„Susipažinkime“. Unikalią kalbą ir religiją išsaugoję Lietuvos karaimai: kaip jie gyvena? 

Kiek daugiau nei 200 – tiek karaimų gyvena Lietuvoje. Dar mažiau – vos 30 žmonių – gali susikalbėti karaimų kalba. Vis dėlto, nors karaimų nedaug, visus sieja tvirti bendruomeniniai ryšiai. O dažnoje šeimoje (net ir mišrioje) yra išsaugotos svarbiausios protėvių tradicijos. 

15min kviečia susipažinti su jomis ir Lietuvoje gyvenančiais karaimais.   

Karaimų kalbos mokėsi ir iš pasakų 

Aidaras Lavrinovičius – kūrybininkas, laisvai samdomas tekstų kūrėjas, taip pat – vienas iš Lietuvoje gyvenančių karaimų. Tai, kad yra karaimas jis sako žinojęs nuo mažens – šeimoje buvo puoselėjamos visos karaimiškos tradicijos, kalbama karaimų kalba. Tiesa, tokių kaip jis – jaunosios kartos karaimų, mokančių karaimų kalbą – nėra daug. 

„Tėtis prieš miegą karaimiškai sekdavo pasakas – tai buvo jo sugalvotos istorijos, kuriose pagrindiniai veikėjai įsiveldavo į įvairiausius nuotykius. Mano senelis, daug prisidėjęs prie karaimų kalbos išlikimo, taip pat mokė mane karaimų kalbos nuo mažens. Prisimenu, kai tapau nuovokesnis, bandė mane mokyti po naują žodį kasdien. Taip pat, jis išvertė rytietiškas pasakas į karaimų kalbą ir išleido knygą. Manau, šios knygos išliekamoji vertė labai didžiulė, kitos šeimos gali ją skaityti savo vaikams ar anūkams prieš miegą“, – pasakojo A.Lavrinovičius. 

A.Lavrinovičiaus teigimu, visi bendruomenės nariai suvokia, kad karaimų kalba – didelis istorinis palikimas. „Deja, dabar retas ja kalba laisvai – pats esu vienas iš kelių jaunosios kartos atstovų, kalbančių karaimiškai. Pastebiu, kaip su metais pasimiršta žodžiai ir kalbėdamas vis įterpiu žodį iš kitų kalbų. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad laisvai valdau šią kalbą. Manau, kad kiti tautiečiai taip pat turėtų stengtis išmokti kiek gali daugiau karaimų kalbos, kol yra tų, kurie gali padėti ją išmokti. Draugai dažnai pajuokauja, kad turėsiu mokyti jų vaikus karaimų kalbos. Bet juk kalbos išsaugojimas nėra mano vieno atsakomybė, tai – bendras tautos darbas“, – savo nuomone pasidalino pašnekovas. 

Vaikystėje jis būdavo vadinamas „berniuku fenomenu“, nes vienintelis iš Lietuvos karaimų vaikų laisvai kalbėdavo karaimiškai. Todėl dažniausiai būdavo filmuojamas, kalbinamas visuose projektuose, skirtuose karaimų istorijai, kultūrai. Dalyvaudavo įvairiuose bendruomenės renginiuose, pvz., spektakliuose. 

Nors savo šeimos dar nėra sukūręs, jis tikina, kad norėtų, jog vaikai taip pat priklausytų karaimų bendruomenei, dalyvautų jos veikloje ir mokėtų karaimiškai. „Karaimai draugai, su kuriais esu užaugęs, jau seniai nebetelpa į draugų apibrėžimą – mes panašesni į šeimą, kurioje net labiausiai susipykę sugebame vieni kitiems atleisti, padėti bėdoje ir apkabinti. Labai dažnai kai kurie lietuviai draugai prisipažįsta pavydintys mums tokio tvirto tarpusavio bendravimo“, – teigė A.Lavrinovičius. 

Istorija prasideda nuo Vytauto Didžiojo laikų 

Karaimus į Lietuvą pakvietė kunigaikštis Vytautas Didysis. Pasakojama, kad jis iš vieno savo žygių kelis šimtus karaimų šeimų į Lietuvą atsivedė XIV a. pabaigoje. Nuo tada karaimai čia ir gyvena. Lietuvos karaimų protėviai kilę iš Krymo pusiasalio. Iki šių dienų Kryme yra nemažai karaimų tautos atstovų. Mūsų šalyje daugiausia karaimų gyveno Trakuose ir aplink juos. Trakai iki šiol yra viena svarbiausių karaimams (ne tik Lietuvos) vietų. Čia iki šių dienų yra išlikusi Karaimų gatvė, veikia karaimų istorijos muziejus bei šventovė – kenesa. 

