„Susipažinkime“. Lietuvos vokiečiai: kur ir kodėl jie dingo?

15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristatome mūsų šalyje gyvenančias tautines bendrijas. Šįkart – vokiečių bendruomenė Lietuvoje. Iki karo dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno per 100 tūkst. vokiečių – Prūsijos pasienyje, Klaipėdos krašte. Tačiau Antrasis pasaulinis karas savaip pakoregavo šios tautinės bendrijos likimą. Dabar vokiečių Lietuvoje vos keli tūkstančiai. Tad kur dingo Lietuvos vokiečiai?

Tautinių mažumų departamento puslapyje nurodoma, kad 2011 m. Lietuvoje gyveno 2 418 vokiečių tautybės asmenų, dauguma jų – Klaipėdoje ir Šilutėje, taip pat Tauragėje, Vilniuje, Kaune.

Užklysdavo nuo XIII a.

Šios tautos atstovai į Lietuvos istorines žemes užklysdavo dar XIII a. „Pirmųjų vokiečių gyvenviečių atsiradimas Lietuvos istorinėse žemėse siejamas su kryžiuočių ordino ekspansija XIII a. į Rytų Prūsiją ir Klaipėdos kraštą (senieji Klaipėdos krašto gyventojai – memelenderiai). Nuo XIV a. į Lietuvą ėmė keltis vokiečių amatininkai ir pirkliai. Vokiečiai tarnavo didžiojo kunigaikščio rūmuose ir kanceliarijoje, buvo kunigaikščių patarėjais, raštininkais, sekretoriais“, – rašoma Tautinių mažumų departamento interneto svetainėje.

Didžiąją dalį Lietuvos vokiečių XX a. pradžioje sudarė XIX a. iš Rytų Prūsijos provincijos pasienio ruožo persikėlę ūkininkai, ieškoję geresnio gyvenimo. Dauguma jų buvo kilę iš zalcburgiečių protestantų, tad ir vokiškumas buvo saugomas per liuteronų tikėjimą. Prie Liuteronų bažnyčių kurtos mokyklos, kuriose vaikai buvo mokomi vokiškai.

Dauguma atvykėlių XX a. pr. gyveno pasienio su Rytų Prūsija ruože. Daugiausia jų būta Kybartuose (1923 m. vokiečiai sudarė 26,73 proc., arba 1684 gyventojai) ir Tauragėje (1923 m. vokiečiai sudarė 12,18 proc., arba 666 gyventojai), taip pat aplinkiniuose kaimuose.

Atkūrus Lietuvos valstybę, apie 1920 m. Lietuvoje gyveno apie 45 tūkst. vokiečių. 65 proc. iš jų buvo ūkininkai arba amatininkai.

Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą, šalyje gyveno beveik 2,029 mln. gyventojų. Iš jų 28,4 tūkst. buvo vokiečiai, jie sudarė 1,4 proc. visų gyventojų. Surašymas neapėmė Klaipėdos krašto.

1923 m. Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte apie 140 tūkst. gyventojų save laikė vokiečiais (72,5 proc., iš jų 16 proc. buvo dvikalbiai), o 27,5 proc. lietuviais.

Klaipėdos krašto vokiečiai ir Lietuvos vokiečiai nepalaikė jokių tarpusavio ryšių.

Lietuvos labui dirbo daug vokiečių kilmės iškilių asmenybių: mokslininkas Teodoras Grotusas, rašytojas ir dramaturgas Hermanas Zudermanas, rašytojas Johanesas Bobrovskis, poetas Simonas Dachas, poliglotas Jurgis Zauerveinas ir kt.

Iš namų išstūmė karas

Tačiau Antrasis pasaulinis karas gerokai pakoregavo šios tautinės bendrijos gyvenimą dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Po Molotovo-Ribentropo pakto priedo pasirašymo 1939 m. rugsėjo 28 d., Lietuva pakliuvo į TSRS įtakos zoną. Šiuo susitarimu buvo nutarta iš Lietuvos (kaip ir kitų TSRS atitekusių įtakos zonų) iškeldinti čia gyvenusius vokiečius. Iškeldinimas vyko 1941 m. nuo sausio iki kovo mėnesio, iškeldinta apie 50 tūkst. žmonių.

