TOP 20: geriausios 2022-ųjų knygos

Metams artėjant į pabaigą tradiciškai laikas pažvelgti ir į tai, kokios knygos šiemet paliko didžiausią įspūdį. Šįkart nusprendžiau apsiriboti grožinėmis verstinėmis knygomis, mat būtent jų daugiausia ir skaičiau šiais metais. Žvelgiant atgal galima konstatuoti, kad buvo dar vieni originalių, svarbių vertimų metai. Tai labai asmeniškas sąrašas, tačiau galbūt kai kurios rekomendacijos padės ir jums rasti kokybišką, išradingai parašytą literatūrą.

Audrius Ožalas

„Sidabrė“ pasirodė jau po Johno le Carré mirties, paskutinius štrichus sudėliojo jo sūnus, ir iš dalies galima sutikti su kritika, kad knyga palieka ir neišbaigtumo įspūdį (pirmiausia tai liečia kiek skubotą pabaigą), tačiau visgi šis kūrinys – dar vienas įrodymas, koks meistras jis buvo, kokiu nepranoktu knygų apie slaptąsias tarnybas autoriumi jis taip ir išliko per visą savo kūrybinį gyvenimą. Dar vienas jo kūrinys, iššokantis iš žanro ribų, – kaip ir įprasta Johnui le Carré, čia nagrinėjamas žvalgybos, specialiųjų tarnybų darbas, tačiau kartu autorius paliečia sudėtingas moralines dilemas, kalba apie išdavystę, pasišventimą idealams, kovą tarp pareigos ir jausmų, kelia klausimus apie tai, kur yra ribos ir kaip skirtingai galima traktuoti tai, kas yra gėris ir kokių priemonių galima imtis jam pasiekti. Daugybė detalių, realistiškas specialiųjų tarnybų darbo aprašymas, dokumentalumo įspūdis, o kartu ir sukurti nevienaplaniai personažai bei persmelkiantis melancholijos jausmas. Kūrinyje pasakojama apie sėkmingai finansų srityje Londone dirbusį Džulianą, kuris persikelia gyventi į nedidelį miestelį ir atidaro ten savo knygyną. Netrukus knygyne ima lankytis vietos gyventojas, siūlantis jam kurti knygų klubą, tačiau pamažu ima aiškėti, kad tikrieji tikslai yra visai kiti. Iš praeities išnyra saugotos paslaptys, šnipinėjimo schemos, spectarnybų intrigos ir tai, ko niekada negalima užmiršti ir už ką niekada negalima atleisti.

Ši armėnų rašytoja Lietuvoje jau turi gausybę gerbėjų po to, kai pasirodė jos knygos „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ vertimas, ir greičiausiai daug kas mėgins lyginti abi šias knygas. Nors abu šie pasakojimai turi ir ryškių skirtumų („Simone“ nebelieka magijos, žvilgsnio į kitapusybę), visgi bendra nuotaika išlieka labai panaši. Poetiškas, tapybiškas pasakojimas, sugebėjimas net ir rašant apie niūrius dalykus, liūdesį, ilgesį, įpinti humoro, tikėjimo. Gebėjimas pasakoti labai subtiliai, tykiai, atsargiais prisilietimais, kurti personažus su didele meile. Skaitai jos knygas tarsi grožio paieškas skausmo pasaulyje. Nors knygos pavadinime mes matome Simono vardą, jis čia nėra tikrasis dėmesio centras. Autorei jis tarsi jungianti grandis, leidžianti atskleisti Simono gyvenimo moterų likimus, patikėti naujo gyvenimo, meilės galimybe, atrasti, sukurti naują save. Jis – mūrininkas, nuo kurio mirties ir pradedamas pasakojimas. Išlydėti jo susirenka moterys, kurioms jis buvo tapęs mylimuoju tuo metu, kai pasaulis atrodė nusigręžęs, jis leido patikėti, kad jos turi teisę būti laimingos, turi teisę į jausmus. Tai sykiu ir pasakojimas apie Armėnijos santvarkų, socialinių sistemų lūžius ir žmones juose. Skvarbi, jautri ir liūdnai graži knyga.

Bruce'as Chatwinas pirmiausia žinomas dėl savo negrožinių kelionių knygų (kad ir nuostabios „In Patagonia“), tačiau „Utzas“ atskleidžia ir dar vieną jo kūrybos pusę. Nedidelės apimties, vienu prisėdimu perskaitoma knyga stebina sugebėjimu perteikti daugybę sluoksnių, poteksčių. Autorius subtiliai apjungia ir skirtingas nuotaikas – „Utze“ yra melancholijos, skaidraus liūdesio ir labai charakteringo šiam pasakojimui sarkazmo, humoro. Pasakojimas, paliekantis takumo (kalbant ir apie Utzo keliones tarp Prahos ir Vakarų pasaulio, tarp skirtingų politinių erdvių), neapčiuopiamumo įspūdį, kur kiekvienas skaitytojas gali susidėlioti savą versiją tiek apie pačius personažus, tiek apie papasakotą istoriją. Žavus autoriaus žaidimas su skaitytojais, pastaba detalėms ir atmosferos kūrimas (visų pirma, kalbant apie Prahą, kurioje vyksta didžioji dalis veiksmo). Istorija apie apsėdimą, meno kolekcionavimą ir kaip tai nusako santykius su sistema ir tapatybę (pagrindinis šios knygos personažas – porceliano dirbinių kolekcionierius), tai, kaip sunkiai gali būti perprantami žmonės ir jų poelgiai, slystančias, besikeičiančias perspektyvas, kurių šviesoje tą pačią istoriją galime išskaityti vis kitoje šviesoje. Knyga, paliekanti lengvumo, laikinumo ir kartu kažko neapibrėžtai svarbaus įspūdį.