Sutikti ir atrakinti – fotomenininko Gintaro Česonio kelionė po Lietuvos miestus bei miestelius
2009 metais drauge su šviesaus atminimo poetu ir rašytoju Kęstučiu Navaku sugalvojome bendrą projektą – fotografijomis ir tekstais pakalbinti Kauną – miestą, kuriame abu gyvenome. Šitaip po metų pasirodė bendra mūsų knyga „Sutiktas Kaunas“, kurioje sudėtos 50 fotografijų ir tiek pat Kęstučio esė, inspiruotų šių nuotraukų.
Toks formatas pasirodė labai tinkamas „sutikti“ ne tik Kaunui, bet ir kitiems Lietuvos miestams bei miesteliams. Ši fotografijų serija kurta 2009–2013 metais, o jos vaisius – du knygos „Raktai į Lietuvos miestus“ tomai, kuriuose skirtingi rašytojai pateikė savo asmeninius pasakojimus apie jų gimtąsias vietas ar miestus, į kuriuos užklydo pakeliui. O aš turėjau džiaugsmo tai fotografuoti.
Mano kelionės po Lietuvą bei skirtingus miestus vyko savarankiškai, su būsimais tekstų autoriais nederinant to, ką reikėtų fotografuoti. Tai buvo intuityvi kelionė, bandant, visų pirma, sau pačiam „atrakinti“ ir prakalbinti konkrečia vietovę. Šitaip per penkerius metus aplankiau maždaug trisdešimt Lietuvos miestų bei mažesnių provincijos miestelių.
Prieš važiuodamas sąmoningai apie tą vietą nesidomėdavau, nes žinojau, jog lankytinos vietos ar garsūs turistiniai objektai vers pažvelgti kitų akimis. Tuo tarpu man norėjosi, kad miestelis ir jo žmonės atsivertų patys. Akla pažintis – šitoks būdas pamatyti ir atrasti iki šiol nepažįstamą vietą – pasirodė kupina atsitiktinumo nuostabos. Neturėdamas jokio išankstinio plano nei žinojimo, galėjau pamatyti netikėtai ir nelauktai.
Norėjau būti fotografu be braižo, be savito matymo, eiliniu keliautoju, kuriam viskas yra įdomu ir nepaprasta. Tai tartum trumpi stabtelėjimai tarp vieno taško ir kito, bandant per gan trumpą laiką pastebėti ir užfiksuoti tai, kas tiesiog vyksta prieš akis: miestovaizdžius ir pastatus, sutiktus žmones ir pravažiuojančius automobilius. Šios akimirkos ir tapo raktais į miestelius bei kasdienius jų gyvenimus.
Fotografija man yra būdas pažinti save per pasaulį, o pasaulį – per save. Jei nebūtų tos „trečiosios akies“ – fotoaparato – gal aš ir nepastebėčiau šitiek įdomių dalykų, įvykių, žmonių, juos praeičiau nė nestabtelėjęs. Tačiau tos įamžintos akimirkos, net po kurio laiko leidžia ne tik prisiminti tai, kas buvo, ką mačiau savo akimis, bet, tikiu, ir dar sykį tai išgyventi.
Šiandien žvelgdamas į šias fotografijas, vis stebiuosi, kaip menkai pažįstu kraštą, kuriame gyvenu. Po šios kelionės buvo ne vienas miestelis, kuriame lankiausi antrą kartą ir visada atrasdavau ką nors naujo, nematyto, įdomaus. Suprantu, kad nesibaigiančių atradimų kelionė dar laukia, tik reikia į ją išsiruošti. Labai to noriu ir ilgiuosi.
Nuotraukos Gintaras Česonis
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė