TOP 30 negrožinių knygų: biografijos, istorija, menas, kelionės ir nauji žvilgsniai į pasaulį 

Per pastaruosius kelis mėnesius išleista daug negrožinės literatūros kūrinių – tiek rimtų mokslinių tyrimų, tiek į plačiąją auditoriją orientuotų knygų. Knygų apie žymius žmones, istoriją, keliones, architektūrą, pasakojimų, kaip suprasti meną ir kitų žvilgsnių į pasaulį. Čia atrinkau 30 pastaruoju metu išleistų negrožinių knygų, kurios vertos dėmesio.  

Teksto autorius: Audrius Ožalas  

Jeigu reikėtų rinktis didžiausią įspūdį palikusias verstines šių metų negrožines knygas, šis Patricko Raddeno Keefe‘o kūrinys neabejotinai būtų tarp pačių įsimintiniausių. Mano pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo nuo jo įstabaus tyrimo apie įvykius Šiaurės Airijoje „Nieko nesakyk“ (beje, neseniai sukurtas ir serialas pagal šią knygą), o štai šioje knygoje jis paliečia sudėtingą, didelį poveikį visuomenei, jos sveikatai turėjusią istoriją – iš prekybos vaistų nuo skausmo pralobusią šeimą.  

Kaip ir knygoje „Nieko nesakyk“, autorius pasakoja labai pagaviai, įtraukiančiai, kūrinį skaitai tarsi trilerį, sunku net atsitraukti. Tai – istorija apie Saklerių šeimyną, dar visai neseniai buvusią vieną gerbiamiausių Jungtinėse Valstijose, ši pavardė puikavosi daugybėje muziejų – mecenuodama menus šeima sugebėjo susikurti puikią reputaciją.  

Tačiau už šio fasado – verslas, įstūmęs šalį į opioidų krizę. Šeimai priklausanti kompanija „Purdue Pharma“ sukūrė vaistą „OxyContin“, kuris turėjo padėti žmonėms, kenčiantiems nuo skausmo, tačiau iš tiesų milijonams žmonių sukėlė priklausomybę, juo imta piktnaudžiauti, pačios įmonės vadovams melagingai teigiant, kad vaistas nesukelia priklausomybės. Įmonės darbuotojai buvo skatinami didelėmis premijomis už tai, kad įtikintų medikus skirti šiuos vaistus, ir ilgainiui ištisi miestai atsidūrė didelėje sveikatos krizėje. Autorius detaliai aprašo, kaip rinkodaros priemonėmis, teisinėmis manipuliacijomis buvo siekiama kuo labiau skleisti šių vaistų patekimą į kuo platesnę rinką, taip susikraunant didelius turtus. Skaitant kai kuriuos epizodus net tampa nejauku dėl cinizmo, absoliučios nepagarbos gyvybei ir sveikatai.  

Knygos autorius Saklerių šeimos istoriją aprašo pradėdamas nuo jos šaknų, siekdamas parodyti, kodėl ir kaip buvo kuriamas šis verslas, puikiai perteikdamas psichologinius portretus, tai, kaip idėjos buvo perduodamos iš kartos į kartą.  

Tai istorija apie godumą. Istorija apie galios troškimą. Ir tai istorija apie atpildą. 

Knygų apie Vilnių, jo istoriją, architektūrą, miestiečių gyvenimo būdą per pastarąjį dešimtmetį išleista išties nemažai, tačiau tokio solidaus leidinio, kuriame būtų apibendrinti iki šiol vykę tyrimai, dar nebuvo. Tritomis skirtas tiems, kurie viename leidinyje nori gauti išsamią Vilniaus istoriją nuo seniausių laikų iki 1990 metų.

Tai – monumentalus leidinys, išskirtinis savo aprėptimi, gyliu, o idėja parengti tokią sintezę  gimė dar prieš dešimtmetį. Kaip rašoma pratarmėje, „nepaisant dviejų šimtmečių Vilniaus tyrimų istoriografijos, miesto istorijoje yra nemažai „baltųjų dėmių“, klaidų ir netikslių vertinimų. Todėl daugelis autorių turėjo ieškoti naujų šaltinių, imtis naujų tyrimų ir interpretacijų, o tai reikalavo laiko ir nemažų pastangų“. Rengiant šį tritomį dirbo 21 autorius, kurie ne tik apibendrino jau esamus tyrimus, bet ir stengėsi atrasti naujų krypčių.

Šis tritomis –  fundamentalus darbas, kuris, neabejotinai, ateityje taps atramos tašku rengiant naujus tyrimus. Tai Vilniaus raidos, jo kismo, kelionės į Europą istorija, daugiabriaunis pasakojimas, apimantis daugybę miesto gyvenimo sričių – politiką, ekonomiką, kultūrą, architektūrą, kasdienybės istorijas, Vilniaus pakilimus, nuosmukius. Papildytas gausybe iliustracijų, žemėlapių, grafikų ir nuotraukų.

„Vilniaus istorija“ skirta tiek mokslininkams, tiek plačiajai skaitytojų auditorijai, besidominčiai mūsų sostinės istorija.

Su Charleso Bukowskio knygos „Paštas“ išleidimu prasidėjo vienos įdomiausių Lietuvos leidyklų „Kitos knygos“ gyvenimas, ir simboliška, kad leidyklos 20 metų jubiliejaus paminėjimui pasirinkta būtent ši biografinė literatūros maištininko knyga. Esu tikras, kad tiems, kas Charleso Bukowskio dėl įvairių priežasčių nemėgsta (kita vertus, kažin ar jie ir ims šią knygą į rankas), šis kūrinys rašytojo portreto jų akyse tikrai nepraskaidrins. Alkoholikas (tiesa, visą gyvenimą neigęs, kad yra alkoholikas, o ant sienos net buvo pasikabinęs anoniminių alkoholikų informacinį lapelį, kurio informacija remdamasis buvo nusprendęs, kad dar neturi tikros priklausomybės), daugybę kartų naudojęs smurtą prieš moteris, tyčiojęsis iš artimų jam žmonių ir galbūt net privedęs juos prie mirties, išgėręs galėjęs tapti visiškai nevaldomas. Šis ir daugybė jo neigiamų bruožų knygoje skleidžiasi vienas po kito. Tiesa, jį gerai pažinoję žmonės sakė, kad Charlesas Bukowskis turėjo dvi puses – šią, pragariškąją, ir kitą – švelnesnę, kuomet būdavo blaivus.  

