„Susipažinkime“. Kartvelai Lietuvoje: ką iš tiesų žinome apie jų tautinę mažumą?

Nedidelė, tačiau maždaug du šimtmečius Lietuvoje gyvenanti kartvelų bendruomenė skaičiuoja apie kelis šimtus narių. Pastaraisiais metais vis daugiau kartvelų  į Lietuvą atvyksta studijuoti. Kaip patys sako, Lietuvą jie atrado po to, kai palaikėme jų valstybę 2008 m. kilus karui su Rusija. 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti kartvelų bendruomenę Lietuvoje.

Kartvelai Lietuvoje

Lietuvoje pavienių kartvelų, manoma, apsigyveno jau 19 a. pirmoje pusėje. Daugiau jų įsikūrė sovietinės okupacijos metais. 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 372 kartvelai. Daugiausia jų gyveno Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pavyzdžiui, vieni, sovietmečiu baigę auštąsias mokyklas, atvyko dirbti į Lietuvą pagal paskyrimus. Čia apsigyvenę jie laikui bėgant sukūrė mišrias šeimas. Nemažai kartvelų į Lietuvą atvyko pastaraisiais dešimtmečiais, ypač 1992–1993 m., kai Sakartvele vyko neramumai. Pastaraisiais metais kartvelai vis dažniau atvyksta į Lietuvą studijuoti, todėl bendruomenė plečiasi.

Šeimoje tradicijos nebuvo priešinamos

Kaune įsikūrusiuose „Gruzijos meno ir skonio namuose“ Kristina Baranauskaitė siekia supažindinti lietuvius su Sakartvelo kultūra. Čia vyksta įvairūs užsiėmimai, pavyzdžiui, mokama, kaip gaminami tradiciniai gruziniški patiekalai, vyksta įvairios parodos.

Mišrioje šeimoje užaugusi K.Baranauskaitė, įkūrusi „Gruzijos meno ir skonio namus“, teigia norėjusi perteikti tai, kas yra neatsiejama nuo jos gyvenimo – kartvelų tradicijos, su kuriomis ją pačią supažindino jos mama.

„Užaugau su giliu lietuvių ir kartvelų kultūros pažinimu, didele pagarba abiem kultūroms. Nepaisant didelių kultūrinių skirtumų, šeimoje kultūros niekada nebuvo priešinamos, atvirkščiai – atvirai, nuoširdžiai ir jautriai buvo stengiamasi stebėti, pajausti ir mylėti kiekvieną kultūrą. Taip pat matyti gerus dalykus širdimi.

Matyti širdimi – tai yra prigimtinis dalykas kartvelų pasaulėžiūroje. Būtent mama mus išmokė taip matyti. Šiandien daugiakultūriškumo sąlygomis ugdyti tapatybę, tautinę savimonę nėra paprasta. Tačiau esu dėkinga savo tėvams, kurie sugebėjo išugdyti mano identitetą, t. y. savotišką lietuviškų ir gruziniškų elementų mišinį, nuolat pabrėždami kilmės dvilypumą.

Jie išugdė savo šaknų turėjimo jausmą ir drauge „atvirumo“ kitiems nuostatą. Tėvams svarbu buvo puoselėti bendražmogiškąsias vertybes, nenustumiant kiekvienos kultūros tautinio aspekto“, – pasakoja K.Baranauskaitė.

Į Lietuvą atvedė meilė

K.Baranauskaitė teigia, kad jos mamą į Lietuvą atvedė meilė.

„Vieną įprastą 1965 metų vasaros dieną mano tėtis, būdamas jaunas, veržlus, svajojantis, išvyko į komandiruotę Sakartvele. Saulės kupinas kraštas dovanojo jam pažintį su mano mama, juodaplauke, rudaake, kurią jis susapnavo ir troško pamatyti. Taigi sapnai ir svajonės pildosi.

Po trijų dienų juodu laimingi ir neišskiriami išskrido į Lietuvą. O po dviejų savaičių įvyko vestuvės, po dviejų metų gimė mano sesuo, o po septynerių – aš“, – savo šeimos istorija dalijasi K.Baranauskaitė.

Pasak jos, Lietuva ir Sakartvelas tapo dviem jos gimtinėmis, o kiekvienas iš tėvų skiepijo abiejų tautų vertybes.

Meilė gruzinams – egzistavimo principas

Kartvelai – maža tauta, užimanti 0,047 proc. žemės paviršiaus. Nepaisant sudėtingos lemties, per amžius jie sugebėjo išlaikyti dvasią ir niekad neišdavė savo idealų – meilės ir atsidavimo vieni kitiems bei žmonijai.

