„Susipažinkime“. Kaip ir kuo gyvena Lietuvos azerbaidžaniečiai?
Mūsų šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių bendruomenė – ne itin didelė, bet aktyvi. Jie ne tik susibūrę draugėn švenčia nacionalines šventes, puoselėja savo kultūrą, moko vaikus Azerbaidžano istorijos, tradicijų, bet ir pristato visa tai lietuviams.
Prieš dešimtmetį, 2011 metais, kai vyko visuotinis gyventojų surašymas, Lietuvoje gyveno 648 azerbaidžaniečiai. Daugiausia jų buvo įsikūrę Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Utenoje ir kituose šalies miestuose.
Statistikos departamento duomenimis, šiemet Azerbaidžano pilietybę turinčių gyventojų Lietuvoje buvo 225. Gimusių Azerbaidžane ir gyvenančių Lietuvoje 2021 metų pradžioje buvo 798 asmenys.
Šimtamečiai ryšiai
Kaip rašoma VšĮ Tautinių bendrijų namai svetainėje skelbiamoje publikacijoje, Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybinių santykių šaknys siekia XV amžiaus antrąją pusę.
Azerbaidžaniečių valstybinių darinių Kara Kojunlu (1410–1468 metai), Ak Kojunlu (1468–1501 metai) ir Sefevidų (1502–1736 metai) santykiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) siekė tris šimtus metų.
Viduramžių Venecijos diplomatai, veikę Ak Kojulnu valstybėje, tvirtino, kad drauge su jais čia dirbo LDK, taip pat Romos, Maskvos, Burgundijos, Neapolio Vengrijos ir kitų valstybių pasiuntiniai.
XVII amžiaus 9-ajame dešimtmetyje viename iš didžiausių azerbaidžaniečių metropolių Gandžoje veikė LDK jėzuitų misija.
„Glaudžių lietuvių ir azerbaidžaniečių visuomeninių ir kultūrinių ryšių istorija siekia XIX amžiaus pirmąją pusę. 1945–1951 metais sovietinei okupacijai besipriešinusių Lietuvos partizanų gretose aktyviai dalyvavo azerbaidžanietis Šakiras Sadygovas“, – sakoma straipsnyje.
Besivadinęs slapyvardžiais Almas, Antanas, Muzikantas, Valys, jis buvo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanas.
Rezistencinėje kovoje prieš sovietų valdžią jis dalyvavo 1945–1950 metais, išmoko lietuvių kalbą, rašė eiles.
1950 metais Š.Sadygovas buvo sulaikytas, skyrus mirties bausmę sušaudytas.
2013 metais azerbaidžaniečių kilmės eilinis už dalyvavimą rezistencinėje veikloje buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Po Antrojo pasaulinio karo bei vėliau iš Azerbaidžano gyventi į Lietuvą dažniausiai atvykdavo jauni specialistai, studentai.
Azerbaidžaniečių kalba
Azerbaidžaniečių kalba priklauso tiurkų kalbų grupei ir, kartu su artimomis turkų, turkmėnų ir gagaūzų kalbomis, sudaro pietvakarinę tiurkų kalbų grupę.
Azerbaidžaniečių kalba nuėjo ilgą raidos kelią. Įvertinus epą „Dede Gorgudo sakmės“ kaip nerašytinį literatūros paminklą, kalbos, žmonių vartojamos kaip bendravimo priemonė, amžius gali siekti daugiau nei 1300 metų. Tam tikra medžiaga rodo, kad azerbaidžaniečių rašytinės kalbos istorija prasidėjo XIII amžiuje.
Skaičiuojama, kad azerbaidžanietiškai kalba keliasdešimt milijonų žmonių visame pasaulyje. Tarp jų – azerbaidžaniečiai, gyvenantys Irane, Rusijoje, JAV, Turkijoje ir Vakarų Europoje.
Kaip nurodoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, Irano Azerbaidžane vartojami arabų rašmenys, Azerbaidžane iki 1923 metų– arabų, 1923–1939 metais – lotyniškieji, 1939–1991 metais – kirilica, nuo 1991-ųjų – lotyniškieji rašmenys.
Dalis Lietuvos azerbaidžaniečių moka Azerbaidžano šiaurinėje dalyje (ir Rusijai priklausančio Dagestano pietuose) vartojamą lezginų kalbą.
Buriasi draugėn
Lietuvoje veikia ne viena azerbaidžaniečius vienijanti organizacija.