Na, o Charleso Bukowskio gerbėjai atras knygoje rašytojo portretą, kokio turbūt ir tikisi, mat tiek jo romanai, tiek eilės, tiek apsakymai labai autobiografiški, o ši knyga atrodo tarsi dar vienas paties autoriaus kūrinys. Patyręs tėvo smurtą vaikystėje, vėliau tapęs nuolatiniu pigių barų lankytoju, griebęsis visokių paprastų darbų, nuolatos gyvenęs ant skurdo ribos, savo gyvenimu jis liudijo tą viduriniosios klasės nematomąją Ameriką – pakraščių, purvo, smurto, priklausomybių ir kamuojamą depresijų. Savo kūriniuose jis labai atvirai, sąžiningai, provokuojančiai, grubiai, o kartais ir svajingai liudijo apie pakraščių, tamsos pusę. Šios knygos autorius aprašo jo besikeičiantį gyvenimą – nuo niekam nežinomo poeto iki tūkstantines auditorijas sukviečiančio rašytojo Europoje, nuo pigiausių nuomojamų būstų gyventojo iki pasiturinčio autoriaus, galinčio įsigyti namą ir naują BMW. Valkatų, girtuoklių draugiją ir dievinamą rašytoją, draugaujantį su tokiomis žvaigždėmis kaip Seanas Pennas. Gausybę moterų, su kuriomis jis draugavo, kurias vedė ar tiesiog tempėsi į lovą. Tačiau net ir besikeičiant piniginei situacijai ir žinomumui, jis išliko ištikimas saviesiems principams, nepakentė nenatūralumo.  

Žinomas biografas Howardas Sounesas atliko puikų darbą, ne tik surinkęs gausybę liudijimų, aprašęs esminius kūrinius ir pabandęs suprasti Charlesą Bukowskį kaip asmenybę, bet ir siekęs išlikti kiek galima neutralesnis, palikęs skaitytojui pačiam susidaryti įspūdį apie rašytoją. Jis turbūt taip ir liks dviprasmiškas, kitoks ir negali būti, kai kalbame apie Henką, tačiau faktas ir tas, kad jo kūriniai užima tvirtą vietą literatūros istorijoje. Kas, kalbant apie Charlesą Bukowskį, jo žiūrėjimą į isteblišmentą, gyvenimo būdą, panieką autoritetams, gali atrodyti netgi šiek tiek ironiška.

Kuomet rengiu šią negrožinių knygų apžvalgą, „Laukinės gulbės“ dar nepublikuotos (kūrinys bus išleistas gruodžio 16 dieną), tad kol kas galėjau tik trumpai užmesti akį į šios knygos turinį, tačiau nekyla abejonių, kad tai bus vienas įdomiausių negrožinės literatūros vertimų šių metų pabaigoje ir rekomenduojamas avansu.  

Ši knyga laikoma viena iš svarbiausių praėjusio amžiaus negrožinių knygų, 1993 m. ji buvo apdovanota Britų metų knygos premija, „Sunday Times“ kūrinį paskelbė 8-ąja populiariausia knyga per pastaruosius 50 metų. Galima vardinti gausybę kitų įvertinimų, recenzijų, ir daugelyje jų rašoma, kad tai yra vienas paveikiausių liudijimų apie tai, kaip gyvena eiliniai kinai šaliai vadovaujant Komunistų partijai.  

Ši knyga – žvilgsnis į paprastų žmonių dažniausiai labai sudėtingus gyvenimus Kinijoje, jų engimą, sunkiai suvokiamas „naujosios visuomenės“ taisykles, kurios daugeliui reiškia priespaudą, o kartu tai ir trijų kartų XX amžiaus Kinijos moterų istorija, liudijimas, ką reiškia būti moterimi komunistinėje Kinijoje ir sugebėjimą nepalūžti. Žvilgsnis kartu ir labai asmeniškas, autentiškas, intymus, ir perteikiantis Kinijos istorinius vingius.  

Neseniai skaičiau Yu Hua kūrinį „Gyventi“, kuris sukrečiamai ir įtaigiai perteikė eilinių kinų gyvenimą, ir kartu su šiuo dokumentiniu liudijimu abi knygos tampa akis atveriančiu vaizdu apie šią vieną iš didžiausių geopolitinių įtaką darančių pasaulio valstybių. Kurioje žmogus – tik menkas sraigtas „didžiųjų planų“ akivaizdoje.  

Kažkada Haruki Murakami parašė knygą „Ką aš kalbu, kai aš kalbu apie bėgimą“, kurioje siekė užfiksuoti, paaiškinti sau pačiam ir skaitytojams, kaip jis bėga ir kodėl jis tai daro, ką apie patį save supranta leisdamasis į tuos alinančius bėgimo nuotykius. „Dviračių menas“ turi sąsajų su tuo kūriniu – rašydamas apie šį sportą, pomėgį dviračiams žinomas dviratininkas Jamesas Hibbardas kalba ne tik apie tai, bet ir leidžiasi į filosofinę kelionę, nagrinėdamas santykį su savo kūnu, skausmą, ką reiškia laimėjimai, tobulą vienatvę, į kurią nuveda kelionės dviračiu, kitą pasaulio matymą. Iš dalies tai ir tam tikras įvadas į žinomų mąstytojų idėjas, mat buvęs lenktynininkas taip pat yra baigęs filosofijos studijas, tad nemažą dalį knygos skiria kelionei jų minčių vingiais, daugiausia dėmesio nukreipdamas į Friedrichą Nietzsche‘ę, ir filosofų įžvalgų sąsajoms su dviračių sportu.  

„Viena, ką gali važiavimas dviračiu iš tiesų gali padaryti, – net jei tik trumpai akimirkai, – tai atverti tau akis, kad nesi pūvančiame kūne įkalinta karteziška sąmonė su savo ribotomis žiniomis ne tik apie pasaulį, bet ir apie kitus žmones“, – šioje knygoje rašo autorius, kuris, jau metęs profesionalaus dviratininko karjerą, su bičiuliais nusprendžia vėl leistis į sudėtingą kelionę dviračiu.  

Ruošdamasis šiai kelionei jis prisimena tai, kas jį pastūmėjo sėsti ant dviračio, kokios pragariškos būdavo treniruotės, spartietiškas gyvenimo būdas, siekiant tik vieno tikslo, tapti geriausiu, aprašo specifinius dalykus – kaip renkasi dviračius, kas važiuojant yra svarbiausia, tačiau bent jau man įdomiausia buvo būtent filosofinė potekstė, siekis suprasti, ką įgauna žmogus, susiliedamas su dviračiu, į kokią būseną panyra mindamas pedalus. Daugybė įžvalgų yra labai artimos ir tam, kaip aš pats jaučiuosi mindamas dviratį – tai nėra tik susisiekimo priemonė, tai procesas, galintis pakylėti iki esminių pojūčių, kai „sulig kiekvienu pedalo spustelėjimu ir širdies dūžiu prisimini, jog iš tiesų egzistuoji“. Autoriaus žodžiuose galima jausti nostalgiją laikams, kai dviračių sportas buvo ne toks konkurencingas, ir knyga skirta pirmiausia ne sportininkams, o dviračių entuziastams, matantiems tame tam tikrą romantiškąjį laisvės pradą. Puiki knyga tiek jau pažinusiems dviračių pasaulio grožį, tiek dar tik bandantiems suprasti, kuo mynimas dviračiu gali būti tokia praturtinanti veikla.  

Šioje apžvalgoje – dvi knygos, siūlančios plėsti savo suvokimo apie meną ribas. Išleistas štai šis Aistės Paulinos Virbickaitės pasakojimas apie meno perskaitymą, tai, kaip tyrinėti muziejus, o taip pat visai neseniai pasirodė ir Kristinos Sabaliauskaitės „Kaip skaityti meną“.  

