Gimė: 1885 m. vasario 26 d. Kutaliuose, Raseinių apskritis.
Studijavo: Baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune, mokėsi Insbruko universiteto (Austrija) Teologijos filosofijos fakultete, baigė Halės universiteto Žemės ūkio institutą.
Gyveno: Vilniuje, Vokietijoje, Austrijoje,
Mirė: 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.
Kai XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Aleksandro Stulginskio senelis, pavarde Valiuška, pakeitė savo sūnaus Domininko pavardę į Stulginskio, jis dar nežinojo, kad duoda pavardę ir būsimam nepriklausomos Lietuvos valstybės prezidentui.
Sūnų į bajorus norėjęs iškelti A.Stulginskio senelis pinigų tam neturėjo, tad Domininkas buvo įrašytas į Raseinių miestiečius. Bet miestiečiu Domininkas niekada netapo. Su žmona, valstiete Marijona Vadeikaite, įsikūrė Kutalių kaime, Kaltinėnų valsčiuje, Raseinių rajone.
Būsimojo prezidento tėvas išsiskyrė savo veržlumu, kurį paveldėjo ir visi 12 jo vaikų. Kad ir kokia buvo sudėtinga jo situacija, jis visada bandė kapstytis ir verstis per galvą, kad išlaikytų gausią šeimą.
XIX a. pabaigoje tūkstančiai lietuvių ėmė plūsti į Ameriką, tikėdamiesi ten surasti gerą gyvenimą. Į Ameriką iškeliavo ir D.Stulginskio sūnūs Jonas, Povilas ir Pranciškus bei dukra Barbora. Jauniausias sūnus Aleksandras, gimęs 1885 metų vasario 26 dieną, turėjo darbuotis tėvo ūkyje kartu su samdomais darbininkais.
Septynerių metų Aleksandras Stulginskis pradėjo mokytis pas vietos daraktorę. Trejus metus praleido Kaltinėnų pradžios mokykloje. Kadangi gausi Stulginskių šeima sunkiai vertėsi, o Aleksandras buvo jauniausias brolis, jo mokslams pinigų neužteko. Teko įsidarbinti valsčiaus raštinėje.
1900 metais ūkio darbuose paskendusios šeimos gyvenimą sukrėtė mirtis. Vykdama į Laukuvos atlaidus persišaldė ir nuo plaučių uždegimo komplikacijų mirė Marijona Stulginskienė. Jos mirtį Aleksandras išgyveno itin skausmingai.
Supratęs, kad šeimos situacija dabar bus dar sudėtingesnė, o jo mokslo perspektyvos vis labiau miglotos, 15-metis Aleksandras parašė laišką Amerikoje įsikūrusiems ir jau prakutusiems broliams ir seseriai. Žadėdamas tapti kunigu, prašė pinigų mokslams tęsti.
Iš jų gavo šiokią tokią paramą ir patartas sesers po metų persikėlė į Kaltinėnuose dirbusio ir šeimą pažįstančio kunigo bažnytkaimį Latvijoje – Feliksbergą. Čia mokėsi lotynų kalbos, ėjo zakristijono pareigas ir patarnavo mišioms.
Mokslo troškimas pagaliau po truputį pildėsi ir A.Stulginskis baigė keturias klases Liepojos gimnazijoje, o 1908 metais ir Kauno kunigų seminariją. Kaip gabus jaunuolis buvo išsiųstas į Insbruko universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą Austrijoje.
Šeimoje, kurioje ilgą laiką buvo sprendžiama dilema, ar kalbėti tarpusavyje lenkiškai, ar lietuviškai, A.Stulginskis gavo pirmuosius lietuvybės supratimo daigus. Bet labiausiai į pasaulietinį lietuvišką gyvenimą jį įtraukė patirtis carinį spaudos draudimą jau nusimetusiame Kaune. Net ir gavęs galimybę studijuoti prestižiniame Austrijos universitete, būsimasis Lietuvos prezidentas jautė, kad ganytojiškas gyvenimas jam ne prie širdies.
Grįžęs į Kauną A.Stulginskis kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Kauno gimnazijoje, dirbo Šv.Kazimiero draugijoje, kol sulaukė bičiulio agronomo Juozo Tūbelio siūlymo studijuoti Halės žemės ūkio institute Vokietijoje.
Galima teigti, kad jau tada gyvenimo sprendimus A.Stulginskis taikė prie užgimstančio supratimo apie lietuvišką interesą. Savo studijose jis gilinosi į gyvulininkystę, manydamas, kad šios šakos žinios bus naudingos tėvynėje.
„Natūralus krikščionis demokratas perėjo prie tokių praktinių, ūkinių dalykų. Lietuviams tuo metu reikėjo akivaizdžių dalykų. Buvome ką tik išlindę iš kaimo. Tokie, kuriems reikia praustis išmokti, tualetus pasistatyti“, – apie A.Stulginskio motyvaciją imtis agronomijos mokslo kalbėjo istorikas Egidijus Aleksandravičius.
„Turėjo supratimą, kad nėra darbo verčių pasidalinimo, kad visos veiklos yra vardan tautos ateities, jos prisikėlimo“, – pridūrė jis.
Bet 1913 metais carinei valdžiai nereikėjo jauno, išsilavinusio kataliko, kuris galėtų kelti pavojų jau ir taip vis labiau įvairių politinių idėjų draskomai imperijai. A.Stulginskiui agronomo vietą Alytaus rajone surasti padeda carinės Rusijos Dūmos narys Martynas Yčas.
Būtent tada A.Stulginskis ima aktyviai veikti ir pasireiškia kaip aktyvus visuomenininkas, kurio interesai peržengia siauras agronomijos mokslo ribas. Jis pradeda redaguoti laikraščio „Vienybė“ priedą, rašo straipsnius, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui nepasitraukia į Rusijos gilumą ir lieka Lietuvoje.
Aktyvus jo veikimas, pagalbos nuo karo nukentėjusiems organizavimas ir darbas Švietimo komisijoje įtraukė ketvirtą dešimtį pradėjusį A.Stulginskį į veiklą tų žmonių, kurių iniciatyva vėliau sukurta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius pastebi, kad tai vienas iš ryškiausių signatarų bruožų.
„Nepaisant daugelio jų jauno amžiaus, jie jau turėjo daug visuomeninės veiklos patirčių“, – kalbėdamas apie Vasario 16-osios akto signatarus vienijančius bruožus teigė jis. „Žmonėms po 25–35 metus, o jie didžiąją dalį savo gyvenimo jau praleidę draugijose, savanoriškoje veikloje“, – pastebi jis.
„Ne iš gerovės siekio, algų ar paskyrimų, o tiesiog savanoriško visuomeninio veikimo keliu jie ateina iki Lietuvos Tarybos“, – konstatavo istorikas.
1917 metų rugsėjo mėnesį iš pažiūros kuklus Alytaus rajono agronomas jau aktyvus politinis veikėjas. Jis kaip agitatorius važinėja po Lietuvą ir ragina susirinkti Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Nenuostabu, kad A.Stulginskio aktyvumas įvertinamas – jis išrenkamas į Lietuvos Tarybą ir tampa vienu iš dvidešimties signatarų.
Taryboje kunigu mokęsis A.Stulginskis atstovavo krikščioniškosios demokratijos politinėms pažiūroms. Jam teko ir lietuvių karo pabėgėlių sugrąžinimo iš Rusijos klausimas. Bet tuo pačiu metu apie politinį talentą daug pasako ir tai, kad būtent jam patikėta įtikinti tautines mažumas remti Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Tiesa, Vilniaus konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Tarybą, A.Stulginskis nedalyvavo. Didelę dalį laiko tuo metu užėmė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) kūrimo darbai. Ištikimas krikščionis demokratas susidūrė su rimta opozicija, kai iš Rusijos sugrįžę pabėgėliai parsinešė ir radikalias šios šalies krikščionių demokratų idėjas.