1988 metais mūsų šalyje prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui čia gyvenę azerbaidžaniečiai susibūrė į visuomeninę organizaciją prie Lietuvos kultūros fondo – azerbaidžaniečių draugiją Lietuvoje „Odlar jurdu“ („Ugnies kraštas“).
Jos pirmininku buvo išrinktas žinomas visuomenės ir kultūros veikėjas, publicistas, vertėjas Mahiras Gamzajevas.
„Azerbaidžaniečiai kartu su lietuviais ir įvairių tautybių žmonėmis gynė Lietuvos Nepriklausomybę tragiškų 1991 m. sausio įvykių bei rugpjūčio pučo metu.
Kaip rašoma VšĮ Tautinių bendrijų namai interneto svetainėje, visai Lietuvai lemtingais 1988–1992 metais draugija vienareikšmiškai pasisakė už Lietuvos valstybingumo atkūrimą bei integravimąsi į tarptautines organizacijas, taip pat ir konkrečiais veiksmais prisidėjo prie šių siekių.
Teigiama, kad draugijos nariai dalyvavo pirmuose Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimuose. Lietuvos azerbaidžaniečiai aktyviai prisidėjo organizuojant Baltijos kelią, referendumą dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Tomis istorinėmis dienomis Valstybės gynimas pareikalavo ir aukų. Tarp nukentėjusiųjų yra ir azerbaidžaniečių tautybės asmenų – vilnietis Familis Šiukiurovas ir klaipėdietis Ilkinas Dadaševas. Jie apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais“, – sakoma Tautinių bendrijų namų svetainėje skelbiamoje publikacijoje.
Tarp Lietuvos azerbaidžaniečius vienijančių organizacijų – ir asociacija „Giuniaš“, Šiaulių apskrities azerbaidžaniečių draugija, azerbaidžaniečių jaunimo organizacija Lietuvoje „AYOL“, Klaipėdos miesto azerbaidžaniečių bendrija „DOSTLUG“, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija „Talyš“, Vilniaus apskrities azerbaidžaniečių bendrija, Vilniaus azerbaidžaniečių bendrija, visuomeninė organizacija „Azeri“.
Religija
Dauguma azerbaidžaniečių yra musulmonai. Dauguma šiitai, keliolika procentų islamą išpažįstančių Azerbaidžano gyventojų yra sunitai.
Džiaugiasi, kad čia gyvena
Klaipėdos regiono azerbaidžaniečių draugijos „Azeris“ pirmininkas Aliaga Mamedovas sakė, kad nurodyti tikslų Lietuvoje gyvenančių tautiečių skaičių sudėtinga.
Jis minėjo, kad nemažai žmonių išvažiavo gyventi į užsienį, pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Airiją, Norvegiją, Švediją.
Bet yra ir nemažai atvykstančių iš Azerbaidžano. Pavyzdžiui, pasak A.Mamedovo, Lietuvos įmonės kviečia suvirintojus, dirbusius naftos platformose savo šalyje.
A.Mamedovas gyventi į Lietuvą iš Azerbaidžano atvyko sovietmečiu.
Savo šalyje jis dirbo milicijoje ir buvo pervestas į mūsų šalį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vyras dirbo policijoje, o 1995 metais išėjo į pensiją.
Uostamiestyje įsikūręs azerbaidžanietis pasakojo, kad Lietuvoje jam patinka.
„Aš ne iš tų žmonių, kurie gyvena ir sako: man nepatinka. Jeigu nepatinka, kam čia gyventi? Man patinka. Mano žmona 1992 metais taip pat atvažiavo iš Azerbaidžano. Ji lietuviškai kalba geriau nei aš“, – teigė A.Mamedovas.
Jo sutuoktinė dirbo vienoje Klaipėdos mokyklų. Dabar vadovauja sekmadieninei azerbaidžaniečių mokyklai, organizuoja įvairius renginius.
„Gyvename ir džiaugiamės, kad Lietuvoje gyvename“, – šypsosi vyras.
Sekmadieninė mokykla
Azerbaidžaniečių draugijai „Azeris“ šiuo metu priklauso apie 70 narių.
Tačiau, kaip pasakoja organizacijos vadovas, gauta ir naujų prašymų prisijungti – iš pastaruoju metu į uostamiestį persikėlusių tautiečių.
Į šią draugiją susijungusių azerbaidžaniečių tikslas – integruotis į Lietuvos gyvenimą, mokyti vaikus Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos, kultūros, taip pat – rengti kultūros renginius.