Menotyrininkės Aistės Paulinos Virbickaitės knyga – būdas pažvelgti į muziejus kaip nuotykį, parodyti, kaip atrasti sau naujų būdų pažinti juose rodomus meno kūrinius, kaip pasirinkti muziejus, kokius darbus juose žiūrėti.  

Pati autorė sako, kad „ši knyga – ne autoritetinga menotyros studija ir ne vadovėlis, kuriame brėžiamos aiškios chronologinės ir stilistinės linijos ir pateikiamos galutinės formulės, kaip matyti ir suprasti meną“. Čia – jos pačios subjektyvūs pasiūlymai, į ką atkreipti dėmesį muziejuose, jos surinkti praktiniai patarimai.  

Pavyzdžiui, autorė siūlo Paryžiuje vietoje Luvro rinktis nedidelius muziejus, kurie galbūt apdovanos kur kas vertingesniais potyriais, rekomenduoja, kaip pasiruošti muziejaus lankymui, ar verta rinktis gidus, į ką atkreipti dėmesį skaitant aprašymus, diskutuoja, ar verta fotografuoti matomus kūrinius.  Ji taip pat trumpai pateikia esminę informaciją apie paveikslų žanrus, jų elementus, aprašo žinomus dailės kūrinius.  

Menotyrininkė sako – nereikia muziejuje būti meno istoriku. Nebūtinai snobiškasis, profesionalusis vertinimas reiškia didesnį meno patyrimo malonumą. Ši knyga siūlo receptus, kaip muziejus dar labiau prisijaukinti, išmokti juos pažinti, tačiau svarbiausia žinia visgi - kiekvienas gali rasti savitą santykį su mėgstamais kūriniais.  

Dar viena svarbi istorinė knyga šiame sąraše. Jos autorius, Masaryko universiteto profesorius emeritas, šioje knygoje perteikia Vidurio Europos istoriją. Regiono, kuriam priklausome ir mes – kuomet rengiau interviu su knygos autoriumi, jis teigė, kad net nekyla abejonių, jog Lietuva turėtų būti priskiriama Vidurio, o ne Rytų Europai.  

Tai – didelės apimties tyrimas, apimantis dviejų tūkstančių metų istoriją, o autorius kūriniu siekia ne tik perteikti Vidurio Europos istorines patirtis, bet ir atskleisti jos savitumą, perteikti regioną ne tik kaip teritoriją, nuolatos buvusią kovų žemėmis ir turėjusią sulaikyti nuo „šuniažmogių antplūdžio“. Nors nemažai procesų, vykusių Vidurio Europoje, atkartoja tai, kas vyko Vakarų Europoje, čia visgi tai įgaudavo ir tam tikrų savitų bruožų, kultūrinių proveržių.  

Nors nuo Viduramžių nemažai daliai keliautojų Vidurio Europa simbolizavo atsilikimą, mūšio lauką ir nemaža dalimi biurokratiją, visgi autorius teigia, kad būtent čia gimė šiuolaikinė valstybė. Jis aprašo kintantį Vidurio Europos vaidmenį, svarbiausius istorinius epizodus (išskiria ir Lenkijos – Lietuvos padalijimą, kuris, autoriaus teigimu, Vidurio Europai tapo nelaime, nes daugiausia laimėjo Rusija, nors iš pradžių atrodė kitaip), dinamišką XX amžių, kuomet Vidurio Europa pamažu prarado savo svarbą, pasauliui persidalijus į Rytus/Vakarus, ir naują savosios tapatybės atradimą po 1989-ųjų. Beje, įdomu, kad tyrinėdamas šių laikų Vidurio Europos istoriją jis kaip pavyzdį pateikia ir provokatorius iš Slovėnijos „Laibach“ (knygoje grupės pavadinimas visgi verčiamas kaip „Laibachas“), kurie du kartus koncertavo ir Lietuvoje. Netikėtų posūkių knygoje yra ir daugiau – tarkime, aprašydamas nacionalinį charakterį jis rašo apie santykį su maistu, kavinėmis, gėrimais (tarkime, vengrai mėgsta vyną, vokiečiai alų, slovakai stiprų alkoholį).  

Ir visuomet Vidurio Europai pagrindinė grėsmė atkeliaudavo iš Rytų – Rusija būtent šį regioną mato kaip galimybę plėsti savo įtaką. Tad knyga gali būti ir puikus būdas pamatyti dabartinius įvykius plačiame istoriniame kontekste. 

Ši knyga jau buvo išleista lietuvių kalba 2011 metais, tačiau tuomet versta iš rusų kalbos, o šįkart rengiant šią knygą ji ne tik buvo versta iš jidi, bet ir pabaigoje papildyta pastabomis, kurios įkontekstina šią knygą, pateikia paaiškinimus. Kaip interviu 15min pasakojo šios knygos sudarytojas Justinas D.Cammy, šie paaiškinimai buvo atskiras mokslinis projektas. Išsamų interviu su J.D.Cammy apie šią reikšmingą knygą galite rasti čia.  

Kartu su žydų išnaikinimu Antrojo pasaulinio karo metais dingo ir didelė dalis Vilniaus istorijos, kurią tik pastaruoju metu siekiama išsamiau pažinti. Reikšmingas šia prasme buvo neseniai pasirodęs Israelio Coheno kūrinio „Vilna: žydiškojo Vilniaus istorija“ vertimas, o šie memuarai apie Vilniaus getą leidžia geriau suvokti žydiškojo Vilniaus istoriją ir sunaikinimą Holokausto metu. 

A.Suckeveris – vienas žymiausių jidiš kalba kūrusių poetų, jis nepateko tarp 300 000 pirmaisiais nacistinės Vokietijos okupacijos mėnesiais išžudytų Vilniaus žydų, tačiau buvo įkalintas Vilniaus gete. Tačiau čia nepalūžo, kūrė, priklausė pogrindinei „Popieriaus birgadai“. Po karo tai, ką patyrė, liudijo Niurnbergo tribunole, o jo prisiminimai sudėti į memuarų knygą. Šiuose memuaruose skleidžiasi tamsieji mūsų istorijos puslapiai – žydų žudynės, išdavystės, sunkiai suvokiamas žiaurumas, o kartu ir pastangos išlikti, neprarasti kūrybiškumo net ir tokiu metu, bndyti išsaugoti kultūros likučius, net ir gete organizuoti tai, kas bent iš tolo primintų ankstesnį gyvenimą. Žinoma, tokie epizodai kaip kad slapstymaisi malinose po žeme, žudynės Paneriuose, savižudybės pribloškia, tačiau autorius stengiasi išlaikyti neutralų, netgi sausoką toną, tarsi stebėdamas tai iš šono, istoriko žvilgsniu.  

Bent jau man ne mažesnį poveikį nei tai, kas aprašoma, darė ir tai, kad skaitydamas aiškiai suvoki, jog visa tai, kas vyko, yra čia pat – aprašomos vietos yra ten, kur dabar Senamiestyje vaikštome, kur kavinės, restoranai ar nauji namai. Istorija čia pat, šalia mūsų, tik menkai žinoma.  

