsi rankoje. Atėjo, apsiavė batus ir įlipo į traukinį – nebuvo jokių pareikalavimų“, – 15min pasakojo A.Vasiliauskienė.
P.Dovydaitis entuziastingai metėsi į aukštojo mokslo sustiprėjusioje Lietuvoje steigimą. 1920-aisiais buvo įsteigti Aukštieji rūmai, o 1922 metais įkurtame Lietuvos universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, dirbo iki pat pirmosios sovietinės okupacijos ir fakulteto uždarymo.
Filosofijos daktaro laipsnį 1935 metais gavęs signataras, kaip 15min teigė A.Vasiliauskienė, studentams buvo ne tik profesorius, bet ir draugas. Jaunimui jis padėdavo ir materialiai – net pats neturėdamas pinigų, jų skolindavosi, kad tik sušelptų, pamaitintų kitą.
P.Dovydaitis 1921–1927 metais vadovavo Lietuvos ateitininkams ir džiaugėsi jų sąjūdžio masiškumu. Tačiau 1926-ųjų gruodį po perversmo valdžią užėmę A.Smetonos tautininkai uždraudė ne tik demokratines partijas, bet ir kultūrines organizacijas.
Signataras režimą kritikavo atvirai, o po pasirodymo 1932 metų pavasarininkų kongrese, kaip rašo A.Vasiliauskienė, trys pagrindiniai oratoriai – P.Dovydaitis, J.Eretas ir Juozas Leimonas – buvo pasodinti į Marijampolės kalėjimą.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams okupavus Lietuvą, P.Dovydaitis iš Lietuvos nepasitraukė – tik iš Kauno išvyko į ūkį prie Čekiškės, kur 1935 metais kaip Vasario 16-osios akto signataras buvo gavęs apie 20 hektarų žemės sklypą.
„Pasakyk, kad mano širdis ir siela – Lietuvoje“
Būtent šiame ūkyje 1941 metų birželio 14 dieną ir buvo suimtas P.Dovydaitis. Kaune sovietai sulaikė jo žmoną su dviem jaunesniais vaikais. Sūnų Joną įkalino atskirai, nesuimta liko tik duktė Onutė.
P.Dovydaitis daugiau niekada nesusitiko su savo šeimos nariais. Jie ilgai nežinojo, nors ir nujautė, koks buvo signataro likimas. O jis tragiškas – prabėgus beveik pusantrų metų nuo arešto, 1942-ųjų lapkritį, P.Dovydaitis buvo sušaudytas.
Suimtas Kaune P.Dovydaitis su kitais tremtiniais apkaltuose vagonuose buvo nuvežtas į Starobelską Ukrainoje. Tiesa, ten lietuviai, kurių buvo apie 1,5 tūkst., praleido tik kelias dienas – nacistinė Vokietija nelauktai užpuolė Sovietų Sąjungą.
Tremtiniai vėl buvo susodinti į vagonus ir galiausiai pasiekė Uralo šiaurę – Gario miestelio „lagpunktą“ prie Sosvos upės.
Buvo vasara, tad Garyje dar nebuvo šalta. J.Girnius rašo, kad vieną dieną prie garsiai besišnekučiuojančių tremtinių priėjo NKVD politrukas ir susierzinęs garsiai perspėjo: „Liaukitės! Čia jus atvežė sunaikinti! Jūs manote, kad grįšite į tėvynę? Niekados! Matote aplink kelmus?! Po kiekvienu kelmu bus jūsų galva.“
Žmonės tokiais žodžiais esą nepatikėjo, bet po kurio laiko iš tiesų pradėjo mirti – miško darbai didžiuliame šaltyje buvo nepakeliamai sunkūs, be to, teko nuolat kęsti badą. „Iš vieno 750 žmonių ešelono vėliau beliko tik 60 gyvų lietuvių!“ – rašė J.Girnius, remdamasis lageryje išgyvenusių žmonių pasakojimais.
P.Dovydaitis Gario stovyklose praleido metus. Liudijimuose pasakojama, kad jis „visus žadino geru žodžiu, ištverminga nuotaika“, kad vis „drąsindavo tautiečius sunkiomis valandomis“. Ir lageryje jis nuolat melsdavosi, ten buvo įkurtas improvizacinis altorius.
Daug kas apie P.Dovydaičio gyvenimą paaiškėjo iš kartu su lietuviu Garyje kalėjusio tuo metu jauno ukrainiečio laiško Dovydaičių šeimai jau pokariu. Kaip šis ukrainietis, istorikas Krikatunas (daugiau apie jo asmenį nežinoma), rado būdą pasiekti Dovydaičius, 15min papasakojo R.Dovydaitis.