Konservatyvią ir nuosaikią poziciją žemės reformos ir kitais klausimais palaikiusiam A.Stulginskiui kunigo Mykolo Krupavičiaus ir kitų radikalias idėjas palaikančių veikėjų veikla buvo rimtas iššūkis. Pasakojama, kad 1918 metų lapkričio mėnesį vykusioje krikščionių demokratų konferencijoje A.Stulginskis su ašaromis akyse norėjo trauktis iš partijos, matydamas, kad ji eina, jo manymu, neteisingu keliu. Vis dėlto kolegoms pavyko įtikinti signatarą likti partijoje ir aktyvioje politikoje.
Formuojant pirmąją vyriausybę buvo beveik neabejojama, kad A.Stulginskis gaus ministro postą, tačiau viskas pasisuko kita linkme. Augustino Voldemaro vyriausybėje vietos neatsirado nė vienam kunigui. Nenorėta, kad dvasininkai aktyviai kištųsi į naujai sukurtos valstybės politiką. Ministro posto negavus kunigui Juozui Purickiui, A.Stulginskis bei kiti LKDP nariai atmetė jiems teiktus siūlymus.
Po mėnesio Lietuvai kilo reali bolševikų grėsmė ir aukščiausios valdžios atstovai – Antanas Smetona, ministras pirmininkas A.Voldemaras, Jonas ir Martynas Yčai pasitraukė į Vokietiją.
Sudėtingomis sąlygomis sudaryta II vyriausybė, kuriai vadovavo kairiųjų pažiūrų politikas Mykolas Sleževičius. A.Stulginskis turėjo tapti finansų viceministru, tačiau po kelių dienų politinių intrigų jis galiausiai liko ministru be portfelio. Būtent A.Stulginskis pirmasis aiškiai išsakė poziciją, kad būtina skelbti visuotinę mobilizaciją ir kviesti lietuvius ginklu ginti ką tik sukurtos valstybės.
Antrojoje vyriausybėje kairiųjų ir krikščionių demokratų pozicijos skyrėsi nuolat. Raudonajai armijai taikantis į Lietuvos teritoriją ministras pirmininkas M.Sleževičius paramos tikėjosi iš Jungtinės Karalystės. A.Stulginskis užėmė realistiškesnę poziciją ir ragino veikti Baltijos šalių sąjungos ribose.
Krikščionys demokratai norėjo griežto valdymo valstybės saugumo atžvilgiu ir jautrios socialinės politikos, kuri būtų orientuota į labiausiai nepasiturinčius, nukentėjusius nuo Pirmojo pasaulinio karo. Radikalioji partijos atšaka nuolat ragino skubiai vykdyti žemės reformą.
Galiausiai M.Sleževičius sulaukė nepasitikėjimo ir II vyriausybė buvo paleista. 1919 metų kovo mėnesį vyriausybę ėmėsi sudarinėti Pranas Dovydaitis, tačiau krikščionių demokratų lyderiai skeptiškai žiūrėjo į jo asmenybę. Po savaitės derybų, skųsdamasis sveikatos sutrikimais, jis atsistatydino ir jo pareigas perėmė pavaduotoju buvęs A.Stulginskis.
Pagaliau aktyvi ir veikli A.Stulginskio asmenybė galėjo įgyvendinti politinius sprendimus. Kaune skubiai surengtas besikuriančios savivaldos atstovų suvažiavimas, deramas dėmesys skirtas krašto apsaugai. A.Stulginskio, kaip ministro pirmininko, veikimo metu iš bolševikų rankų išvaduoti Šiauliai.
