Susigrąžinti prisiminimus – Algimanto Kalvaičio jaunystės fotografijos iš pamirštos batų dėžės
Fotografuoti pradėjau 1967-aisias, būdamas dešimties, kai tėvai nupirko pirmąjį fotoaparatą „Smena 6“. Paskui, žinoma, buvo ir kiti – „Smena 7“, „Zorkis“, „Zenitas“ ir t.t. Fotografuoti man labai patiko, tad mokykloje ėmiau lankyti fotografijos būrelį, o vėliau net tapau fotolaboratorijos laborantu. Čia išmokau fotografijos pagrindų, spausdinti nuotraukas, taip pat ir dar vieną svarbią pamoką – kruopščiai archyvuoti juostas bei detaliai aprašyti negatyvus. Po penkiasdešimties metų sugrįžus prie pirmųjų darbų, šie aprašai tapo tikru išsigelbėjimu ir aiškiomis nuorodomis į praeitį, kuri per šitiek metų atmintyje jau buvo gerokai pablukusi.
Jaunystėje fotoaparatas buvo ir savotiškas būdas išsiskirti iš kitų: man išėjus į kiemą draugai prašydavo „leisti nuspausti“ arba „nupaveiksluoti“ – ir aš nuoširdžiai tuo didžiavausi. Vėliau ne kartą veltui fotografavau draugų vestuvėse ir jiems spausdindavau nuotraukas – tai buvo mano kasdienybės hobis. Negalvojau tada nei apie kokius menus, nei apie nuotraukas ateičiai – paveikslavau savo artimiausią aplinką, kiemo draugus, kaimynus, gimines, ir man to visiškai pakako saviraiškai.
Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, o netrukus tapau aktyviu fotoklubo, į kurį susirinkdavo studentai fotomėgėjai, nariu. Paskaitas čia mums skaitydavo Virgilijus Juodakis, ateidavo ir Fotomeno draugijos meistrai – Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis. Jie žiūrėdavo mūsų darbus ir juos vertindavo, išsakydavo vertingų pastabų. Savo iniciatyva taip pat rengdavome grupines parodas universiteto kavinės fojė ir bendrabučiuose.
Po pirmo kurso studijas universitete teko nutraukti, tad pradėjau mokytis 47-oje technikos mokykloje. Čia buvo rengiami buitinio aptarnavimo darbuotojai, tarp jų – ir fotografai. Štai taip visą savo gyvenimą galutinai susiejau su šia profesija. Po tarnybos armijoje metus dirbau fotografu Klaipėdos buitiniame aptarnavimo kombinate – čia daugiausia fotografavau iškvietimus į namus, renginius ir fotosesijas paviljone. Vėliau „Ryto“ spaustuvėje reprodukavau nuotraukas, o dar po keliolikos metu ėmiau darbuotis fotografu įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose. Nuo 1996 m. priklausau Fotomenininkų sąjungai. Išbandęs įvairias fotografijos sritis, galiu save vadinti tik fotografu – ne fotomenininku, ne fotožurnalistu, ne buitininku – ir man to visiškai pakanka.
Prieš keletų metų netikėtai grįžau prie savo negatyvų archyvo ir ėmiau skenuoti tai, kas beveik pusę amžiaus išgulėjo nejudinta dėžėse nuo batų. Tuomet man atsivėrė praeitis – jaunystės dienos Klaipėdoje ir vasaros pas senelius Pievagalių kaime šalia Nemuno. Šiose nuotraukose išvydau tai, ką jau buvau visiškai pamiršęs. Pavyzdžiui, Klaipėdoje buvusį gaisrinės pastatą su gražiu bokšteliu, – pamenu, kaip dėl jo likimo buvo ilgai kovojama, tačiau galiausiai jį vis tiek nugriovė. Atvirai sakant, tą bokštelį jau buvau visiškai pamiršęs, tačiau kai nuskenavau negatyvą, jis vėl iškilo mano atmintyje, tad aš labai apsidžiaugiau tolimoje praeityje jį nupaveikslavęs.
Buvau pamiršęs ir tuos vaikystės štabus, kuriuos statėmės iš prakuroms kiemuose suverstų dėžių, ir žiemą mūsų pačių pasidarytas čiuožyklas. Prisiminiau ir tas ilgas vasaros dienas pas močiutę kaime: šieno grėbimą ir vežimą, šiltą karvės pieną iš trilitrinio stiklainio, skambias dzūkų dainas, aidinčias per visą Nemuno slėnį. Šiandieninėms kartoms tai gali atrodyti kaip tolima egzotika ir praeities romantika, kurią neretai net sunku įsivaizduoti. Tačiau šią istoriją ir prisiminimus tebesaugo anuomet darytos fotografijos.
Žvelgdamas į šias fotografijas ne tik prisimenu savo jaunystę, bičiulius ar giminaičius. Kur kas svarbiau yra tai, kaip jose atsiskleidžia istorija. Dabar apie tarybmetį dažnai kalbama vien negatyviai, kaip apie „tamsų ir nykų“ laikotarpį. Bet tai buvo mano vaikystės, jaunystės metas – štai kodėl mano atmintyje tai išlikę kaip gražiausias gyvenimo laikas. Argi dabar į šiukšlyną turėčiau išmesti trisdešimt su trupučiu savo gyvenimo metų, juos pamiršti ir apsimesti, kad to nebuvo? Laimei, nuotraukos liudija praeitį ir primena subtiliausias akimirkas.
Fotografai pasaulį mato kitaip: jie pastebi tai, ko kiti išvis nemato. Jų žvilgsniai paaštrėja stebint aplinką ir net numatant tam tikras scenas, kurios vyksta prieš akis. Tai įamžinti – fotografo darbo kulminacija. Apie tai kalbėti ir šitaip įvardyti fotografijos fenomeną galiu tik praėjus penkiems gyvenimo dešimtmečiams su fotografija. Tačiau savo jaunystėje fotografavau nieko negalvodamas, be jokių didelių planų ar konceptualių idėjų. Fotografavau, nes jaučiau malonumą ir džiaugsmą tai daryti.
Dabar visus fotografus mėgėjus raginu – atsiverskite savo archyvus ir pažiūrėkite, ką savo laiku esate nufotografavę. Gali būti, kad patirsite daugybę atradimų ir nuostabos akimirkų, prisimindami tai, kas buvo nukeliavę giliai į užmarštį. Juk laikas nuotraukoms suteikia vertę, ir tai, kas kažkada buvo įprasta kasdienybė, galiausiai tampa istorija. Ir ne tik jums, bet ir kitiems...
Nuotraukos Algimantas Kalvaitis
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė