Gimė: 1872 m. sausio 3 d. Mediniuose, dab. Pasvalio raj.
Studijavo: Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, jį baigė 1898 m.
Gyveno: Kaune, Vilniuje, Peterburge, JAV.
Mirė: J.Vileišis mirė 1942 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Antradienio vakarą įėjęs į savo butą Šv. Jurgio prospekte (dabar – Gedimino pr.) Jonas Vileišis čia rado 18 jau kurį laiką posėdžiaujančių Lietuvos Tarybos narių. Šie jau buvo spėję apsvarstyti ir pritarti Lietuvos valstybę atkuriančiam dokumentui. Šis dokumentas istorijoje bus prisimenamas kaip Gruodžio 11-osios deklaracija.
„Parvažiavęs Vileišis ir įkritęs į posėdžio salę, perskaitęs tą priimtą protokolą – ugnim spjovė į prezidiumą, kurs perėjęs savo kompetenciją, nustojęs pasitikėjimo ir t.t.“, – savo dienoraštyje tą momentą aprašo Petras Klimas.
Ši deklaracija daug džiaugsmo lietuviams neatnešė – nors joje ir skelbiamas Lietuvos valstybės atkūrimas, bet numatytas glaudus bendradarbiavimas su vokiečiais, o priklausomybė nuo reicho buvo ne ką malonesnė perspektyva nei bendras kelias su Rusija.
Vileišių giminės biografo ir istoriko Jono Aničo vertinimu, būtent J.Vileišis savo iniciatyva daug prisidėjo siekdamas panaikinti šią deklaraciją ir vėliau pakeisti ją Vasario 16-osios aktu. Beje, jis labai stengėsi ir tą gruodžio 11-osios vakarą.
„Vileišis aiškino, kad Tarybos dauguma, pritardama konvencijoms su Vokietija, peržengė savo įgaliojimus, nes Lietuvos santykius su gretimomis valstybėmis gali sudaryti tik Steigiamasis Seimas“, – akcentuoja J.Aničas.
J.Vileišiui pasipriešinus Tarybos sprendimui, vienybė staiga išgaravo, prie jo netruko prisidėti Stanislovas Narutavičius, kiek vėliau priešintis pradėjo ir Steponas Kairys su Aleksandru Stulginskiu.
J.Vileišis su bendraminčiais liko mažumoje. 15 Tarybos narių nubalsavo už Gruodžio 11-osios Lietuvos deklaraciją, prieš balsavo vienintelis J.Vileišis, trys jį palaikę nariai balsuodami susilaikė, o Prano Dovydaičio tądien išvis nebuvo.
1918 metų sausį, kovodamas dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nesusisaistant su jokia kita šalimi, J.Vileišis, kartu su bendraminčiais Stanislovu Narutavičiumi, Mykolu Biržiška ir Steponu Kairiu, paliko Lietuvos Tarybą.
Kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Simonas Jazavita, šis poelgis puikiai iliustruoja J.Vileišio charakterį – nors ir buvo diplomatiškas, tačiau visada derėdavosi kietai ir užtikrintai. Būtent dėl šių savybių jis jau po trejų metų buvo pasirinktas kaip laikinosios Lietuvos sostinės Kauno burmistras.
„Kai buvo deramasi dėl Vasario 16-osios akto, jis jau pasižymėjo kaip diplomatiškai kietas. Vėliau derėjosi ir su vokiečiais, nors jiems jautė antipatiją dėl to, kad buvo jų įkalintas. Nepaisant to, jis vis tiek sugebėjo derėtis ir kietai, bet ir gana santūriai. Be šūksnių, be radikalaus supriešinimo“, – kalba S.Jazavita.
Būtent dėl šių savybių J.Vileišis buvo pasirinktas itin sudėtingam darbui – vadovauti laikinąja sostine tapusiam Kaunui ir gana apleistą bei pamirštą miestą paversti Europinio lygio didmiesčiu.
Niekada nepasiduoti
Jau 1917-ųjų pabaigoje visa Lietuvos Taryba puikiai žinojo, kad į kompromisus dėl Lietuvos laisvės J.Vileišis nesileis, nes dėl jos kovojo taip ilgai.
„Kai tik 1905 m. buvo atšauktas lietuvių kalbos draudimas, J.Vileišis su broliais pradėjo savo akivaizdžią veiklą, jis statė Lietuvos valstybingumo pamatus. Per trumpą laiką jis surinko išsilavinusius žmones, tautos didvyrius.