Trumpiausiai veikusios vyriausybės vadovas, paradoksalu, buvo vienas veikliausiųjų. A.Stulginskis siekė iš vokiečių gauti ginklų, kurie būtų panaudoti kovose dėl Vilniaus miesto, jo iniciatyva Lietuvos valstybėje apsilankė JAV maisto komisija ir Prancūzijos karinė misija, kurios pagaliau pamatė tikrąją padėtį karo nuniokotoje valstybėje. Šis žingsnis pasaulinėms galioms parodė, kad Lietuva – realiai egzistuojanti, o ne tik nepriklausomybę deklaruojanti, tačiau vokiečių įkurta marionetinė valstybė.
1919 metų balandžio mėnesį A.Stulginskio vadovauta vyriausybė turėjo atsistatydinti, prezidentu išrinkus Antaną Smetoną. IV vyriausybėje universalumą ir gebėjimą veikti sudėtingomis sąlygomis pademonstravusiam A.Stulginskiui teko Žemės ūkio ir valstybės turto ministerija.
Šios vyriausybės darbą nutraukė paskelbti rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kurių priešrinkiminė kampanija įtraukė ir A.Stulginskį. Krikščionių demokratų bloke į rinkimus ėjo LKDP, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga. Būtent kaip šios politinės jėgos atstovas jis tapo Steigiamojo Seimo nariu.
Dėl savo gebėjimo sutarti su visų politinių jėgų atstovais A.Stulginskis išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku. Kaip einantis šias pareigas jis tapo ir laikinuoju prezidentu bei turėjo teisę kviesti ministrą pirmininką, kuris sudarytų vyriausybę. Kovų su lenkais metu jis pirmininkavo ir Mažajam Seimui.
„Stulginskis turėjo bruožų, kurie galėjo tuos aistringai bediskutuojančius suvienyti, – teigė istorikas E.Aleksandravičius. – Jis sugebėdavo pažinti žmones.“
Neįtikėtiname politinių debatų ir intrigų sūkuryje A.Stulginskis išlaikė autoritetą ir gebėjo rasti sveiko proto poziciją. 1920 metais jis vedė Oną Matulaitytę, kuri visą gyvenimą liko ištikima jo sąjungininkė. Beveik visą savo asmeninį laiką politikai skyręs vyras įtraukė į aktyvią veiklą ir žmoną.
O.Matulaitytė-Stulginskienė 1921 m. pagimdė dukrą Aldoną, tačiau net ir laukdamasi dalyvavo įvairių organizacijų veikloje, vadovavo Lietuvos moterų komitetui tėvynei ginti.
A.Stulginskio politinis autoritetas galutinai įtvirtintas I Seime 1922 metų lapkritį. Būtent jis išrinktas antruoju šalies prezidentu. Nepaisant to, kad kairiosios partijos protestavo, argumentuodamos, kad jis išrinktas ne absoliučia balsų dauguma. Krikščionių demokratų poziciją, kad pakanka visų posėdyje dalyvaujančių Seimo narių absoliučios daugumos, palaikė ir Konstitucijos rengėjai.
Galiausiai, 1923 m. birželio mėnesį A.Stulginskis perrinktas prezidentu ir šias pareigas užėmė trejus metus. Po nepriklausomybės kovų ir skubių pastangų įtvirtinti valstybingumą šis periodas atrodė kaip savotiška demokratijos idilė. Nepaisant nuolatinių rietenų Seime ir vyriausybės darbo strigimo, naujai užgimusi demokratija funkcionavo.
Demokratijos pavyzdys buvo ir sklandus Kazio Griniaus posto perėmimas. Buvęs prezidentas A.Stulginskis labai ramiai tapo paprastu III Seimo nariu. Tiesa, pats jis neliko ramus ir nuolat aršiai kritikavo valdančiosios kairiųjų koalicijos veiklą.
Nuosaikiai ir oriai A.Stulginskis laikėsi 1926 metų gruodžio mėnesio perversmo metu. Nepaisant to, kad rėmė Lietuvos tautininkų sąjungos atstovų A.Smetonos ir A.Voldemaro griežtesnės linijos politiką, jis bandė išsaugoti parlamentarizmo tradiciją.