Žinoma, kai kas liko tarp eilučių, nes A.Suckeveris puikiai suvokė, kad sovietų cenzūra kai ko nepraleis, tačiau ir tai, kas užfiksuota, padeda susidaryti kur kas pilnesnį vaizdą apie Holokaustą Lietuvoje.  

Prieš daug metų nemažą įspūdį padarė garsaus norvegų psichiatro, kultūrologo Finno Skarderudo kūrinys „Nerimas: kelionės po modernųjį aš“, kuriame jis fiksavo nerimą kaip vieną būdingiausių šiuolaikinės visuomenės būsenų. Nyderlandų istoriko, žurnalisto Daano Heerma van Vosso knygą galėtume laikyti savotišku to kūrinio tęsiniu. O kartu ir papildymu perskaičius nemažai atgarsio sulaukusią Byung-Chul Han knygą „Nuovargio visuomenė“.  

Tačiau jeigu tose knygose siekiama perteikti platesnį nerimastingos, nuovargio išsektinos visuomenės vaizdą, ši knyga – pirmiausia yra asmeninė istorija. Vieno atvejo, padedančio susidaryti makrovaizdą, analizė.  

„Mano nuomone, kuo labiau baimę laikysime bendra savybe, tuo didesnį solidarumą parodysime“, – rašo šios knygos autorius, kūriniu siekdamas perteikti tai, kaip jaučiasi panikos priepuolių, baimės, nepasitikėjimo kamuojamas žmogus, kokias stadijas jis pereina bandydamas surasti savo negalavimų priežastis, kokių metodų imasi. Knygoje autorius, aprašydamas savuosius simptomus, savąją kelionę per baimės ir nerimo teritoriją, aptaria ir psichiatrijos istoriją, kalba apie savo giminę ir susitinka su kitais panašių problemų kamuojamais žmonėmis. Jis cituoja filosofų įžvalgas, rašytojų mintis, George’ą Perecą, kuris taikliai apibūdina būsenas, kuomet „nesijauti pakankamai tinkamas gyventi“.  

Tiems, kas nori gilesnių socialinių, psichologinių įžvalgų apie visuomenės būklę, ši knyga gal ir pasirodys pernelyg asmeniška, tačiau tiems, kas norisi būtent intymaus pasakojimo apie šią daugybę žmonių kamuojančią bėdą, kūrinys turėtų tikti.  

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Japonija pastaruoju metu išgyvena naują susidomėjimo bangą. Žinoma, nėra taip, kad ji kažkada būtų buvusi primiršta, tačiau dabar itin daug kalbama apie šios šalies literatūrą, muziką, kiną, maistą ir estetikos filosofiją.  

Lietuvių kalba jau yra pasirodę knygų, norintiems geriau suprasti Japoniją, – kad ir Jun’ichirō Tanizaki „Odė šešėliams“, Nariaus Kairio kelionių istorija „Yura yura. 88 šventyklų kelias“, jau net nekalbant apie išsamius, asmeniškus Andriaus Kleivos kūrinius „Kaip veikia Japonija“ ir „Ką veikia Japonija“.  

Ši knyga papildo knygų apie Japoniją lentyną, tiesa, ji visai kitokio pobūdžio. Tai „kavos staliuko“ knyga besidomintiems Japonija – su gausybe iliustracijų, nuotraukų, gražaus dizaino, o pristatoma ji kaip „japonų gyvenimo menas“. Kaip ir galima tikėtis iš tokio pobūdžio leidinio, gilaus žvilgsnio čia nėra – per įvairias Japonijos gyvenimo sritis lekiama stabtelint tik trumpam, išskiriant esminius aspektus, bruožus. Tai kūrinys tiems, kas apie Japoniją žino visai mažai, tačiau nori greitai sužinoti apie šios šalies religiją, architektūrą, meną, filosofiją, mitybą, sportą ir tradicijas. Tai įžanga, nuo kurios galima atsispirti neriant į šią šalį giliau, ir išpildyta ji visai neprastai.  

Leidykla „Odilė“ nuosekliai tęsia Jono Meko darbų publikavimą, o ši knyga viena iš labiausiai tinkamų plačiajai auditorijai. Šiame leidinyje – Jono Meko prisiminimai, žaismingi epizodai iš jo susitikimų su garsiais kultūros pasaulio žmonėmis, tai – tarsi filmo epizodai, nuotraukų koliažas. 

Pamenu, kai susitikau su juo prieš keletą metų Londone, akivaizdžiai patyriau, kokios pasaulinės reikšmės meno kūrėjas jis buvo ir kokią charizmą spinduliavo – susitikti su juo veržėsi gerbėjai, bilietai buvo iššluoti, o jis pats, nors ir būdamas garbaus amžiaus, vis dar buvo kūrybiškas, žingeidus ir smalsiai siekė pažinti pasaulį.  

Būtent tokį mes ir matome šiuose jo užrašuose – esantį ciklono centre. Federico Fellinis, Romanas Polanskis, Johnas Lennonas, Andy Warholas – visi jie buvo Jono Meko bičiuliai, skambindavę jam atvykę į Niujorką, su jais Jonas Mekas leisdavosi į keisčiausius nutykimus, tačiau visuomet tarsi viso to pernelyg nesureikšmindavo, tarsi tai būtų savaime suprantama gyvenimo šventės dalis.  

Greta susitikimų su pasaulinio lygio kūrėjais, čia yra ir jo paties bandymų fiksuoti savo dienas, dienoraštinių įrašų, tokių žaismingų epizodų kaip kad Jono Meko bandymas vieną dieną įsijausti į tai, ką reiškia gyventi kaip šuo.  

Gyvenimo pasiutimas ir kūrybiškumas – visa tai liejasi per kraštus šiame kūrinyje, ir jeigu norite pažinti Joną Meką, turbūt tai vienas puikiausių būdų.  

Ši knyga, kurioje tyrinėjamas rusiškasis kolonializmas, jau buvo išleista ukrainiečių ir anglų kalbomis, o dabar pasirodė ir lietuviškai – beje, knygos autorius lankėsi ir Lietuvoje, festivalyje „Open books“.  

Likus kelioms dienoms iki Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, M.Eristavi „Twitter“ tinkle paskelbė visų Rusijos kolonijinių invazijų per šimtmetį sąrašą, o knygoje šioje knygoje aprašytos 48 naujausios Rusijos kolonialistinės invazijos, tokiu būdu jis siekia atkreipti dėmesį į besikartojantį agresyvios imperijos elgesį.  „Tai ciklas, prieš kurį likęs pasaulis nebegali užsimerkti. Ciklas, kuris turi sustoti. Ciklas, kuris turi baigtis teisingumu“, – sako ukrainiečių žurnalistas.  

M.Eristavi teigia, kad Rusijos metodai nesikeičia, tad ir į karą Ukrainoje turėtume žvelgti ne į kaip kažkokią išskirtinę Rusijos agresiją, o kaip dalį serijinio elgesio. „Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, jau ne kartą nutiko anksčiau daugybei kitų tautų, daugybei kitų Rusijos kaimynių, – duodamas interviu 15min sakė žurnalistas. – Tokia pagrindinė žinia, kurią noriu perduoti žmonėms, paėmusiems mano knygą į rankas. Kartu su iliustratoriumi nusprendėme šioje knygoje aptarti tik vieną rusiškojo kolonializmo aspektą – invazijas į suverenias tautas. Norėjome, kad žmonės pamatytų bent vieną modelį, kaip tai veikia, kad suprastų, jog įsiveržimo į svetimas teritorijas formulę Rusija ištobulino daugiau nei prieš šimtmetį”.  