Dar viena Lietuvos karaimams svarbi ir veikianti kenesa yra Vilniuje, Žvėryne. Tiesa, šiuo metu ji remontuojama.

Anksčiau Karaimų gyvenviečių buvo ir Lietuvos šiaurėje – Biržuose, Upytėje, Naujamiestyje, Panevėžyje. Visur buvo kenesos. Deja, dabar Panevėžio kenesos vietą žymi tik paminklinis akmuo, o kapinės išlikusios Naujamiestyje. Jos tvarkingos ir gražiai prižiūrimos.

Dar viena iš kelių Lietuvoje buvusių kenesų, esanti Moluvėnuose Trakų rajone, dar laukia atnaujinimo – šiuo metu ji apleista.

Bendruomenės gyvenimas aktyvus 

Šiuo metu daugiausia Lietuvos karaimų gyvena ne Trakuose, bet Vilniuje. Šiame mieste įsikūręs ir A.Lavrinovičius. Abu jo tėvai – karaimai. Tėvo šeima kilusi iš Lietuvos, mamos pusės šaknys siekia Krymą. „Mano močiutė (mamos mama), kurios šaknys siekia Krymą, pamilusi senelį, atvyko į Lietuvą iš Maskvos, Rusijos. Ten vis dar gyvena močiutės brolių vaikai ir anūkai, tačiau mūsų tarpusavio bendravimas nėra labai pastovus. Tiesa, kitąmet organizuojame renginį, kurio tikslas sutvirtinti tiltus tarp karaimų bendruomenių skirtingose šalyse. Tikimės ištirpdyti metus nebendravimo bei ilgus atstumus. Su organizaciniu komitetu ruošiame renginį – Tarptautinį Karaimų suvažiavimą, Trakuose. Planuojame 2022 metų vasarą į Trakus pritraukti kuo daugiau karaimų iš visų pasaulio kraštų, kadangi 2022 metai paskelbti karaimų metais Lietuvoje. Tikiuosi, jog giminaičiai iš įvairių pasaulio kraštų atvyks ir galėsime atnaujinti mūsų ryšius“, – vylėsi pašnekovas. 

Lietuvoje gyvenantys karaimai yra susibūrę į dvi organizacijas: Lietuvos karaimų kultūros bendriją bei Lietuvos karaimų religinę bendruomenę. Iki pandemijos vasarą būdavo organizuojamos stovyklos, į kurias susirinkę čia ir užsienio šalyse gyvenantys karaimai bei šios tautos šaknų turintys žmonės galėjo susipažinti su karaimų kultūra, istorija, pramokti kalbos. Trakuose ir Vilniuje veikia karaimų ansambliai. Dalyvavimas juose – dar vienas būdas išlaikyti savo tautos tradicijas ir papročius. Tiesa, jų Lietuvos karaimai iki šiol laikosi ir savo šeimose. Net ir tose, kurios yra mišrios.

Šeimose kalba mažiausiai trim kalbomis 

„Visada jaučiausi esanti karaimė, bet dėl to nesijaučiau esanti išskirtinė. Nors vaikystėje gyvenau Mažeikiuose ir Šiauliuose, kur daugiau karaimų be mūsų šeimos nebuvo“, – pasakojo dr. Halina Kobeckaitė.

Jos biografija – išskirtinė. H.Kobeckaitė – Lietuvos diplomatė, pirmoji moteris iš Lietuvos, pradėjusi ambasadorės karjerą, Tautybių departamento generalinė direktorė, vertėja iš azerų, rusų, lenkų, kazachų, turkmėnų, uzbekų, turkų kalbų, Prezidento Valdo Adamkaus patarėja. Tačiau tarp šių veiklų visuomet buvo vieta ir savo tautai – H.Kobeckaitė tyrinėjo ir saugojo karaimiką, buvo pirmoji 1988 m. atkurtos Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė.

