Gimė: 1888 m. birželio 14 d. Jasiškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčius, Biržų apskritis.
Studijavo: Slucko gimnazija (pašalintas), Tartu gimnazija (pašalintas), Peterburgo universitete baigė teisės studijas.
Gyveno: Tartu, Sankt Peterburge, Vilniuje, Kaune.
Mirė: 1926 m. liepos 31 d. Kaune.
1888 metų birželio 14-ąją Jasiškių kaime, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Biržų apskrityje, gimė Jokūbas Šernas. Martyno ir Elžbietos Šernų sūnus Jokūbas buvo šeštasis, jauniausias, vaikas evangelikų reformatų ūkininkų šeimoje.
Skaityti ir rašyti Jokūbas išmoko dar namuose. Šernų šeima artimai bičiuliavosi su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, suprato tiek lietuviškumo, tiek švietimo idėjų svarbą. Bet ketveriais metais vyresnis Jokūbo brolis Adomas, vėliau tapęs kunigu, buvo ramus vaikas, o jaunėlis pasižymėjo revoliucingu charakteriu.
Tik baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą penkiolikmetis J.Šernas išvyko į Slucko reformatų gimnaziją. Būdamas šeštoje klasėje iš jos jis buvo su trenksmu išmestas be teisės įstoti į kitą mokyklą. Oficiali priežastis: dalyvavimas revoliuciniame judėjime.
Tai nesutrukdė ambicingam jaunuoliui tęsti mokslų Tartu (tuometinio Dorpato) privačioje mokykloje. 1910 metais jis įstojo į šio miesto universiteto Teisės fakultetą, tačiau po metų persikėlė į Sankt Peterburgą.
Treji metai Sankt Peterburge, kuriame tuo metu mokėsi didžioji dalis lietuviškojo elito, įtraukė Jokūbą Šerną į aktyvią visuomeninę veiklą. Jis aktyviai dalyvavo kultūriniuose renginiuose, metus vadovavo studentų būreliui, kuris tyrinėjo lietuvių kultūrą.
Baigęs teisės mokslus Sankt Peterburge 1914-ųjų rudenį atvyko į Vilnių, čia buvo menkai kam pažįstamas, tačiau labai entuziastingas ir aršiai diskutuojantis jaunuolis tuoj pat metėsi į politinių ir filosofinių diskusijų ratą. Redagavo „Lietuvos žinias“, dalyvavo daugybėje draugijų.
J.Šernas kaip lygus su lygiais stojo į diskusijas su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Steponu Kairiu ir Jonu Vileišiu bei kitais aktyviais visuomenės veikėjais. Sveikas įžūlumas, kurį demonstravo kažkada iš gimnazijos išmestas jaunuolis, imponavo daugeliui naujų jo bendražygių.
Ši grupė, vėliau virtusi Lietuvos Tarybos branduoliu, ėmė rengti dokumentus, kuriais prašė kraštui suteikti daugiau kultūrinių ir politinių laisvių. Tiesa, vien aktyvi visuomeninė veikla neužtikrino pragyvenimo, tad Jokūbas įsidarbino Vilniaus gimnazijoje istorijos mokytoju, kur dirbo iki pat 1918-ųjų.
J.Šernas tapo vienu entuziastingiausių Vilniaus konferencijos organizatorių. Su juo konferencijoje dalyvavo ir vyresnėlis brolis Adomas Šernas. Nors Adomas į Lietuvos Tarybą nepateko, bet jis ne ką mažiau prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės. Ir netgi tiesiogine prasme. Būtent A.Šernas pasiūlė vartoti lietuvių kalboje žodį nepriklausomybė.
Pasirašius nepriklausomybės aktą ir atsistatydinus prezidiumui, J.Šernas tapo naujai sudaryto prezidiumo sekretoriumi ir išbuvo juo daugiau nei metus.
Plačius jo interesus ir aktyvumą atspindi tai, kad jis tapo daugybės komisijų nariu. Nuo Valstybės ūkio iki Teismų santvarkos įstatymui rengti, nuo Kultūros paminklų saugojimo iki Milicijai organizuoti ir Antrajai valstybės konferencijai sušaukti. Visose iniciatyvose ryškiausiai išsiskyrė būtent jo pavardė.
Signatarui teko ir diplomatinės misijos iššūkis. Būtent J.Šernas buvo delegacijoje, kuri tų metų spalio mėnesį vyko į Berlyną ir gavo tuometinio Vokietijos kanclerio Maximiliano von Badeno pritarimą, kad lietuviai patys turi teisę apsispręsti dėl politinės santvarkos.
J.Šernas ėmėsi įvairiausios veiklos ir dalino save į kairę ir į dešinę, visada iškeldamas pirmiau Lietuvos interesą. Nenuostabu, kad IV vyriausybėje jam teko ministro be portfelio vaidmuo.
1919 metų birželio mėnesį jis su kitais vyriausybės nariais pasmerkė milicijos ir kariuomenės pareigūnų veiksmus, kai prieš sulaikytus gyventojus buvo taikomos kūno bausmės. Kitame tos pačios dienos atsišaukime J.Šernas buvo vienas iš plėšikavimo prieš civilius gyventojus pasmerkėjų.
Naujai susiformavusi ir vidinių nesutarimų skaldoma valstybės valdžia bandė stiprinti savo autoritetą gindama žmones nuo tuo metu jiems kylančių grėsmių.
J.Šernas buvo ir vienas pirmųjų valstybės vidaus paskolos projekto autorių, raginęs piliečius pirkti to meto valstybės obligacijas tam, kad būtų paremta sunkiai institucijas kurianti ir biudžetą renkanti valdžia.