Kiekvieną iš šių invazijų žurnalistas aprašo glaustai, pateikdamas esminius faktus ir nuolatos naudojamas Rusijos strategijas: manipuliavimą, ginkluotą įsiveržimą ir naikinimą.  

„Mes tikime, kad mums bus lemta įveikti nebaudžiamo Rusijos imperializmo ir kolonializmo ratą“, – rašo M.Eristavi. Ir ši knyga padeda prieš akis sudėlioti platų Rusijos nusikaltimų paveikslą.  

Jeigu M.Eristavi pateikia Rusijos kolonijinių nusikaltimų vaizdą, tai T.Snyderis savo knygoje aprašo tai, kaip Rusijoje formavosi autoritarinė ideologija, o taip pat ir tai, kaip Vakarai leido Rusijai įgyvendinti savo planus.  

Prasidėjus karui Ukrainoje T.Snyderio paskaitos daug kam tapo puikiu žinių spragų užpildymu, o štai šis kūrinys, tikiu, bus prablaivinimo operacija tiems, kas daugybę metų nepastebėjo arba, tiksliau, rinkosi nepastebėti, kaip agresyvūs imperiniai Rusijos čiuptuvai vėl apraizgo pasaulį. T.Snyderis puikiai žinomas ir lietuvių skaitytojams iš tokių knygų kaip „Kruvinos žemės“ (šią ypač rekomenduoju), „Juodžemis“, „Tautų rekonstrukcija“, „Apie tironiją“. Jeigu reikėtų vesti paraleles, būtent pastarasis kūrinys savo tematika artimiausias „Keliui į nelaisvę“ (tik, žinoma, kur kas mažesnės apimties).  

Šiame kūrinyje istorikas daugiausiai dėmesio skiria Rusijai (beje, knyga pasirodė dar 2018 metais, ir jo įžvalgos apie tai, kas vyksta pasaulyje, dabar atrodo pranašiškai) ir karui Ukrainoje, tačiau taip pat nemažai dėmesio skiriama ir Donaldui Trumpui, kuris, kaip teigia T.Snyderis, labai tikėtina, jog 2016 metų rinkimus laimėjo dėl Rusijos pagalbos. Karas Ukrainoje taip pat yra ir proga Vakarams ne tik susirūpinti dėl to, kaip jie leido Rusijai manipuliuoti savimi ir silpninti demokratiją, bet ir permąstyti savo vertybes. „Norėdami užbaigti karą Europoje, europiečiai privalės suprasti patys save. Europos galybė ir Europos projektas priklausys nuo to, ar jie gebės įdėmiai pažvelgti į savo istoriją ir padaryti teisingas išvadas“, – naujojo leidimo pratarmėje rašo T.Snyderis. Ne tik politinei, ideologinei kovai, bet ir moralei bei etikai šioje knygoje skiriama daug dėmesio.  

Tiems, kas per pastaruosius kelis metus skaitė knygas apie Rusijos autoritarizmo išaugimą, Donaldo Trumpo atėjimą į valdžią, ši knyga ypatingų naujų įžvalgų gal ir nepateiks – T.Snyderis tiesiog taikliai sudeda akcentus, apibendrina tai, kas vyko pasaulyje per pastaruosius kelis dešimtmečius. Tačiau norintiems apibendrinto šios srities žinovo žvilgsnio į pasaulį, žengiantį nelaisvės link, tai gali būti puikus pamatinis tekstas. Ir belieka sulaukti naujo T.Snyderio kūrinio „Apie laisvę“ vertimo, kuriame parodomi keliai, kaip mes galime sukurti tą geresnį pasaulį net ir būdami tokioje pasaulinėje būklėje kaip dabar.  

Viena pamatinių šios leidyklos serijų, kurioje mums jau pristatyti Vilniaus, Kauno, Palangos ir Šventosios, Neringos architektūriniai žemėlapiai, o čia atsigręžiama į mūsų uostamiestį, kuris, nors ir yra trečias pagal dydį Lietuvos miestas, daugybei žmonių nėra gerai pažįstamas.  

Tie, kas jau skaitė anksčiau „Lapo“ išleistus gidus, čia ras pagal tą pačią schemą sudėliotą informaciją. Uostamiesčio architektūra suskirstyta į tris etapus – Klaipėda iki 1945-ųjų, uostamiestis sovietiniais laikais ir Klaipėda po 1990-ųjų. Kiekvieno šių skyrių pradžioje pateikiama apžvalga apie istorinį vyksmą, architektūrinę raidą, planavimą, tai, kaip formavosi klaipėdietiškas stilius. Atkreipiant dėmesį ir į tokius elementus kaip kad upė – Klaipėdos gyvenimo ašis, ar požiūrį paveldą.  

Vėliau pateikiami 246 Klaipėdos objektai, jų istorija, brėžiniai, nuotraukos, taigi, tai tampa savarankiško architektūrinio miesto tyrinėjimo gidu. Apžiūrinėdami reikšmingiausius pastatus, tyrinėdami jų istoriją, matyt, visai kitaip imsite žiūrėti į uostamiestį, kuris galbūt nebetaps vien tik stotele kelionių į pajūrį metu.  

Kaip ir kiti miestų gidai, šis irgi puikiai tinkamas ne tik architektūros profesionalams, bet ir visiems smalsiems miestų vaikštinėtojams.  

Alfonsas Andriuškevičius buvo vienas laukiamiausių prieš kelias savaites vykusio „Paviljono“ knygų savaitgalio svečių, o jo knyga – vienas iš privalomųjų skaitinių tiems, kas ne tik mėgsta skaityti knygas, bet ir aptarti jas.  

Ši, jau septynioliktoji, A.Andriuškevičiaus knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje – dvylika esė, kurios įdėmiai sekantiems kultūrinę spaudą jau, matyt, bus skaitytos, tačiau visgi slinkti jų eilutėmis sudėtomis štai čia – vienoje vietoje – dar didesnis malonumas. Tarp mano favoričių – „Trys pastraipos apie Vilnių“. Taip pat yra ir dokumentinių esė, apie kurių sumanymą A.Andriuškevičius papasakoja pratarmėje, o su antrąja dalimi pirmoji eseistinė pusiau matomais siūlais susijusi ir tematiškai – tokiuose esė kaip „Gildančios širdį poezijos eilutės“ ar ypač „Apie (mano) skaitymą“. Žavingas A.Andriuškevičiaus jautrumas detalėms, filosofinių įžvalgų aptikimas po paviršiais ir gamtiškumo įkvėpimas į žodžius.  