Naciams užėmus Lietuvą maždaug pusė jų galėjo grįžti, tiesa, ne į savo namus, tik į Lietuvą. 1944 m., frontui traukiantis į Vakarus, kartu traukėsi ir grįžę Lietuvos vokiečiai. Tie, kuriems nepasisekė, buvo sučiupti Raudonosios armijos, grąžinti į TSRS, dažnas atsidūrė ir Sibire.

Vis dėlto didžioji dalis tiek Klaipėdos krašto, tiek likusios Lietuvos vokiečių pasitraukė, dalis jų tai padarė po 1958 m. balandžio 8 d. SSRS susitarimo su VFR dėl leidimo iki 1941 m. birželio 21 d. turėjusiems Vokietijos pilietybę apsispręsti – likti SSRS arba išvykti.

Kiekvienos šeimos – sava istorija

Lietuvos vokiečių bendruomenės pirmininkas Ervinas Peteraitis pripažįsta – jų bendruomenė nėra gausi, narių mažėja. Jis pats iš Tauragės krašto, jo tėvai buvo pasitraukę į Vokietiją jau karui baigiantis, bet papuolė į Rytų Vokietijos zoną, tad rusai juos grąžino.

E.Peteraitis sako iki šiol sau neatsakęs, kaip vis dėlto jų šeima nebuvo ištremta. Esą tuo metu galiojo įstatymas, pagal kurį visus vokiečius – ar tai buvo mokytojai, ar ūkininkai, ar elgetos – vežė į Sibirą.

„Gal dar ir dėl to mūsų neišvežė, kad mes grįžome iš Vokietijos 1945 metų gruodį, o visus vokiečius iš Lietuvos ištrėmė 1944 metais – kai tik sovietai užėmė Lietuvą, visus vokiečius lauk išvarė. Mūsų pasuose buvo parašyta – lietuviai. Vokiškos pavardės, bet LIE-TU-VIAI. Mama irgi tokį pasą turėjo. Tai mus ir paliko.

Gal dar ir dėl to neištrėmė, kad karo metu mūsų sodyboje gyveno rusė su trimis vaikais – muitininko žmona. Muitininkas kažkur dingo, gal pabėgo ar žuvo. Buvo ten toks teismas, atėjo žmogus pas mano tėvą ir pasakė – „Andriau, priimk“. Tai ir gyveno ji iki pat karo pabaigos“, – pasakojo E.Peteraitis.

Paskui vokiečių beveik neliko. Sąjūdžio laikais, dar iki Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę, prasidėjo tautinių bendruomenių kūrimasis – lenkų, ukrainiečių ir kt., taip pat ir vokiečių, pastarųjų Lietuvoje buvo apie 4 tūkst. Dabar – apie 2 tūkst.

„Mano bendruomenėje irgi nėra daug. Bet mes turime ansamblį „Heimatgruss“ ir dainuojame vokiškas dainas, – šypsosi E.Peteraitis. – Jau buvau bendruomenės pirmininkas, atėjo pas mane toks Hansas. Aš jo klausiu – vokietis? O jis, kaip Tauragėje būdinga sakyti, atrėžė – „aš ne vokietys, aš lietuvys“.

Būna vokiečių kalbos kursai. Aplankome kapus apie lapkričio 14-ąją. Tas karantinas viską kitaip dabar sutvarkė, bet buvo laikas, kai mes kasmet važiuodavome į Vokietiją, ten Lietuvos vokiečių bendrija vienu momentu vienijo 40 tūkst. Dabar senieji nariai jau seni, o jų vaikai, anūkai nelabai nori tokios veiklos, bet buvo laikas, susitikdavome su Lietuvos vokiečiais.“

Ten, kaip prisiminė E.Peteraitis, jis sutiko dabar jau mirusią vokietę iš Linkuvos: „Ji pasakojo apie vaikystę, jaunystę Linkuvoje. Sakė – ten buvo ir lenkų, šiek tiek žydų, bet niekad nebuvo, kad tu lenkas, tu vokietis, gražu buvo.“

O štai sovietmečiu būti vokiečiu Lietuvoje buvę pavojinga ir sudėtinga. E.Peteraitis neslepia, kad labai retai kam prasitardavo apie savo tautybę, nebent aplinkybės tokios susiklostydavo – kartais su humoro prieskoniu.

Šis pavyzdys, anot E.Peteraičio, tik parodo, koks sovietmečiu, kaip sako pašnekovas – bolševikmečiu, buvo formuojamas visų vokiečių įvaizdis ir Lietuvoje, ir visoje SSRS. Gerai, kad bent dabar yra kitaip. E.Peteraitis juokiasi, kad atėjęs į Tautinių bendrijų namus iš kolegų ukrainiečių, rusų, graikų išgirsta ne „Laba diena“, o „Guten Tag“.