– Kada šeima sužinojo, kad Prano nebėra ir koks tiksliai buvo jo likimas? – 15min paklausė R.Dovydaičio.
– Oi tai tik dabar, kai bylą „pakėlė“! Sakydavo, kad nuo širdies nepakankamumo mirė ir panašiai. Buvo labai įdomus susitikimas su ukrainiečiu istoriku – lageryje, prie Sosvos. Pranas jam sakė: jei kartais išliksi, parašyk į Lietuvą, giminės mane ras.
Pusseserė Rita (Rita Dovydaitytė-Dagienė, – red.) dalyvavo ekskursijoje – tada buvo labai madoj – po Kijevą, visur. Jie lankėsi Kijevo Pečorų lauros (stačiatikių vienuolyno, – red.) muziejuje, ir priėjęs vyras išsiaiškina, iš kur turistai. Jis sakė: „O, jūs iš Lietuvos? Gal galite palaukti kelias minutes? Aš jums paskirsiu kitą gidą.“
Jie palaukė ir atėjo žilas žilas žmogelis, istorikas, labai gražiai praveda visą tą ekskursiją. Ir, žinot, būna toks savotiškas ekskursijos aptarimas. Ir jis pasakė: „Labai malonu, kad jūs čia iš Lietuvos, ir aš turiu vieną labai svarbią užduotį. Man gyvenime teko susitikti tokį profesorių, kuris turi du sūnus, abu lakūnus, dvi dukras. Tokį filosofijos profesorių.“
Išvardijo dar daugiau dalykų, o Rita ir sako: „O, čia juk mano dėdė! Pranas Dovydaitis!“
Taip, atsakė senelis. Jie apsikeitė adresais, ir Jonas Dovydaitis (P.Dovydaičio sūnus, – red.) pradeda susirašinėti su ukrainiečiu. Po kurio laiko iš pastarojo sulaukėme ilgo gražaus laiško apie gyvenimą lageryje.
Mano nuomone, ten pabaigoje pagražinta – kad Dovydaitį gražiai palaidojo, kad jis mirė. Iš tiesų bylos duomenys parodė, kad jis buvo sušaudytas.
O kadangi Jonas Dovydaitis buvo nepėsčias, galingas žurnalistas, jis sugalvojo paprašyti, kad parodytų, kur jo tėtis palaidotas. Išvažiavo jis į tą Tiumenę, į tuos lagerius.
Tada, aš atsimenu, kas čia yra – Jono Dovydaičio straipsniai iš Tiumenės. Apie kažkokį fabriką, apie kažkokius geležinkelius – „Tiesoje“ buvo. Pasirodo, žurnalistas yra žurnalistas. Nesvarbu, kokią temą parengti jis važiuoja, bet renka visą medžiagą. Na, gal prideda ką nors, paaiškina.
Bet toje vietoje, kur, kaip įsivaizdavo Krikatunas, buvo palaidotas Dovydaitis, stovėjo namai, kažkokie garažai. Tas ukrainietis kalėjo kelerius metus, tada dar spėjo pakariauti fronte, o paskui tapo istoriku.
Jaudinantis Krikatuno pasakojimas apie P.Dovydaitį ir jo atsisveikinimą. Esą lietuvis jam pasakė tokius žodžius: „Tu, sūneli, išgyvensi iki geresnių dienų, mano dienos jau suskaitytos. Jeigu išeisi į laisvę, o Lietuva bus išvaduota, – parašyk ten tiesiai, be adreso.
Papasakok mano tėvynainiams, kad ištikimas Lietuvos ir jos tautos sūnus Pranas Dovydaitis paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, kūnu būdamas toli nuo mylimos Tėvynės, mintimis ir širdimi skrajojo virš jos erdvių, įsisiurbdamas nematančiomis akimis į pažįstamus vaizdingus peizažus, miestų siluetus ir nepaprastai brangius veidus mano vaikų, žmonos giminių ir man artimų žmonių.
Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano palaikai, o siela ir širdis ten – Lietuvoje.“
Kur tiksliai buvo palaidotas P.Dovydaitis, iki šiol nežinoma. Aišku – iš to paties Krikatuno – tik tai, kad signataras buvo palaidotas „atskirame kape miško aikštelėje“.
Žinoma ir tai, kad P.Dovydaitis 1942-ųjų liepą buvo nuvežtas į Sverdlovsko (dabartinio Jekaterinburgo, – red.) kalėjimą, nuteistas už „kontrrevoliucinę veiklą“ ir sušaudytas, nors oficiali jo mirties 1942 metų lapkričio 4 dieną priežastis – „širdies veikimo paralyžius“.