Visi kartu jie per labai trumpą, 20-ies metų, laikotarpį sukūrė Lietuvos valstybingumą ir tautą, kuri galėjo didžiuotis kaip lygi tarp Europos valstybių“, – sako Arūnas Povilas Paliulis. Jo ir bendraminčių, Amerikoje gyvenančių Lietuvos patriotų, iniciatyva šiemet prie Kauno centrinio pašto pastatytas paminklas J.Vileišiui.
Aktyviai dėl Lietuvos J.Vileišis pradėjo dirbti 1900 m., kai grįžo iš Peterburgo su teisininko diplomu: jis įkūrė Lietuvos demokratų partiją, įsteigė ir redagavo vieną iš seniausių Lietuvos laikraščių „Lietuvos žinios“, dirbo Didžiojo Vilniaus Seimo organizaciniame komitete, buvo Lietuvos mokslo draugijos sekretorius. Čia reiktų ir sustoti, nes gali pabosti skaityti sąrašą veiklų, prie kurių per penkiolika Vilniuje praleistų metų prisidėjo J.Vileišis.
„J.Vileišis su savo talentu, savo ryžtu, savo rizika galėjo gyventi labai šiltai ir prabangiai. Bet jam nerūpėjo nei pagarba, nei turtai, nei lengvas ir saldus gyvenimas. Jam rūpėjo tauta ir tėviškė“, – sako A.P.Paliulis.
Beje, S.Jazavita atkreipia dėmesį į epizodą, kai dar redaktoriaujant „Vilniaus dienai“, tarp Jono Vileišio ir laikraščio savininku buvusio 20 metų vyresnio Petro Vileišio kilo konfliktas.
„Vienu metu jie susipyko dėl politinių pažiūrų. Va ir broliai. Petras, kaip savininkas, norėjo duoti tam tikrą toną visam laikraščiui, o Jonas, kaip redaktorius, norėjo duoti savo toną. Ir tada pasirodo brolių, savininko ir redaktoriaus, požiūrių skirtumai. Jonas buvo kiek kairesnis, jis buvo orientuotas į socialines problemas“, – pasakoja istorikas.
Beje, savo pasiaukojimą J.Vileišis geriausiai įrodė Pirmojo pasaulinio karo metais. Kai vokiečių armija artėjo prie Vilniaus, dauguma šio miesto lietuvių inteligentų nusprendė bėgti kuo toliau nuo fronto linijos.
Visi tada puikiai žinojo, kad okupacinė vokiečių valdžia netrykšta meile lietuviams, o tiksliau, net nelabai žino, kas yra ta jų užimama Lietuva. Anot istoriko S.Jazavitos, tuomet lietuvių intelektualai prisibijojo vokiečių ir žvelgė į juos kaip į tautas mindančius militaristus. Tuo tarpu matydami revoliucines nuotaikas Rusijoje jie dėjo viltis, kad ši valstybė gali pasikeisti į gera.
Dauguma J.Vileišio bendražygių pasitraukė į Rusiją, kur saugiai galėjo laukti karo pabaigos. Tačiau pats jis nė nesiruošė palikti Vilniaus, kur per paskutinius 15 metų sunkiai darbavosi, nors, kaip savo atsiminimuose rašo M.Biržiška, Vilniuje buvo telikę maždaug 25–30 inteligentų, todėl tokia maža grupė vargiai ką ir galėjo nuveikti okupuotame krašte.
„Vileišis matė prasmę ir tikėjo, kad krašte reikia likti, daryti tai, ką galima padaryti. Dauguma intelektualų buvo pripratę prie carinės Rusijos, o vokiečių paprasčiausiai išsigando“, – situciją aiškina S.Jazavita.
Tačiau nepaisant visų šių sunkumų, J.Vileišis sėkmingai veikė Vilniuje. Jis 1915 metų pavasarį įsteigė ir pirmininkavo Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisės pagalbai teikti. Ši draugija šelpė mokyklas, įvairiuose Lietuvos miestuose steigė vaikų prieglaudas, maitinimo punktus.
Jau vokiečiams okupavus Vilnių, kartu su J.Basanavičiumi, A.Smetona ir kitais dar likusiais inteligentais, J.Vileišis prisidėjo prie Lietuvos politikos centro veiklos, kur statė pamatus Lietuvos valstybei atkurti.
Ši aktyvi J.Vileišio veikla ilgai netruko ir vos nekainavo jam gyvybės, 1916 m. liepos 23 dieną jis buvo suimtas ir apkaltintas ardomąja veikla.
Jį išdavė vienas mokytojas, prigautas su antivokiškais atsišaukimais. Reicho kareivių spaudžiamas vyras prisipažino, kad atsišaukimą gavo būtent iš J.Vileišio.