Na, o antroji šios knygos dalis – tikras pasimėgavimas knygiams, joje A.Andriuškevičius sudėjęs „Goodreads“ skelbtas skaitytų knygų apžvalgas. Kaip rašo pats knygos autorius, čia „nėra jokios sveiku protu paaiškinamos tvarkos, kodėl būtent šioji knyga „įregistruota“ anksčiau, o toji – vėliau, kodėl šisai autorius atsidūrė greta anojo. Taip jau man klostėsi...“  

Tad randame čia tiek apmąstymų apie klasikinius kūrinius, tokius autorius kaip Williamas Faulkneris, Franzas Kafka, Michailas Bulgakovas ar kitus, tiek apie jau šių laikų literatūros herojus Olgą Tokarczuk, Roberto Bolano, Jon Fosse ar kitus, lietuvių rašytojų apžvalgos skleidžiasi nuo Jurgio Kunčino „Tūlos“ („gelmės, deja, nėra“), Alfonso Nykos-Niliūno ar šių dienų rašytojų Virginijos Kulvinskaitės ar Dariaus Žiūros. Toks platus žvilgsnis įdomus ne tik tuo, kaip jis vertina šiuos aptariamus kūrinius, bet ir stebint, kokius rašytojus ar jų knygas jis renkasi iš įvairių laikotarpių. O šios knygų apžvalgos – meniškos, skvarbios, rašytojas sugeba pernelyg nesiplėsdamas taikliai perteikti savąjį tų kūrinių matymą ir vertinimą, jos neabejotinai originalios.  

„Man atrodo, svarbu, kad tai yra dar vieno sovietmečiu vykdyto nusikaltimo žmonėms atidengimas. Nusikaltimo, kurio iki šiol nepripažįstam kaip nusikaltimo. Nors yra nukentėjusių, neišgyvenusių, sistemos suluošintų“, – duodama interviu 15min sakė šios monografijos autorė, knygoje paliečianti atsikratymo vaikais sovietinio režimo Lietuvoje 1944-1990 metais temą. Iš dalies ši knyga siejasi su Dalios Leinartės tyrimu „Neplanuotas gyvenimas“ ar Danutės Gailienės „Ką jie mums padarė“.  

Nors ši tema – atsikratymais vaikais – kažkiek jau buvo užgriebta kituose moksliniuose darbuose, tačiau tokios apimties konceptualaus darbo nagrinėjant šį reiškinį dar nebuvo. 

„Motinos, savaime aišku, jai niekas nepakeis, o pavaduoti... Pavaduoti gali“, – šie žodžiai apie vaikų atskyrimą nuo šeimos gerai iliustruoja tai, koks požiūris buvo diegiamas sovietiniais laikais į šeimos santykį su valstybe, „pasiruošusia“ auginti šaliai naudingus piliečius, o tėvus dalintis vaikų auginimu su valstybe. Dar iliustratyvesnis žodis, apibūdinantis kūdikių namuose atsidūrusius vaikus – „augintiniai“ – kitoje knygos citatoje, tapusioje ir pagrindu pavadinimui: „Tai jau ne vien pareiga – tai gili meilė savo augintiniams...“ 

Autorė šioje monografijoje tyrinėja vaikų globos įstaigų tinklą, gyvenimo sąlygas jose, vaikų atskyrimą kaip socialinį reiškinį, vaikų skirstymą į „normalius“ ir „defektyvius“, įvaikinimą, abortus ir vaikžudystės, smurto temą. Nagrinėdama socialines problemas šiuo kampu, autorė taip pat atskleidžia ir visos sovietinės sistemos gilumines problemas, prievartos normalizavimą ir paliktas traumines patirtis.  „Sovietmetyje buvo tam tikros sąlygos, kurios leido išryškėti žmogiškosioms ydoms. Jos egzistuoja visais laikais, taip pat ir dabar, bet kai kurios sąlygos jas labiau išryškina, leidžia labiau pasklisti visuomenėje“, – tame pačiame interviu teigia autorė.  

Reikia pabrėžti, kad tai mokslinis tyrimas, tad nesitikėkite lengvo stiliaus. Tačiau tema yra svarbi, sudėtinga, sunki, palikusi randų ir šių laikų visuomenėje, tad, be jokių abejonių, ši monografija labai rekomenduojama.  

Šiais metais Frankfurto knygų mugėje garbės viešnia buvo Italija, ir tai progai tarp daugybės kitų renginių buvo prisimintas šis įstabus Goethės kūrinys, kuris buvo išleistas 1816-1817 bei 1829 metais. Mugės metu Paulsplatz aikštėje net buvo rekonstruotas Goethės butas Romoje, o norintieji galėjo apsilankyti čia ir sekti rašytojo pėdsakais Italijoje.  

1786 metais, patyręs kūrybinę krizę, menininkas slapta išvyko į Italiją, iš kurios grįžo pasisėmęs naujų jėgų ir įkvėpimo. Dienoraščių, laiškų, išpažinimų forma parašyta knyga apibūdinama kaip „autobiografinis romanas“, tačiau iki šiol yra nemažai vertinančiųjų „Itališkąją kelionę“ kaip įkvepiantį kelionių gidą. Tiesa, patys šio poeto kūrybos tyrinėtojai visuomet perspėja, kad Goethė nerašė šios knygos kaip kelionių vadovo, jos ne tokia paskirtis. Bet ištikimiausių jo kūrybos gerbėjų tai neatbaido.  

Lietuvoje neseniai išleistas ir šios knygos vertimas, tai išties svarbus įvykis šių metų leidyboje, o knyga yra ne tik puiki proga dar kartą įsitikinti Goethės pasakotojo menu, pasekti jo asmenybės kismą, bet ir perskaityti tai, kaip jis matė Italiją.  

Prisidengęs tapytojo Philippo Mollerio pseudonimu jis keliavo po Italiją, nuo šiaurės iki pietų, nuo Neapolio, Romos iki Venecijos ar Sicilijos. Jis aprašo vietos architektūrą, meno dirbinius, gamtą ir gyvenimo būdą. Knyga persmelkta sunkiai nusakomos šviesos ir lengvumo. Žinoma, tam buvo kelios priežastys – pati itališka aplinka, bendravimo būdas stipriai paveikė menininką. Tačiau ir jis pats, keliaudamas anonimiškai, nusikratęs žinomumo naštos, galėjo visai kitaip patirti aplinką, juo labiau, kad pats, mokėdamas italų kalbą, galėjo nesunkiai integruotis į vietinį gyvenimą. Čia, kaip rašo pats poetas, jis galėjo „laisvai dairytis ir kvėpuoti“. Tas autoriaus kismas keliaujant po Italiją, įgeriant jos meną ir gyvenimą, knygoje akivaizdus.  

Italija nuo to laiko keitėsi, tačiau skaitydamas matai, kad kai kas, ką taip aiškiai užfiksavo poetas, visgi liko nepakitę, likusi ir ta pati dvasia. Ką jis taip pat puikiai sugeba – skvarbiai pažvelgti į aplinką. Tarkime, Romą jis apibūdina kaip architektūrą, kuriai „vadovauja meno dvasia“, o štai Palerme „statiniui pavidalą ir egzistenciją suteikia atsitiktinumas“. Žavingi to laikmečio kelionių ypatumo aprašymai, ir knyga neabejotinai patiks Italijos mėgėjams, gal ne kaip kelionių vadovė, o greičiau jau dvasinė palydovė klajonėms po šią šalį.  