Išrinktas III Seimo pirmininku jis save tokiu laikė net ir po 1927 metų balandžio mėnesio, kai šis Seimas A.Smetonos ir jo rėmėjų valia buvo paleistas. Kaip simbolinis protesto ženklas buvo tai, kad A.Stulginskis taip ir neatidavė raktų nuo Seimo kanceliarijos seifo, o iki pat 1936 metų, kai buvo surengti nauji rinkimai, vadino save Seimo pirmininku.
Net ir aktyviai nedalyvaudamas politinėje veikloje, su žmona pasitraukęs gyventi į provinciją, Jokūbavo dvarą Kretingos rajone, A.Stulginskis išlaikė kritišką poziciją. Nepaisant to, išsaugojo buvusių politinių oponentų pagarbą.
„Stulginskis, pasitraukdamas į savo ūkį, atkartojo tai, ką daugelis tų valstybės kūrėjų darydavo“, – teigė istorikas E.Aleksandravičius, primindamas Petro Vileišio ar Jono Šliūpo pavyzdžius.
„Tai žmonės, kurie nebūtinai išsprogusiomis akimis gviešiasi valdžios. Suvaidino savo vaidmenį 1920–1926 metais, pralaimėjo rinkimus ir išėjo gyventi paprasto žmogaus gyvenimo“, – sakė profesorius.
„Tai skirtumas nuo šiandienos mūsų vadinamųjų profesionalių politikų. Kiek yra tokių, kurie pajutę aukščiausios valdžios skonį, gali išeiti ir grįžti į normalų gyvenimą?“ – retoriškai pastebėjo jis.
1935 metų rugpjūtį surengto Pasaulio lietuvių kongreso metu A.Smetona pasirinko keletą opozicijos veikėjų, kurie bent jau pademonstruotų, kad jo režime egzistuoja šiokia tokia nuomonių įvairovė. Užlipęs į tribūną A.Stulginskis jau buvo pasiruošęs griežtai kalbai, tačiau ją pertraukė vis labiau garsėjantis muzikinis fonas.
Daugiau nei šimtas lietuvių iš viso pasaulio taip ir neišgirdo signatarą ir bendražygį A.Smetoną, perėmusį Lietuvos valdymą perversmo būdu, kritikuojančios kalbos.
Tais pačiais metais du buvę šalies vadovai – jis ir K.Grinius, buvę vyriausybių ministrai – kreipėsi į A.Smetoną memorandumu, kuriame pareikalavo valdžios performavimo ir cenzūros panaikinimo.
A.Stulginskis stebėjo geopolitinę situaciją ir jautė didelį nerimą dėl Lietuvos pasirengimo atremti galimus iššūkius. 1938 metų lapkričio mėnesį jis kreipėsi į tuometinį ministrą pirmininką Vladą Mironą, ragindamas sudaryti koalicinę vyriausybę, įtraukti daugiau specialistų.
Bet ūkio gaminių prekyba besivertusio buvusio šalies vadovo žodžiai nebuvo išklausyti.
Lietuvai patekus į Antrojo pasaulinio karo sūkurį, A.Stulginskis laikėsi nuostatos, kad sovietinis režimas mažiau pavojingas lietuvių tautai nei vokiškasis nacionalsocializmas. Galima spėti, kad nesitikėdamas tokių griežtų represijų jis nesitraukė iš Lietuvos ir po 1940-ųjų birželio.
Būtent ramiame Jokūbavo dvaro užutekyje A.Stulginskį surado trėmimų banga. Antrasis Lietuvos prezidentas buvo sulaikytas ir išgabentas į Krasnojarsko lagerį, kur tuo metu trūko pigios darbo jėgos. Ja tapo visi sovietiniam režimui nepalankūs okupuotų kraštų gyventojai.