Lietuvos Taryba buvo paskyrusi jį ir į Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. J.Šerno pastangomis trys šios tarybos atstovai prisijungė prie Lietuvos Valstybės Tarybos ir perskaitė rezoliuciją dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Lietuva. Pats J.Šernas tai laikė asmenine pergale ir 1921-aisiais netgi savomis lėšomis išleido specialų leidinį, simboliškai pavadinęs jį „Kovo 20 d.“.
Dar 1919 metais jis buvo išrinktas į Lietuvos prekybos ir pramonės banko tarybą, o po trejų metų tapo ir valdybos nariu. Naujai susikūrusiam bankui itin pravertė jo kaip kvalifikuoto teisininko žinios bei administratoriaus patirtis. Tiesa, bankui patekus į finansinius sunkumus J.Šernas principingai pasitraukė iš užimamo posto.
Paskui tapo vienu iš „Ragučio“ alaus daryklos direkcijos narių ir steigėjų. 1923 m. įkūrė ir redagavo žurnalą „Savivaldybė“.
1925 m. jis dar kartą pabandė sugrįžti į politiką. Pakviestas dirbti į Vidaus reikalų ministeriją, jis iš pradžių ėjo referento, o vėliau Savivaldybių departamento direktoriaus pareigas.
Einant šias pareigas J.Šernas išliko toks pats ryžtingas ir aistringas. Tokia jo laikysena netruko įsiutinti ir liaudininkus, ir socialdemokratus. Neapykanta jo sprendimams, veiksmams ir pasisakymams dažnai išsiliedavo „Lietuvos žinių“ laikraščio puslapiuose, kur jis buvo vienas labiausiai kritikuojamų politikų.
Pats J.Šernas save laikė tautininku ir Steigiamojo Seimo rinkimuose buvo trečiasis Tautos pažangos partijos sąrašo numeris, nusileisdamas tik J.Basanavičiui ir būsimam premjerui Augustinui Voldemarui. Tai rodo, koks įtakingas ir perspektyvus politikas buvo šis evangelikų reformatų atstovas.
Bet partinė veikla jam niekada nebuvo prie širdies. J.Šernas greitai užsitraukdavo kolegų pyktį dėl savo atviro ir bekompromisio bendravimo būdo. Ypač jis siutino kairiuosius politikus ir jų rėmėjus, kurie nuolat laidė kritikos strėles į įžūlų tautininką, vėliau prisidėjusį prie Lietuvos ūkininkų sąjungos.
Aktyvią politinę veiklą nutraukė staigi skrandžio liga. J.Šernas išvyko į Karaliaučių, kur bandė gydytis, ištvėrė operaciją, tačiau ji nepadėjo. Po sunkios ligos skrandžio vėžys pasiglemžė 38-erių signataro gyvybę.
Bet net ir po mirties jo kritikai nenorėjo tikėti, kad J.Šerno jau nebėra. Pradėjo sklisti kalbos, kad šis išvykęs į Ameriką, sufabrikavęs savo mirtį. Prieita iki tokio absurdo, kad laidotuvių Nemunėlio Radviliškyje metu teko atplėšti karsto dangtį ir parodyti politiko kūną, kad kritikai pagaliau leistų jam ramiai ilsėtis.
Bet J.Šerno bičiuliai pabrėžė, kad tikrų priešų jis neturėjo. Tik tuos, kuriems nepatiko jo veikla ir idėjos. Politiniame gyvenime agresyvus ir stačiokiškas J.Šernas tuo pat metu aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bendruomenės veikloje, vykdavo į Sinodo susirinkimus, skatino ir rėmė savo lėšomis tikinčiųjų kultūrinį ir visuomeninį darbą.
Ne ką mažiau spalvingas buvo ir jo asmeninis gyvenimas. Pirmoji žmona, kurią vedė dar 1915 metais, buvo aukštuomenės dama Kleopatra Florentina Brijūnaitė. Tiesa, po kelerių metų ji paliko jų užgyventą dukrą Ireną Danutę jo globai ir išvyko į Jungtines Valstijas.
Antrąją savo žmoną, turtingo Prancūzijos bankininko dukrą Verą Feinberg, jis sutiko diplomatinėje kelionėje 1924 metais. Jauna žydaitė patraukė signataro akį ir jis nieko nelaukdamas jai pasipiršo, o po metų vedė. Pora sulaukė sūnaus – Jokūbo Bernardo Šerno.
Staigi liga ir vyro mirtis labai sukrėtė Verą. 24-erių metų jauna moteris visais įmanomais būdais bandė padėti ligos palaužtam Jokūbui ir slaugė jį iki paskutiniųjų dienų. Po mirties ji išvyko į Prancūziją, kur tęsė aktorės karjerą, parašė knygą.
J.Šerno sūnus, Prancūzijoje geriau žinomas kaip Jacques’as Sernas, tapo žymiu aktoriumi, suvaidinusiu kelis pagrindinius vaidmenis Holivudo filmuose.
J.Šerno sesers Marijos proanūkis Tomas Šernas – naujosios Lietuvos istorijos herojus, vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas. Jis, kaip ir Adomas Šernas, tapo evangelikų reformatų šventiku.
Nors paties signataro gyvenimas buvo trumpas ir galima tik spėlioti, kiek toks aktyvus ir ryžtingas politikas būtų galėjęs nuveikti tarpukario Lietuvoje, bet jo pėdsakai išsibarstė visame pasaulyje ir veiklos atgarsiai girdimi iki šiol.
Istorikas Egidijus Aleksandravičius pabrėžė, kad jokiais būdais negalime tokių žmonių kaip J.Šernas vadinti praradimu mūsų istorijoje. Jie suvaidino patį svarbiausią vaidmenį būtent tuo lemiamu metu, kai reikėjo daugiausia politinės valios ir sąmoningumo.