Amerikiečių mokslininkas Chrisas Milleris šioje knygoje įtikinamai atskleidžia, kaip technologijos, apie kurias dažnai net nesusimąstome, didele dalimi apsprendžia ne tik pasaulio ekonomiką, bet ir geopolitinius poslinkius, karybą. „Šiuolaikinė globalizacija neegzistuotų be prekybos puslaidininkais ir elektronikos gaminiais, kurie sukuriami lustų pagrindu“, – rašo mokslininkas.  

Faktai iškalbingi – dabar Kinija kasmet daugiau išleidžia importuodama lustus nei naftą. Skaitydami šią knygą atsiremiam ir į šių dienų aktualijas. Tarkime, jeigu kam dar neaišku, kodėl Taivanas yra toks svarbus, paskutiniai knygos skyriai padės gauti atsakymus. Lygiai tas pats liečia ir Rusiją – kaip rašo autorius, nuolatinės Rusijos problemos, susijusios su lustų gamyba ir įsigijimu, paaiškina, kodėl jos dronai, numušti virš Ukrainos, yra pilni užsienietiškos mikroelektronikos ir dėl šių sunkumų toliau remiasi netikslia ginkluote.  

Autorius šioje knygoje pateikia išsamų vaizdą – nuo lustų technologijų aprašymo, to, kokios strategijos laikėsi skirtingos kompanijos, iki tarpvalstybinių reikalų, kovos dėl dominavimo (čia itin arši kova tarp Kinijos ir JAV, o štai Rusija pasižymėjo nesėkmingais bandymais), galimos ateities brėžimo. 

Knyga gal ir nebus visiems lengvai suprantama, technologinių žinių bagažas būtų privalumas, tačiau visgi ji svarbi, norint suprasti, kas vyksta technologijų pasaulyje ir kaip tai veikia mūsų gyvenimus galbūt mums apie tai ir mažai nutuokiant.  

Šiame sąraše yra kelios leidyklos „Lapas“ knygos, tačiau ši turbūt geriausiai perteikia leidyklos koncepciją, filosofiją. Tai architekstų serijos dalis, plečianti supratimą apie miestų kūrimą, žmogaus jausmą mieste. Būtent šios serijos dėka galime susipažinti su Le Corbusier, Jane Jacobs, Jan Gehl, Rem Koolhaas ir kitų architektūros vizionierių idėjomis.  

Dabar – italų architekto dizainerių, vieno svarbiausių XX amžiaus architektūros teoretikų darbas.  

„Kalbėdamas apie architektūrą, galvoje turiu ne šiaip regimą miesto pavidalą ir architektūrinę jo visumą, o pirmiausia architektūrą kaip kūrinį. Kalbu apie miesto kūrimą laike“, – knygos įvade vieną iš esminių principų iškart apibrėžia architektas. Vėliau pažymėdamas ir dar vieną svarbų principą – „architektūra savo prigimtimi yra bendruomeniška“. Aptardamas skirtingus metodus miestui tyrinėti, įvairias kryptis, jis kalba apie miestų struktūrą, jų istorijos svarbą architektūriniam vystymuisi (tai jam buvo itin svarbu), politikos reikšmę, visgi pabrėždamas, kad miestų kūrimas, architektūra yra dinamiškas veiksmas, galintis įgauti netikėtų posūkių.  

Šiai knygai pratarmę parašęs Martynas Mankus, pasakodamas, kuo tokia svarbi A.Rossi knyga, teigia, kad jis pasiūlė ne gatavas formules, bet istoriją, individualius pasakojimus, tradicijas ir ir pokyčių modelius apimantį analizės būdą, o šios knygos skaitymas veda prie miesto supratimo kaip „laike besiplečiantį architektūros ir inžinerijos kūrinį“.  

Žinoma, šis kūrinys pirmiausia skirtas architektūros profesionalams, tačiau taip pat pravartus visiems, kas domisi urbanistika, miestų plėtra, tuo, kaip jautiesi besikeičiančiame mieste. Šiais laikais, kuomet miestų plėtra dažnai vyksta, regis, be aiškių vizijų, urbanistinė savimonė yra labai svarbi.  

Reto kito rašytojo knygos periodiškai patiria tokias naujas susidomėjimo bangas kaip George’o Orwello. Išrinkus Donaldą Trumpą, kilus netikrų naujienų antplūdžiui, kilus skandalui dėl sekimo – kiekvieną kartą tokių jo knygų kaip „1984“ ar „Gyvulių ūkis“ pardavimai smarkiai išauga – beje, taip pat ir Lietuvoje.  

G.Orwellas sugebėjo labai taikliai užčiuopti manipuliavimo žmonėmis būdus, jėgos psichologiją, kuri nekinta bėgant metams, baimės psichologiją. Rašydamas apie totalitarizmą jis užčiuopė tai, kas esminio yra visiems režimams. Lietuvoje G.Orwello knygos pradėtos leisti jau po nepriklausomybės atgavimo, mat sovietiniais laikais manyta, kad jos yra pavojingos, ir dabar jau turime išleistus pagrindinius G.Orwello romanus, taip pat ir dienoraščius, rinkinį „Apie tiesą“, knygas apie patį rašytoją, o štai čia – G.Orwello esė rinkinys. 

Rašytojas per gyvenimą buvo parašęs apie 500 esė, iš kurių į šį rinkinį pateko 45. Jas atrinko rašytojas, Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius, sakęs, kad pagrindu pasirinko „kolektyvinį protą“, vadovaudamasis nuo 1950 iki šių laikų išleistomis kitomis rinktinėmis. Esė čia sudėliotos ne tematiškai, bet chronologiškai, suskirstant jas į tris esminius etapus: Prieškaris, Karas, Pokaris. Tai leidžia stebėti ne tik autoriaus stilistinį kismą, bet ir tematinius pokyčius.  

Kaip teigia ir pats sudarytojas, nors pasaulyje G.Orwellas pirmiausia žinomas kaip rašytojas, „jis buvo eseistas iki kaulų smegenų“. Šioje knygoje esė temos – nuo kelionių eseistikos iki politinių pastebėjimų ar literatūrinių analizių. Beje, jo pastabos apie knygų apžvalgas aktualios iki šiol, o svarstymai, kas yra gera literatūra, o kas bloga, gali iššaukti įdomių diskusijų. 

G.Orwello esė nepraranda aktualumo, jos kviečia polemikai, aštriam mąstymui ir nusipelno viso intelektualiosios auditorijos dėmesio. 

Žmonija nuo seno vartojo narkotikus. Įvairiems tikslams – dėl apsisvaiginimo malonumo, ritualiniais, religiniais sumetimais, norint plėsti savo kūrybiškumą ar mokslui. Keitėsi ir požiūris į juos bei priėmimas skirtingose kultūrose – kai kuriose šalyse tai buvo toleruojama, vienu metu juos gana plačiai naudojo mokslininkai, psichiatrai, vėliau, situacijos kontrolei slystant, prasidėjo karas prieš narkotikus. Šioje knygoje autorius koncentruojasi į XIX amžiaus ir XX amžiaus narkotikų istoriją, tik šiek tiek paliesdamas tai, kaip narkotikų vartojimas keitėsi XX amžiaus antroje pusėje ar šiais laikais.  