„Meilė kartvelams – egzistavimo principas. Kai žmogui blogai ir jis yra vienas – ateina kaimynai, jie pasikalba. Ir taip žmogui palengvėja. Vieno žmogaus siela paliečia kito žmogaus sielą, o  tai yra pats didžiausias poveikis, kurį vienas žmogus gali padaryti kitam.

Artimi giminių ir šeimos santykiai, ryšys su gamta, su tradicijomis, bendrystė su kitu žmogumi, jautrumas gyvenimui, mokėjimas stebėti ir pamatyti – tai galima vadinti kartvelų tautos savastimi, gilia tradicija, tuo, kas „savaime suprantama“ ir kas įprasmina kartvelų tautos gyvenimą.

Toks Sakartvelas, t. y. ištikimas tradicijoms, prigimčiai ir vertybėms, yra ir šiandien.

Tokiame Sakartvele aš užaugau, tokį jį aš myliu ir atskleidžiu Lietuvai.

Stengiuosi vedžioti atėjusių pas mus į namus akis ir širdis po nuostabias Sakartvelo  vietas tam, kad pamatytume ne tik tai, kas išorėje, bet ir tai, kas paslėpta po paprastumo šydu – kasdienybės sakralumą“, – pasakoja K.Baranauskaitė.

Jos įkurtuose „Gruzijos meno ir skonio namuose“ erdvės persipina, galima aplankyti kartvelų menininkų parodas, mėgautis išskirtiniu Sakartvelo kinu, poezija, dalyvauti kartvelų virtuvės patiekalų mokymuose bei degustacinėse vakarienėse, netradiciškai atšvęsti savo asmenines šventes.

„Kiekvienas gali prisiliesti prie Sakartvelo, perprasti jį savo pojūčiais bei mąstymu“, – tikina moteris.

Atvedė noras studijuoti

Kartvelė Ana Kandelaki – viena tų, kurie į Lietuvą atvyko studijuoti. Tiesa, iš pradžių mergina ketino vykti į kitą Europos Sąjungos valstybę, nes jau buvo gavusi stipendiją studijuoti. Tačiau tuomet atėjo laiškas iš Vilniaus universiteto, kuris pakeitė Anos sprendimą.

„Sulaukusi kvietimo iš Vilniaus universiteto, supratau – tai yra vieta, į kurią turėčiau vykti. Pasirinkti Lietuvą mane paskatino žinojimas, kad Lietuva labai palankiai žiūri į Sakartvelą. Čia aš neturiu aiškinti, iš kur atvykau. Taip pat neturiu pasakoti savo šalies istorijos. Mane čia priima kaip savo žmogų. Todėl Lietuvoje jaučiuosi kaip namie“, – teigia Ana Kandelaki.

Mergina teigia greitai pajutusi, jog nesuklydo pasirinkusi studijas Lietuvoje. Be to, su lietuviais ji buvo spėjusi susipažinti jau anksčiau.

„Pažinojau keletą lietuvių. Be to, man paliko didelį įspūdį jų draugiškumas, atvirumas, sąžiningumas. Šios savybės man yra labai svarbios, nes būtent tokiomis pačiomis savybėmis pasižymi ir kartvelai“, – sako mergina.

Baigusi magistrantūros studijas Vilniuje, Ana nusprendė neišvykti, o susirasti darbą Lietuvoje ir bent jau šiame gyvenimo etape kurti savo gyvenimą šioje šalyje.

„Man sunku pasakyti, kas bus ateityje. Nesu iš tų, kurie viską planuoja iš anksto. Šią akimirką manau, kad pasiliksiu Lietuvoje, nes ši šalis tapo mano antraisiais namais. Noriu čia tobulėti, siekti karjeros. Tačiau mes niekada negalime žinoti, kas mūsų laukia rytoj. Kai atvykau į Lietuvą, nesvarsčiau apie tai, kiek čia pasiliksiu. Vienintelis mano tikslas buvo gauti tarptautinių santykių magistro laipsnį. Apie tai svajojau ilgą laiką. Tačiau bėgant laikui susipažinau su vis daugiau žmonių. Jų dėka sužinojau apie naujus darbus, galimybes, naujas vietas. Ir man tapo dar įdomiau. Taip, Lietuva man visuomet patiko, tačiau įsimylėjau ją su laiku, žingsnis po žingsnio. Sutikau žmonių, kurie padarė man didelį įspūdį. Supratau, kad vien dėl tokių žmonių verta čia pasilikti.

Pamačiau, kad jauni žmonės čia turi daug galimybių, dėl kurių taip pat verta čia pasilikti. Tačiau, kai atvykau čia studijuoti rudenį, tikrai nežinojau, kad čia pasiliksiu. Tačiau taip pat negalvojau, kad čia jausiuosi svetima. Mūsų šalis jungia bendra istorija, be to, jau pažinojau lietuvių. Aišku, mažų baimių turiu ir dabar, visi žmonės yra skirtingi. Galbūt tai tik mano patirtis, tačiau sutikau ir tokių lietuvių, kurie yra šaltesni. Tokiais atvejais pagalvodavau, gal čia netinku, gal esu pernelyg atvira, nuoširdi. Galbūt turėčiau būti panašesnė į tuos šaltesnius žmones. Tačiau kitą dieną susipažinau su nuoširdžiais, atvirais lietuviais ir suprantu, kad galiu čia pasilikti. Jaučiu, kad Lietuva man leido užaugti kaip asmenybei. Pasikeitė kai kurios mano charakterio savybės. Todėl, manau, kad tikrai verta čia pasilikti“, – sako A.Kandelaki.

Atvykusi į Lietuvą, ji suskubo mokytis lietuvių kalbos. Dabar sakosi beveik viską suprantanti, tačiau kalbėti jai dar sunku.

„Kai pradėjau mokytis kalbos, pamačiau, kiek lietuvių gramatikoje yra išimčių.. Atrodo, kad jos niekada nesibaigia, todėl vis dar mokausi. Be to, lietuvių kalba labai skiriasi nuo bet kurios kitos kalbos. Tačiau stengiuosi ir tikiu, kad man pavyks išmokti“ – teigia mergina.

A.Kandelaki teigia – nereikia manyti, kad ji nemyli savo tėvynės vien dėl to, kad pasirinko gyvenimą kitoje šalyje.

„Džiaugiuosi užaugusi Sakartvele ir didžiuojuosi tuo. Esu kartvelė ir to nepakeisi. Mano charakterį suformavo Sakartvelas. Nesvarbu, kokioje šalyje gyvenčiau, mano karštas būdas, temperamentas vis tiek niekur nedings. Esu emocingas žmogus, tokia ir liksiu“, – tvirtina mergina.

Siekia statyti tiltus tarp šalių

Kartvelas Niko Amirgulašvili Lietuvoje pažįstamas jau ne vienam. Didelio dėmesio sulaukė prieš dvejus metus jo įgyvendintas sumanymas pėsčiomis nueiti nuo Vilniaus iki Tbilisio.

Prieš metus vyras įkūrė lietuvių ir kartvelų draugystės ambasadą Vilniuje ir dabar stengiasi užmegzti daugiau ryšių. Nors koronaviruso pandemija apsunkino įstaigos veiklą, tačiau N.Amirgulašvili teigia, kad tai jo nesustabdė. Be to, džiaugiasi, kad prie draugystės ambasados jungiasi vis daugiau žmonių.

„Manau, kad kiekvienas žmogus yra savo šalies ambasadorius, o man, kaip Lietuvos kartvelui, tokios „pareigos“ tenka kiek dažniau. Jaučiu tam pareigą. Manau, kad kuo daugiau žinosime vieni apie kitus, tuo daugiau galime pasiekti“, – įsitikinęs N.Amirgulašvili.

Savo ambasadorytę jis panoro įprasminti 2019 m., kai nusprendė nužygiuosi nuo Vilniaus iki Tbilisio. Pasak jo, taip jis norėjo nutiesti simbolinį tiltą tarp abiejų šalių ir buvo mielai nustebęs, sulaukęs didžiulio susidomėjimo savo sumanymu.

Noras statyti tiltą tarp abiejų šalių paskatino jį įkurti lietuvių ir kartvelų draugystės ambasadą.

„Mūsų tikslas yra statyti neformalius, neoficialius tiltus per bendruomenę, švietimą ir verslą. Mūsų komanda vis plečiasi, nes daugėja žmonių, kurie vyksta į Sakartvelą arba atkeliauja iš jo. Jie taip pat mano prasmę susieti abi šalis“, – pasakojo N.Amirgulašvili.

Lietuvių ir kartvelų draugystės ambasada padeda tiek į Lietuvą atvykstantiems studijuoti kartvelams, tiek norintiems pakeliauti po Sakartvelą.

Be to, organizacija padeda palaikyti ryšį ir kartvelų bendruomenei Lietuvoje.

„Palyginti su laikais, kai į Lietuvą atvyko mano tėvai, mūsų bendruomenė tikrai išsiplėtė. Jei anksčiau bemaž visi bendruomenės nariai galėjo susitikti bendroms šventėms, tai dabar tai padaryti sunkiau. Tačiau tiek mūsų, tiek ir kitų bendruomenės narių dėka šašlykai ir toliau yra kepami kartu, chinkaliai vis dar valgomi, o tostai vis dar keliami“, –  teigia N.Amirgulašvili.

Pasak jo, nesvarbu, kur būtum, gal ir elgsiesi pagal kitos šalies taisykles, tačiau savo vertybių, tautinio palikimo, giminės, tradicijų negali pamiršti. Jei tokių žmonių yra daugiau nei tu vienas, susirinkus reikia puoselėti, dalintis visomis tradicijomis, emocijomis.

Tradicijos kyla iš pagarbos

Pamatinės vertybės, tokios kaip pagarba kitam, yra neatsiejamos nuo kartvelų kultūros, sako N.Amirgulašvili.

„Turbūt bet kuris kartvelas man pritartų, kad svarbiausia mūsų kultūroje yra pagarba. Tai yra pagarba sau, šeimai, svečiui, protėviams. Visos kitos tradicijos atsiranda būtent iš jos.

Pavyzdžiui, kai vyksta puota, vienas iš būdų parodyti pagarbą – susidaužti stiklinėmis. Tas, kuris savo stiklinę nuleidžia žemiau, parodo pagarbą priešais sėdinčiajam. Atrodo smulkmena, tačiau būtent tai susiję su vertybėmis, kurias, be kita ko, mums skiepijo tėvai nuo pat pirmųjų dienų“, – pasakoja N.Amirgulašvili.

Iššūkis – suderinti dvi kultūras

Lietuvoje N.Amirgulašvili šeima gyvena jau seniai. Dar Sovietų Sąjungos laikais jo tėvas nusprendė ieškoti šalies, kurioje būtų daugiau galimybių, t. y. nei tuo metu Sakarvele, veikti.

„Tuo metu apsilankyti Lietuvoje jam pasiūlė bičiulis lietuvis. Tėtis kvietimą priėmė ir atvyko. Tačiau pasiliko ne iš karto. Gyventi į Lietuvą persikraustė praėjus dar keleriems metams. Vėliau dar kartą sugrįžo į Sakartvelą, kur susipažino su mano mama. Tačiau auginti šeimą jie nusprendė Lietuvoje, tad išvyko jau kartu“, – pasakoja N.Amirgulašvili.

Pasak jo, apie Lietuvą jo tėvai žinojo nedaug. Tiek, kad abi šalis jungia sovietinė patirtis. Tačiau jie nusprendė pasitikėti bičiuliu iš Lietuvos ir pabandyti susikurti laimę šioje šalyje. N.Amirgulašvili tėvams tai pasisekė padaryti – jau daugiau nei 20 metų jie sėkmingai vysto savo verslą Lietuvoje.

Tačiau savo šaknų šeima nepamiršo. Nors N.Amirgulašvili ir jo brolis mokėsi lietuvių mokykloje, namuose jie iki šiol kalba kartvelų kalba.

„Apie Sakartvelą tėvai niekada nepasakojo lyg apie kažkokią mistinę šalį, iš kurios esame kilę ir kur galbūt sugrįšime. Kiekvieną dieną gyvendavome pagal kartvelų tradicijas ir papročius. Iki šiol turime taisyklę namie kalbėti tik kartvelų kalba.

Be to, mūsų visos giminės gyvena Sakartvele. Mokyklos laikais kiekvieną vasarą leisdavau ten. Tai leido neatitrūkti nuo kartvelų kultūros. Puikiai žinojau, kaip ten žmonės gyvena, kaip elgiasi, kas priimtina ten, o kas čia. Sunkiau buvo suderinti dvi kultūras. Nors šalys turi nemažai panašumų, netrūksta ir gana egzotiškų skirtumų. O prie to prisitaikyti buvo tikras iššūkis“, – prisimena N.Amirgulašvili.

Kita vertus, vyras teigia, kad buvimas Lietuvos kartvelu, jam suteikia galimybę pasisemti visko iš abiejų kultūrų.