Prie draugijos „Azeris“ veikia sekmadieninė azerbaidžaniečių mokykla.
A.Mamedovo teigimu, bendruomenėje yra daug azerbaidžaniečių, sukūrusių mišrias šeimas, ir tėvai pageidauja, kad vaikai daugiau sužinotų apie abi šalis.
Kaip nurodoma „Azeris“ interneto svetainėje, pagrindiniai mokyklos auklėjamieji tikslai: gimtoji kalba, šalies istorija, liaudies mitologija ir folkloras, liaudies menas, tautinė simbolika, tikyba, tradicijos, papročiai bei apeigos.
Sekmadieninę azerbaidžaniečių mokyklą šiuo metu lanko apie 15 vaikų.
Kalbėdamas apie dvišalius Lietuvos ir Azerbaidžano ryšius, A.Mamedovas priminė, kad žinomas mūsų šalies rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius praėjusio šimtmečio pradžioje gyveno jo gimtinėje, dirbo Lietuvos konsulu Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje (1918–1920 metai).
„Jis buvo pačiu pirmu pasiuntiniu Užkaukazėje“, – aiškino draugijos „Azeris“ vadovas.
Atėjus sovietų valdžiai, V.Krėvė-Mickevičius išvyko iš Baku. A.Mamedovo teigimu, azerbaidžaniečiai bičiuliai jo nepamiršo. Užsakė išausti kilimą ir jam nusiuntė.
„Vilniuje aplankėme mažus V.Krėvės-Mickevičiaus namus-muziejų. Ten galite pamatyti tą kilimą“, – pasakojo Klaipėdoje gyvenantis azerbaidžanietis.
Kilimai
Kilimų audimas užima ypatingą vietą Azerbaidžano nacionalinės kultūros istorijoje. Tai labiausiai paplitęs liaudies menas.
Dėl savo estetinės vertės įvairiais raštais ir ženklais dekoruoti azerbaidžanietiški kilimai naudojami palapinių, trobelių, namų, klajoklių palapinių ir kitų pastatų sienoms bei grindims puošti.
Pristato Azerbaidžano kultūrą
Klaipėdos regiono azerbaidžaniečių draugija „Azeris“ kasmet švenčia Novrūzą, gegužės 28-ąją pamini Azerbaidžano Respublikos dieną (Nepriklausomybės šventę), spalio 18-ąją – Azerbaidžano Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Taip pat – Pasaulio azerbaidžaniečių solidarumo dieną gruodžio 31-ąją ir kitas šventes.
Į azerbaidžaniečių šventes uostamiestyje kviečiami visi norintys prisijungti.
Lapkričio pradžioje Klaipėdoje vyko Azerbaidžano kultūros dienos. A.Mamedovo teigimu, norėta padovanoti šventę visam miestui.
Miesto koncertų salėje surengta tautinių meno ir buities eksponatų paroda, koncertas, kuriame skambėjo azerbaidžaniečių muzika, dainos, buvo galima išvysti tautinius šokius, vėliau – paskanauti azerbaidžanietiškų vaišių.
Taip pat šia proga bendruomenės nariai išsirengė į miestą, kur žmones vaišino azerbaidžanietiškais saldumynais.
Liko po studijų
Aytan Namazli Lietuvoje gyvena 4,5 metų.
Merginos tėvai kilę iš Karabacho regiono. Kai buvo vaikas, jos šeima perkelta gyventi į Azerbaidžano sostinę Baku.
„Tai buvo mano gimtasis miestas iki nusprendžiau studijuoti magistrantūrą Lietuvoje. Gavau Lietuvos valstybės stipendiją studijuoti projektų valdymo magistrantūrą Vilniaus universiteto Verslo mokykloje.
Ši stipendijų programa labai konkurencinga ir buvo pasiūlyta tik apie 10–15 studentų iš dalyvaujančių šalių. Prieš persikeldama čia turėjau dar keletą pasirinkimų, tačiau atsižvelgiant į didesnes galimybes ateityje ir magistrantūros studijų kokybės lygį, pasirinkau persikelti į Vilnių“, – pasakoja mergina.
Po studijų A.Namazli liko gyventi mūsų šalyje. Ji sako, kad baigusi universitetą buvo optimistiškai nusiteikusi dėl darbo galimybių Vilniuje ir neklydo.