Prisimindama savo vaikystę ji pabrėžė, jog visuomet jautėsi lygiateisė ir lygiavertė su skitais vaikais – bendramoksliais, draugais.

„Nors niekas manęs iš kitų neišskyrė, visi žinojo, kad esu karaimė. Mes niekada to neslėpėme. Mano tėvų namai buvo atviri visiems mano draugams. Mano mama sukviesdavo mano klasės draugus, mokė mus šokti – po daugelio metų Nidoje sutiktas mano klasės draugas prisiminė tuos vakarus ir tango pamokas pas mus namuose“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.

Lankydamiesi H.Kobeckaitės namuose jos draugai galėjo išvysti ir karaimų tradicijas – šeima jų visuomet laikėsi, išgirsti karaimų kalbą. Tiesa, pašnekovė prisiminė, kad tėvų namuose buvo bendraujama net keturiomis kalbomis: karaimų, lenkų, rusų ir lietuvių mokėjo tiek tėvai, tiek ir Halina su seserimi Aleksandra.

„Lietuvių kalbą mes su sese ir mama išmokome tik tuomet, kai atvažiavome į Mažeikius. Aš tuomet buvau pirmokė, o mano sesuo – jaunesnė, dar nėjo į mokyklą. Bet lietuviškai ji išmoko greičiau už mus su mama – žaisdama su kitais vaikais kieme“, – pasakojo H.Kobeckaitė. Vienintelis iš šeimos, mokėjęs lietuvių kalbą dar iki apsigyvenimo Mažeikiuose, buvo pašnekovės tėvas Simonas Kobeckas. Karaimų poetas ir dramaturgas 1940-aisiais Trakuose organizuodavo lietuvių kalbos kursus karaimams.

Išlaiko stiprius ryšius 

„Dabar iš visų Lietuvoje gyvenančių karaimų mes suskaičiuotume galbūt kokius 30 žmonių, kurie kalba karaimų kalba. Todėl bendrauti ja sunku. Yra kelios šeimos, kurios tarpusavyje kalbasi karaimiškai. Vis dėlto dauguma vartoja lenkų, lietuvių, rusų kalbas. Būna, kad visos šitos trys kalbos net supainiojamos viename sakinyje“, – sakė H.Kobeckaitė. Pasak jos, jeigu kalbame apie etninį tapatumą, kalba labai svarbu. Tačiau šalia to yra svarbūs ir kiti dalykai.

„Tai yra suvokimas savo istorijos, gilių tradicijų, religijos, bendruomeninių ryšių ir etninio bendrumo. Jis pas Lietuvos karaimus labai stipriai išreikštas, nepriklausomai nuo to – moka jie karaimų kalbą, ar ne“, – įsitikinusi H.Kobeckaitė.

Visa tai pirmiausia ateina iš šeimos, nes ji, anot pašnekovės, yra „pagrindinis universitetas, kurį žmogus baigia“. „Mokykloje, deja, apie karaimų tapatumą žinių negali gauti – karaimų mokyklos nėra“, – sakė ji.

Nemažą įtaką daro ir bendruomenė. „Lietuvos karaimai turi tikrai stiprius tarpusavio ryšius. Jie jaučia poreikį dalyvauti bendruomenės gyvenime. Noras būti su saviškiais yra labai gilus. Žmogui svarbu, kad atėjęs į bendruomenę neturi niekam aiškinti, kas esi, iš kur kilęs ir t.t. Visi viską žino ir tu esi iš karto savo aplinkoje, kuri priima tave tokį, koks esi. Neturi nieko vaidinti, esi natūralus. O tai kiekvienam svarbu. Kitas momentas – visi žmonės nori būti kažkuo išskirtiniai. O tautiškumas – būdas išsiskirti, būti kitokiu. Savaime suprantama , tai labai asmeniška – aš jau pasakojau, kad savęs niekada nelaikiau išskirtine (kaip ir kiti iš mano aplinkos to neakcentavo). Vis dėlto bendraudama su įvairių tautų žmonėmis, pvz., JAV lietuviais, supratau, jog tos išskirtinumo paieškos dažnai atveda į tautiškumą“, – mintimis pasidalino diplomatinį ir visuomeninį darbą įvairiose šalyse dirbusi pašnekovė.