Kalėjime ir tremtyje
Iš pradžių J.Vileišis buvo uždarytas kalėjime Vilniuje, kiek vėliau ištremtas į Vokietiją. Bet savęs jis nepavertė kankiniu, o laiko, praleisto kalėjime ir tremtyje, J.Vileišis savo atsiminimuose per daug nesureikšmino.
„Su kitais draugais teko išleisti aštresnį atsišaukimą prieš vokiečių okupacinę valdžią. Už tai teko pusmetį atsėdėti kalėjime ir pagyventi vokiečių koncentracijos stovykloje Čerske“, – taip tą laikotarpį savo atsiminimuose aprašo jis pats.
O jo dukra Rita Vileišytė pasakoja kiek dramatiškesnę istoriją, pasak jos, tėvas buvo pasmerktas mirti.
„Naktimis jis girdėdavęs, kaip kalėjimo kieme šaudo kalinius, ir ramiai laukdavęs mirties. Tačiau mirties bausmę jam pakeitė kalėjimu ir ištrėmimu“, – sako R.Vileišytė.
Ji pamena, kad J.Vileišis buvo nugabentas į anglių kasyklas prie Acheno, bet ten su vienu žydu pabėgo ir atsidūrė Berlyne.
Kad tremtiniui buvo kilusi reali grėsmė, neabejoja ir S.Jazavita, nors jis ir buvo nubaustas už palyginti mažareikšmį nusižengimą.
„Buvo gandų, kad ten jį ir sušaudyti norėjo. Dėl smulkmenos to niekas negalėjo padaryti, bet, kita vertus, karo sąlygos yra karo sąlygos ir, jei vokiečių žandarai būtų užsimanę, galėjo ir nušauti, reali grėsmė buvo“, – sako jis.
Pabėgęs iš stovyklos ir apsistojęs reicho sostinėje, J.Vileišis nepasitraukė į pogrindį. Jis čia aktyviai rūpinosi Lietuvos reikalais, užmezgė ryšį su Vilniuje vis dar veikiančiu Lietuvos politikos centru. Tuo metu reicho užsienio reikalų sekretoriui jis įteikė memorandumą, jame buvo iškelta ir Lietuvos Tarybos idėja.
Kaip jam pavyko sėkmingai veikti Vokietijoje, išlieka klausimas, bet J.Aničas neabejoja, kad J.Vileišiui turėjo pavykti užmegzti vertingų pažinčių.
„Nepavyko aptikti tikslių duomenų, kada ir kaip J.Vileišiui pavyko grįžti iš Vokietijos į Lietuvą, bet tai įvyko maždaug 1917 metų rugsėjį. Jis pats buvo labai susirūpinęs Lietuvos likimu ir, be abejo, veržėsi grįžti iš tremties į tėvynę dirbti jos labui“, – įsitikinęs J.Aničas.
Nepriklausomybės pamatai
Paleistas J.Vileišis prisistatė tiesiai į J.Basanavičiaus vadovautą Vilniaus konferenciją, kur tapo vienu iš paskutiniųjų Lietuvos Tarybos narių. Keista tai, kad tremtinys sulaukė vokiečių palaiminimo ir leidimo prisidėti prie Tarybos veiklos.
„Šiuo klausimu vokiečiai šiek tiek nusileidžia, jie išsamiai gal ir neišstudijavo, kad J.Vileišis buvo prieš jų valdžią. Buvo gandų, kad ten jį tremtyje ir sušaudyti norėjo“, – sako S.Jazavita.
Anot J.Aničo, teisininkas ne tik daug prisidėjo kovoje prieš Gruodžio 11-osios deklaraciją, bet ir buvo svarbus Vasario 16-osios akto autorius.
„Kai kurie istorikai negali pripažinti fakto, jog Vasario 16-osios akto formuluotę pasiūlė keturi Lietuvos Tarybos nariai – J.Vileišis, S.Kairys, M.Biržiška ir S.Narutavičius. Lietuvos Tarybos protokolų kontekste nesunku suvokti, jog J.Vileišis tame kvartete, kaip teisininkas ir bene nuosekliausias demokratas, grojo pirmuoju smuiku“, – pernai publikuotą savo mokslinį darbą pradeda J.Aničas.
Vis dėlto istorikas Raimundas Klimavičius, tyręs Akto autorystę, priėjo kiek kitą išvadą: „Ši rezoliucija – kolektyvinio darbo rezultatas, ir nė vienas to meto politikas negalėtų pretenduoti į jo autorystę.“
Taigi, teksto autorystė iki šiol išlieka ginčų objektu ir istorikų bendruomenėje, tačiau aišku, kad J.Vileišis nepriklausomos Lietuvos pamatus ėmėsi statyti su dideliu entuziazmu.