„Nepykstu dėl to. Tai rodo – taisosi tas vokiečių įvaizdis“, – šypsosi.

Dabar prie bendruomenės mielai jungiasi ir iš Vokietijos gyventi į Lietuvą persikėlę vokiečiai, sukūrę čia šeimas. Ateidavo ir vokiškai kalbantys lietuviai, pasakoja E.Peteraitis, apgailestaudamas, kad visą veiklą sustabdė karantinas.

Priminė per močiutę

Pokario laikus ir vokiečių tautybės žmonių likimus prie kelerius metus priminė ir seserys kino režisierė Jūratė bei fotografė Vilma Samulionytės, 2018 metų sausį pristačiusios dokumentinį filmą apie savo močiutę Ellą Fink „Močiute, Guten Tag!“.

Močiutė, kilusi iš Lietuvos vokiečių mažumos, kuri pagal nacistinę „Heim ins Reich“ politiką buvo kviesta grįžti į Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metu, bet 1944 m. atsiskyrė nuo šeimos ir dėl neaiškių priežasčių sugrįžo į sovietinę Lietuvą. Seserys Samulionytės visų pirma norėjo atskleisti savo šeimos istoriją ir tragiškumą, tačiau kartu palietė ir Lietuvos vokiečių likimą.

Seserims klaidžioti po archyvų labirintus padėjo istorikas Norbertas Černiauskas, interviu filmo pasirodymo proga sakęs, kad 1939 m. pradžioje vokiečių Lietuvoje galėjo būti apie 90 tūkst., o tų pačių metų kovą, Klaipėdos kraštą (jame ir gyveno daugiausia vokiečių) prijungus prie Vokietijos, Lietuvoje jų sumažėjo iki 30 tūkst. Tuo tarpu 1945 m. vasarą vokiečių beveik neliko.

„Kur jie dingo? Didžioji dalis dar karo pradžioje, 1941 m. pavasarį, buvo iškeldinti į Vokietiją (pagal SSRS ir Vokietijos gyventojų apsikeitimo sutartį). Galiausiai absoliuti dauguma Lietuvos vokiečių ir tų anksčiau iškeldintųjų, kurie, vokiečiams okupavus Lietuvą, į ją vėl buvo sugrįžę kaip karo pabėgėliai, 1944 m. masiškai pasitraukė į Vokietijos gilumą, o saujelė Lietuvoje likusių buvo persekiojami, vėliau tremti į Sibirą. Todėl iš esmės vokiečių Lietuvoje beveik nebeliko, o ir likę dažniausiai slėpė savo tapatybę.

Didžiausia neapykanta vokiečių atžvilgiu sovietinės valdžios kurstyta tuoj po karo – visi vokiečiai tapatinti su fašistais, visų ištikusių blogybių sukėlėjais“, – sakė N.Černiauskas.

Sovietmečiu – tabu

Kita vokiečių bendruomenės Lietuvoje dalis – „vilko vaikai“. Apie juos kalbėti pradėta tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 metais, iki tol šių pokario vaikų likimas buvo tabu.

„Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis buvo vaikai. Ypač – vaikai našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus.

Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai“, – taip rašo vokiečių bendrijos „Edelweiss-Wolfskinder“ interneto svetainė vilkovaikai.lt.

„Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestasis žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje.

Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)– Kybartai–Kaunas–Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys paimdavo našlaičius elgetauti, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės.

Išsekę nuo bado, apiplyšę ir aptekę utėlėmis, jie eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos ir nakvynės. Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes jie buvo vokiečių vaikai ir niekas nesijautė atsakingas už jų dingimą, priverstinį elgetavimą ir netgi nužudymą“, – tokios šių vaikų istorijos.

Vokiečių tautybės vaikus priglaudusioms šeimoms grėsė represijos: „Vietiniai sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose netikėtai pradėdavo ieškoti užsilikusių „fašistų išperų“. Kaimuose, kur gyventojai vieni kitus pažinojo, buvo nelengva ilgą laiką slėpti svetimą vaiką ir nesukelti įtarimo.“

Dalį tokių vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Vyresni vaikai įvaikinimo paprastai stengėsi išvengti, vis dar tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius. Laikas parodė, kad dėl vaiko vardo ir pavardės pakeitimo daugelis giminaičių bergždžiai stengėsi surasti šiuos vaikus per Raudonojo Kryžiaus ar kitas tarptautines organizacijas – ne vienas artimųjų ieškotas „vilko vaikas“, praradęs savo tikrąjį vardą ir pavardę, taip ir nesusitiko su savo artimaisiais.