A.Stulginskiui Rešotų lageriuose teko kalėti su buvusiu Lietuvos teisingumo ministru Stasiu Šilingu, tautininkų ideologu kunigu Izidoriumi Tamošaičiu, buvusiu politiniu oponentu ir aršiu krikščionių demokratų kritiku.
Savo lagerio dienoraščiuose A.Stulginskis išliko lakoniškas ir orus. Senstančio prezidento elegantišką barzdelę lageryje pakeitė žila barzda, akys pavargusios, tačiau žvilgsnis toks pats skvarbus ir pasiruošęs veiklai.
1952 metais A.Stulginskis sulaukė nuosprendžio – 25 metai kalėjimo. 67-erių metų vyrui tai beveik mirties nuosprendis.
Padėtį palengvino netikėta sovietinio diktatoriaus Josifo Stalino mirtis. Po jos A.Stulginskiui ir S.Šilingui leista išvykti, kur panorės. Pritaikytas tik draudimas grįžti į Vilnių.
A.Stulginskis iškart iškeliavo į Komijos regioną, kuriame buvo ištremta jo žmona. 1954 metų vasarą jie susitiko po trylikos metų pertraukos. Tiek Aleksandras, tiek Ona buvo gerokai susenę ir laiko išvarginti. Oną buvo ištikęs insultas, dalis kūno buvo paralyžiuota.
Norėdamas likti prie žmonos ir suprasdamas, kad ilga kelionė jos pašlijusiai sveikatai gali būti mirtina, jis liko Komijoje, kur įsidarbino sandėlininku ir agronomu.
Visą tą laiką 1944 metais iš Lietuvos pasitraukusi Stulginskių dukra Aldona bandė pasiekti tėvus ir kaip nors pagerinti jų situaciją tremtyje. Tik 1955 metais A.Stulginskis pagaliau galėjo gauti dukros laišką ir į jį atrašyti. Tuomet jis ir sužinojo, kad jie su žmona tapo seneliais. Dukra bandė atsiųsti bent jau būtiniausių vaistų, tačiau sovietinė sistema akylai žiūrėjo į bet kokius siuntinius. Juo labiau buvusiam „buržuazinės“ Lietuvos prezidentui.
1956 m. gruodžio mėnesį Stulginskiai vargais negalais grįžo į Lietuvą. Aleksandrui teko rūpintis vis prastėjančios sveikatos Ona. Jis įsidarbino Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje. Ten darbuodavosi po dvylika valandų, į darbą vykdavo ir iš jo grįždavo autobusu, gyvendavo mažyčiame kambarėlyje, kuriame sofą buvo užleidęs Onai, o pats gulėdavo ant sudedamos lovelės.
1960 metais A.Stulginskis buvo išleistas į pensiją. Nuo skurdo ir bado gelbėjo dukros siuntiniai, o nuo melancholijos – pokalbiai su Kaune taip pat apsigyvenusiu Petru Klimu. 1962 metais mirė Ona. Prieš mirtį Aleksandras ją slaugė dvidešimt dienų ir naktų, beveik nesumerkdamas akių.
Per rudens lietų ar žiemos pusnis, pavasario darganotą orą pasenęs ir nuvargęs, bet proto aštrumo nepraradęs A.Stulginskis kasdien eidavo iš Vilijampolėje esančio savo butuko į miesto centrą. Čia aplankydavo pažįstamus, išgerdavo kavos su P.Klimu. Buvusios nepriklausomos Lietuvos politiniai lyderiai iš valgykla tapusio „Metropolio“ darbuotojų gaudavo sriubos lėkštę.
Taip vargingai, bet oriai savo mirties 1969 m. rugsėjo 22-ąją sulaukė antrasis Lietuvos prezidentas, Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis. Testamentu kuklias santaupas jis paliko besimokantiems giminaičiams ir atidavė skolą jį gydžiusiai daktarei bei medicinos seselei.