„Esu nustebusi matydama daugybę universitetus baigusių žmonių iš kitų šalių, įskaitant save, kurie suranda norimą darbą ir auga profesine prasme. Kai esi ką tik iš užsienio atvykęs studentas, mažai tikėtina, kad gerai išmanysi vietinę kultūrą ir greitai prisitaikysi prie naujų aplinkybių.
Tai patyriau šios vadinamosios kelionės Vilniuje pradžioje. Man pasisekė, kad turiu porą savo giminaičių, gyvenančių čia daugiau nei 15 metų, ir vietinius draugus bei kolegas, kurie buvo šalia, kai reikėjo pagalbos“, – kalbėjo azerbaidžanietė.
Gyvenant Lietuvoje A.Namazli sunkiausia priprasti prie oro.
Tamsios žiemos dienos, kai saulės šviesos labai mažai, gali būti slegiančios. Juk Baku vidutiniškai per metus būna apie 210 valandų saulės.
Tačiau ji pasakoja, kad jau priprato prie šalto oro ir turi būdų, kaip palaikyti gerą nuotaiką nepaisant ilgų lietingų ir snieguotų dienų.
„Kalbant apie šaltus dalykus, esu nemaža šaltibarščių mėgėja. Tai naudinga, ypač kai laikaisi dietos! Man labai patinka šventinė nuotaika Lietuvoje. Ypač Kalėdų išvakarėse pajusti šventinę nuotaiką Vilniuje yra įspūdinga.“
Šventė, kuriai ruošiasi mėnesį
Lietuvoje A.Namazli susipažino ir susidraugavo su kitais azerbaidžaniečiais, su kuriais kartais susitinka pabendrauti.
„Mūsų nacionalinė šventė Novrūzas, kai švenčiame Naujuosius metus ir pavasario atėjimą. Aš ir mano partneris paprastai rengiame šventę, kviečiame draugus.
Azerbaidžane pasiruošimas Novrūzui paprastai prasideda mėnesį prieš šventę. Kiekvieną antradienį žmonės švenčia vieno iš keturių elementų – vandens, ugnies, žemės ir oro – dieną.
Žmonės tvarko namus, sodina medžius, apsirengia naujais drabužiais, dažo kiaušinius ir gamina tradicinius saldumynus, pavyzdžiui, šekerburą, pachlavą, šorgoghalą, taip pat daugybę kitų nacionalinės virtuvės patiekalų. Stengiamės išsaugoti šias tradicijas“, – aiškino ji.
Novrūzas
Lietuvos musulmonų bendruomenės, tarp kurių ir azerbaidžaniečiai, kovo mėnesį, paprastai 20 ar 21 dieną, švenčia Novrūzą (Novruz Bayrami). Tai – persų Naujųjų metų ir pavasario atėjimo, gyvybės sugrįžimo šventė.
„Nowruz“ persų kalba reiškia „Nauja diena“.
Šios šventės ištakos siekia 6 amžių prieš mūsų erą ir yra susijusios su Senovės Persijos religija zoroastrizmu. Įsigalėjus islamui, ji išliko, išplito į šalis, buvusias Persijos imperijos kultūros įtakoje.
Šventė simbolizuoja gėrio pergalę prieš blogį, šviesos prieš tamsą, džiaugsmo prieš liūdesį.
Novrūzo šventimas apima ritualus, ceremonijas ir kultūrinius renginius, taip pat mėgavimąsi šventiniais patiekalais su artimaisiais.
2009 metais ši šventė buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą.
Ryšius galėtų stiprinti jaunimas
A.Namazli nuomone, Lietuvos ir Azerbaidžano ryšiai galėtų būti dar glaudesni.
Anot merginos, jie galėtų būti stiprinami per jaunimo ir kultūros mainų programas ar centrus.
Ji prisimena, kad atvykusi gyventi į Vilnių daug girdėjo apie Kalbos ir kultūros centrą Sakartvele, daug kartvelų studentų į mūsų šalies sostinę studijuoti atvykdavo jau pramokę lietuviškai ir turėdami žinių apie kultūrą.
„Tai geras pavyzdys plėtoti ryšius tarp dviejų šalių per jaunąją kartą. Manau, kad tokios praktikos pritaikymas Azerbaidžane būtų puiki galimybė abiem šalims. Azerbaidžanas ir Lietuva turi daug bendrų ir unikalių pusių, kurias reikia atrasti ir plėtoti“, – mano Vilniuje gyvenanti azerbaidžanietė.