Svarbiausios šventės ir tradicijos – susijusios su religija 

Nepaisant politinės situacijos Lietuvoje, karaimų šeimose ir bendruomenėje visuomet buvo stengiamasi paminėti svarbiausias šventes. Jų tradicijos labai susijusios su religija.

Viena svarbiausių metų švenčių – Tymbyl chydžy (Velykos), kurią karaimai švenčia savaitę. Šventės išvakarėse vyksta pamaldos kenesoje. Po jų prie šventinio stalo susėdusi šeima klausosi ištraukų iš Biblijos, paskui pašventinamas vynas ir specialiai ta proga iškepti apvalūs paplotėliai – tymbyl.

Kaip ir lietuviai per Velykas, karaimai per Tymbyl chydžy valgo kiaušinius, taip pat – šišlik, tai yra avienos arba veršienos kepsnį. Desertui paprastai kepamas tortas, apkepas, ant stalo visada būna graikiškų riešutų su medumi, džiovintų vaisių kompoto.

Po pirmosios dienos namuose su šeima, visą savaitę toliau lankomi draugai, giminės – kiekvienuose namuose ragaunamas tymbyl, kuris, anot H.Kobeckaitės, yra vis kitokio skonio: „Nors receptas paprastas ir susideda vos iš kelių ingredientų, kiekvienos šeimininkės tymbyl skiriasi“.

Dar viena svarbi šventė – Aftalar chydžy (Sekminės). Ji visuomet minima sekmadienį, nuo Velykų sekmadienio praėjus septynioms savaitėms arba 50 dienų. Kaip ir Tymbyl chydžy , šventė prasideda pamaldomis, o namie po jų valgomas ypatingas pyragas katlama.

„Tai septynių sluoksnių, simbolizuojančių septynias savaites po Velykų, varškės pyragas: keturi sluoksniai tešlos, trys – varškės. Karaimų kalba katlama ir reiškia sluoksniuotį“, – pasakojo H.Kobeckaitė.

Ji prisiminė, jog kadaise buvo laikomasi ir griežto pasninko – tai daryti karaimus įpareigoja tikėjimas. „Pirmasis pasninkas prasideda per Vėlines. Kiekvienais metais tuomet į Trakus suvažiuoja karaimai iš visos Lietuvos – Panevėžio, Vilniaus, kitur. Vyksta pamaldos kenesoje, po to einama į kapus, giedama giesmė, skirta maro 1710 m. aukoms atminti. Pagal tradiciją pasninkauti (nevalgyti mėsos) reikėtų visą mėnesį. Žinoma, dabar griežtai to laikosi mažai kas. Tačiau paskutinę pasninko dieną, kuri vadinama Kurban (Aukos diena arba Gavėnios pabaiga), daugelis pasninkauja iki pamaldų pabaigos, po to susirenkama draugėn arba lauke arba bendruomenės namuose ir vaišinamasi“, – pasakojo H.Kobeckaitė.

„Visos karaimų tradicijos išlikusios ir žinomos. Tačiau kai kurių neturime daug progų praktikuoti. Pavyzdžiui, karaimiškos vestuvės. Atlikti jungtuvių ritualus, kurie priklauso pagal papročius, gali tik tokios poros, kuriose abu partneriai yra karaimai. O pastaruosius dešimtmečius daugiausia yra mišrių santuokų. Daug jaunosios kartos karaimų apskritai nesituokia, kiti renkasi tik civilinę santuoką. Paskutinės karaimiškos vestuvės pas mus vyko 2016 m. Ir tai buvo ryškus įvykis ne tik šiai porai ir jų šeimoms, bet ir visai bendruomenei“, – kalbėjo dr. H.Kobeckaitės dukra, muzikologė, Karaimų kultūros bendrijos pirmininkė Karina Firkavičiūtė. Ji džiaugėsi, kad karaimų vestuvių tradicija yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus paveldo vertybių sąvadą.

Laidotuvių ritualai – kur kas dažnesnis reiškinys karaimų bendruomenėje. „Jos visos, kaip ir priklauso, atliekamos pagal papročius. Bendruomenės nariai nori ir laikosi visų priklausančių ritualų“, – pasakojo K.Firkavičiūtė.

2022-aisiais sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Atsižvelgęs į tai Seimas nutarė 2022-uosius paskelbti Lietuvos karaimų metais. Taip siekiama pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros jubiliejų. Pažinti karaimų kultūrą kvies įvairūs renginiai, vyksiantys skirtingose Lietuvos vietose visus metus.