Kiek tokių „vilko vaikų“ atsidūrė Lietuvoje? Keli tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos nėra ir negali būti, nes šie klajojantys vaikai nebuvo registruojami.

„Vilko vaikų“ Lietuvoje mažėja

Kaip pasakojo vokiečių bendrijos „Edelweiss-Wolfskinder“ pirmininkė Luise Alfreda Kažukauskienė, šiuo metu bendrijoje žmonių jau likę mažai: „34 žmonės iš 260. Mažokai, tiesa? Amžius jau...“

Paprašyta prisiminti šios bendrijos ištakas, L.A.Kažukauskienė pasakojo, kad organizacija susikūrė 1991 metais, pirmasis posėdis įvyko Klaipėdoje, ten susirinko maždaug septynios dešimtys žmonių.

„Visi jie pirmą kartą galėjo viešai pareikšti, kas jie tokie, nes tai visą laiką buvo didelė paslaptis. O vaikystėje apie tai iš viso buvo draudžiama net prasitarti. Visiems buvo vardai pakeisti iš vokiškų į lietuviškus.

Tiems žmonėms reikėjo pagalbos, jie neturėjo giminių, galvojo, kad likę vienui vieni. Padėjome jiems, rado jie brolius, seseris, tetas, dėdes. Tai nebuvo lengva. O kai rasdavome, iškildavo dar viena problema – mūsiškiai užmiršę vokiečių kalbą, o anie vokiečiai juk lietuviškai nemokėjo. Tai būdavo problemų, net su vertėjais bendraudavo.

O ir Vokietijoje šie vaikai buvo tabu – niekas nieko apie tai nežinojo. Tik po truputį ši tema pradėjo vystytis. Maždaug apie 1960 metus vienas žmogus, išvykęs su šeima iš Lietuvos, davė interviu populiariai vienos Vokietijos televizijos laidai, kur papasakojo apie savo gyvenimą. Tada laidos režisierius pavadino, kad tokie žmonės yra kaip vilkų vaikai – neprižiūrėti, alkani, apskretę, be savo vietos. Nuo to ir atsirado žodis Wolfskinder – vilko vaikas“, – pasakojo bendrijos pirmininkė.

„Edelweiss-Wolfskinder“ narių skaičius keitėsi: 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39. Dabar tėra 34.

Dabar apie „vilko vaikus“ žinoma ne tiek ir mažai. Kaip sako L.A.Kažukauskienė, prirašyta knygų, sukurta dokumentinių filmų, Berlyne net opera pastatyta.

Nemažai šių žmonių išsikėlė gyventi į Vokietiją – apie šimtas, nors tai padaryti buvę sunku, reikėjo ilgai laukti leidimų, niekas ten jų labai nelaukė.

Bendrija šiuo metu, kaip sako pirmininkė, dalyvauja įvairiuose projektuose su Vokietijos ambasada, atstovai yra susitikę su visais Vokietijos prezidentais, kurie lankėsi Lietuvoje, einama į mokyklas – tarkim, bendradarbiaujama su Žirmūnų gimnazija. Rengiamos parodos, bendrijos vadovei tenka padėti ir iš Vokietijos atvykusiems žurnalistams, kurie nori gauti „vilko vaikų“ interviu.

„Žodį ištraukti iš mūsiškių ne taip ir lengva. Jie nenori. O interviu televizijoms tai iš viso – aš pati visada atsisakau. Bet porą maniškių parekomendavau, tai po to jie atsidūrė ligoninėje. Įtampa būna didžiulė, kai jie pradeda pasakoti, ką būdami vaikais išgyveno. Labai sunku susikaupti ir apie tai kalbėti atvirai, juolab prieš nepažįstamus žmones viską iškloti. Visos teisybės negali pasakyti, kaip iš tikrųjų buvo, kiek buvo kančių, pažeminimo“, – atvira L.A.Kažukauskienė.

Ir jos pačios vardas vaikystėje buvęs pakeistas, o ir dabar savo mergautinės pavardės, kaip šypteli, pase turėti negalėtų – Quitsch rašoma su raide q, o tokios lietuviai neturi.