Mykolo Šleževičiaus ministrų kabinete jis buvo vidaus reikalų ministras. Čia jis daug dirbo stiprindamas savivaldybes, taip pat pasirūpino, kad kiekviena apskritis turėtų nors vieną gydytoją.
Vėliau, jau ketvirtojoje Vyriausybėje, jam paskirtas finansų ministro postas. Tuomet jis ieškojo užsienio paramos. Ta Vyriausybė taip pat suformavo dešimties tūkstančių karių kariuomenę, apsigynė nuo Sovietų Rusijos, taip pat perėmė iš vokiečių Lietuvos administravimą.
1919 m. jis tapo Lietuvos atstovu JAV, čia jis aktyviai rinko paramą ir aukas iš vietinių lietuvių, taip pat savo laiškais atakavo aukščiausius JAV vadovus siekdamas, kad šie pripažintų Lietuvos valstybę.
Sužibėjo Kaune
Nepaisant visų iki tol nuveiktų darbų, daugiausia J.Vileišiui pavyko pasiekti būnant Kauno burmistru, į šias pareigas jis buvo išrinktas 1921 metų spalį. Niekas nesiginčys, kad būtent per jo vadovavimo dešimtmetį Kaunas sužibėjo.
Galima ilgai vardinti Kauno burmistro valdymo metu padarytus pokyčius: išasfaltuotos pagrindinės gatvės, arklių tramvajų „konkę“ pakeitė autobusai, miesto plotas išaugo daugiau nei dvigubai, pastatyti trys tiltai per Nemuną ir Nerį, atsirado tūkstančiai naujų pastatų, tarp jų mokyklos, bibliotekos.
R.Vileišytė pamena, kad tais laikais su šeima tėvo beveik nematydavo, nuo ryto iki vakaro jis tvarkė Kauno reikalus.
„Namie tėvelį mažai matydavau, nebent iš ryto, per pusryčius, ar vėliau jo kabinete, kur jis, apsivilkęs rudą naminį švarką, prieš važiuodamas į darbą, dar keletą valandų prie savo didelio, raštais apkrauto stalo kažką rašydavo“, – prisimena pirmojo Kauno burmistro dukra.
Labai svarbi naujovė, atsiradusi Kaune J.Vileišio valdymo metais, – kanalizacija, ne tik gerokai palengvinusi miestiečių gyvenimą, bet ir padariusi jį gerokai švaresnį.
Kauno gyventojų politikas buvo gana mylimas ir populiarus, tačiau posto jis vis tiek neteko 1931 m.
Gyvenimo saulėlydis
Tiesa, įdomu tai, kad J.Vileišis net dešimtmetį sėkmingai dirbo Kauno burmistru, nors ne kartą yra pasipriešinęs A.Smetonai.
Nepaisant užsispyrimo, į užribį J.Vileišis nebuvo nustumtas, 1933 m. jam pasiūlytas Valstybės Tarybos nario postas.
Už savo nuopelnus J.Vileišis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, šis jam įteiktas 1934 metais.
Vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams įžengus į Lietuvą, J.Vileišis atsidūrė į Sibirą tremiamų žmonių sąrašuose.
„Atmenu, kad tėvelis dėjo pastangas kai kuriuos pažįstamus žydus išlaisvinti, bet nieko nepasiekė. Buvo dėl to labai nusiminęs. Jis sielojosi, kad jau nieko negali ir Lietuvai padėti, prie kurios atkūrimo tiek prisidėjo. Su ja ir jis traukėsi iš gyvenimo“, – prisimena R.Vileišytė.
Anot jos, būtent po trėmimų J.Vileišio sveikata smarkiai pakriko, jį ištiko insultas, po kurio taip ir neatsigavo. Jis mirė 1941 metų birželio 1 dieną. Palaidotas jis buvo Vileišių šeimos Panteone Rasų kapinėse.
„Aš patsai ir mano amžiaus žmonės galime jaustis be galo laimingi, kad mums teko pragyventi tie ilgi pasikeitimo etapai, po kurių iš užmaršties, pavergtos ir niekinamos tautos išaugome sau žmonėmis su drąsia pretenzija reikštis šiame pasaulyje ir tarti lygiai su kitais savo žodį, kaip laisvi su laisvaisiais. Ir mes judinome žemę!“ – tokiais žodžiais J.Vileišis pats apibūdino savo gyvenimą.