Ryškiausias aukščiausiasis hierarchas

Karaimų bendruomenėje netrūko išsilavinusių žmonių, kurie ėjo svarbias pareigas valstybės tarnyboje, valdovų dvaruose. Tarp Lietuvos karaimų netrūko ir kultūros bei mokslo srities asmenybių. Viena ryškiausių – hadži Seraja Chanas Šapšalas. Būtent jo dėka ir šiandien galima išvysti įvairių karaimų tautos eksponatų – jis visą gyvenimą rinko ir saugojo karaimiškas knygas, rankraščius, senuosius dokumentus, etnografinius daiktus bei įkūrė pirmąjį Lietuvoje karaimų istorijos ir kultūros muziejų.

S.Šapšalas gimė 1873 m. Bachčisarajuje (Krymas – 15min past.). 1894–1899 m. studijavo Sankt Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete ir įgijo arabų-persų-turkų-totorių kalbų specialybę. Vėliau gyveno ir dirbo įvairiose šalyse: Persijoje, Rusijoje, Turkijoje. 1927 m. S.Šapšalas išrinktas Lenkijos (ir Lietuvos, kurios dalis priklausė Lenkijai) karaimų hachanu – dvasiniu bei pasaulietiniu karaimų vadovu. 1928 m. jis atvyko gyventi į Vilnių ir čia gyveno iki mirties. Jis buvo išskirtinė asmenybė – filologas, orientalistas. Net ir tapęs dvasiniu bei pasaulietiniu Lietuvos-Lenkijos karaimų vadovu, S.Šapšalas nenutraukė savo mokslinės veiklos: dėstė turkų kalbą Rytų Europos tyrimų institute, Politinių mokslų mokykloje, priklausė įvairioms mokslinėms draugijoms. Po karo dirbo Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institute.  Skaičiuojama, kad jis parašė daugiau nei 100 mokslinių darbų. Tiesa, 1940 ir 1945 m. buvo priverstas atsisakyti religinio hierarcho pareigų. Bet net ir tuomet, kai neturėjo oficialaus statuso, karaimams jis visada buvo autoritetas ir iki pat mirties laikomas vyriausiuoju visos po pasaulį išsibarsčiusios tautos vadovu. 

S.Šapšalas mirė 1961 m. lapkričio 18 d. Jis palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse. Ant paminklinio akmens iškalta: „Paskyrė savo gyvenimą ir žinias mokslui ir tautai“. Jis buvo ryškiausias aukščiausiasis karaimų hierarchas. 

Paliko unikalią dovaną 

Visą gyvenimą S.Šapšalas rinko karaimiškas knygas, rankraščius, senuosius dokumentus, etnografinius daiktus, mat svajojo kada nors įkurti karaimų tautos istorijos ir kultūros muziejų. Svajonė kūnu virto 1916–1929 metais Kryme – čia kurį laiką veikė jo įkurtas karaimų muziejus. Persikėlęs gyventi į Lietuvą, jis 1938 metais organizavo karaimų muziejaus statybą Trakuose. Deja, statybas nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Tuomet S.Šapšalas Vilniuje savo namuose Žvėryne, kampiniame Kęstučio ir Pušų g. name, įkūrė muziejų. Vilniuje jo įkurtas Karaimų istorijos ir etnografijos muziejus veikė iki 1951 m. Vėliau eksponatų rinkiniai perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. 1967 m. Trakuose atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda, kurioje buvo eksponuojami įvairūs S.Šapšalo sukaupti eksponatai. 1997 m. ši paroda atnaujinta.

2011 metais, minint 50-ąsias S. Šapšalo mirties metines pagaminta atminimo lenta, jubiliejinis medalis ir ženkliukas. Taip pat nutarta Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinę parodą pavadinti „Seraja Šapšalo karaimų tautos muziejumi“. 

2020 m. lapkritį Žvėryne, Kęstučio ir Pušų g. kampe atidengta S.Šapšalui skirta atminimo lenta. 

Kuo ypatinga karaimų virtuvė? Atsakymą rasite šiame straipsnyje

Pasitikrink žinias apie karaimų tautinę mažumą šiame 15min paruoštame teste: Testas: ar atsakysite bent į 8 iš 11 klausimų apie karaimus?