Mike’as Jayus tyrinėja mokslininkų eksperimentus su narkotikais, vertinimą kaip galimą ligų sprendimo būdą, aprašo rašytojus, kuriems narkotinės patirtys atrodė sąmonės praplėtimu, naujo žiūrėjimo į pasaulį atradimu.  

Vienas žymiausių atvejų – Sigmundo Freudo eksperimentai su narkotikais, vienu metu jis pats nemažai vartojo kokaino ir buvo įsitikinęs jo gydomosiomis galiomis. Tiesa, vėliau nuo tų savo patirčių siekė atsiriboti. Aleisteris Crowley’is bandė narkotikus susieti su okultinėmis patirtimis, tačiau vėliau jam išsivystė priklausomybė nuo kokaino, o dar vėliau ir nuo heroino. Paulas Bowlesas Maroke atrado hašišo rūkytojus, ir šis narkotikas iš dalies paveikė jo paties rašymo stilių.  

Hašišas, LSD, kokainas, heroinas, kiti narkotikai – autorius aprašo jų plitimą tarp menininkų ir mokslininkų, jų eksperimentus, kartais pripildytus humoru, tačiau dažnai ir tamsių spalvų ir priklausomybių, kurios palauždavo net tuos eksperimentuotojus, kurie patys teigė, jog narkotikus reikia vartoti disciplinuotai. Knygoje keliaujame po egzotiškas šalis, mokslininkų laboratorijas, autorius aptaria didelę reikšmę padariusius kūrinius ar romanus, kurių veikėjai buvo priklausomi nuo narkotikų.  

Intriguojantis, kitoniškas žvilgsnis į žmonijos norą išsiveržti iš kūno ribų, tiesa, dažnai su tragiškomis pasekmėmis.  

Sigitas Gaidjurgis – vienas žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių, nuteistas iki gyvos galvos. Jis nuteistas dėl 17 nužudymų, įvykdytų nuo 1997 iki 1998 metų. Jam inkriminuoti 8 sprogdinimai, tačiau skaitant šiuos atsiminimus akivaizdu, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Po daugybės už grotų praleistų metų jis nusprendė savo gyvenimo istoriją išdėstyti knygoje, kurią redagavo Dailius Dargis.  

Knygą skaičiau iš esmės dėl dviejų priežasčių – pirma, buvo įdomu perskaityti, kaip laukinis dešimtasis dešimtmetis, kai Lietuvoje siautėjo nusikalstamos gaujos, atrodo iš paties Klaipėdos nusikalstamo pasaulio autoriteto perspektyvos. Kita priežastis – kėliau sau klausimą atsakyti į tai, kaip gimsta blogis. Kur tos tokio smurto šaknys? 

Atsakymą į pastarąjį klausimą pateikia pats S.Gaidjurgis, aprašydamas savo vaikystę, skurdą, nuolatinę tėvo prievartą, epizodus, kai motina vesdavosi į namus vis kitus vyrus ir užsiimdavo seksu toje pačioje lovoje, kurioje miegojo jos sūnus. Kita vertus, visgi sunku suvokti, kaip gali išsivystyti psichologija žmogaus, kuris vėliau sako: „Po pirmos aukos jaučiausi nemaloniai, smarkiai išgyvenau. Tačiau paskui mano sielą tarsi užvaldė demonas ir pradėjau paeiliui žudyti visus likusius“. Tiesa, dabar nusikaltėlis sako atradęs Dievą ir knygoje nuolatos vis įterpia pasvarstymų apie tai.  

O štai dėl kito aspekto – nusikalstamo pasaulio chronologijos, S.Gaidjurgis pasakoja apie savo nusikaltimus nuo pat sovietmečio, vagysčių, muštynių, apiplėšimų, kelionių į Rusiją ir santykių su kitų šalių nusikalstamų grupuočių autoritetais iki jau nepriklausomos Lietuvos, rankose vartomų milijonų, slapstymosi nuo teisėsaugos, tapimo Klaipėdos nusikalstamo pasaulio lyderiu.  

Tiesą sakant, tie epizodai pamažu ima kartotis ir skaitymas tampa monotoniškas – S.Gaidjurgis vis aprašo, su kuo susimušė, ką pasiuntė į nokautą, o gyvenimo būdas geriausiai atsispindi šiame sakinyje: „Vakarais eidavau į miesto kavines su draugais, visad ką nors sumušdavau“. Nors jis pats rašo nenorintis savęs aukštinti, visgi nuolatos pabrėžia, ką jis kokia pinigų suma parėmė, koks principingas jis buvo. Sąžiningu galima laikyti jo prisipažinimą, kad būtent nusikalstamam gyvenimui jis buvo sutvertas ir net nebandė kitokio gyvenimo gyventi. Tačiau visgi akivaizdu, kad jis nėra iki galo atviras ir apie daugybę žiauriausių nusikaltimų čia net nerašo.  

Ir palengvėjimas apima suvokiant, kaip iš tokio smurto ir nevaldomo nusikalstamumo Lietuva sugebėjo išlipti. Ar skaityti šią knygą? Čia jau priklauso nuo to, kiek norite panirti į tų laikų dugną.  

„Ši knyga apie tai, kaip buvau tuo, kuo norėjau būti. Ir vis dar esu. Ji ir apie gyvenimo kelyje sutiktus žmones“, – knygos pradžioje rašo Arūnas Valinskas. Vienu įtakingiausių popkultūros atstovų (o savo metu, kuomet buvo Seimo pirmininkas, ir vienu įtakingiausių politikų) daugybę metų renkamas A.Valinskas išties turi ką papasakoti. Jo žingsniai pramogų pasaulyje prasidėjo dar 1985 metais, sulig „Dviračio“ etapu (tiesa, pats A.Valinskas sako, kad šio projekto idėja gimė jam dar būnant šeštoje klasėje), tai buvo labai sėkmingas agitbrigadų laikas, vėliau jau – televizijos era, dar paskui jau ir išbandymas politika, galiausiai pasukant atgal į šou verslą.  

Skaitant šiuos atsiminimus, atrodo, kad A.Valinsko buvo visur, visose srityse, – apie tai knygoje kalba ir jo gyvenimo bendražygiai ir draugai – nuo Marijono Mikutavičiaus, Žilvino Žvagulio iki Andriaus Kubiliaus, vis pabrėžiančių jo energiją, na, ir žinoma, chuliganiškumą. Apie tuos chuliganiškus, nutrūkusius savo poelgius A.Valinskas nemažai rašo ir pats. Tiesą sakant, daugelis jų jau buvo aprašyti žiniasklaidoje, tik čia jis papildo ir mažai kam žinomomis istorijomis.  

A.Valinskas pasakoja nevyniodamas žodžių į vatą, kartais netgi ir piktokai (tarkime, atsiliepdamas apie savo buvusius kolegas partijoje, vadindamas juos išdavikais), ir tas gyvas pasakojimas yra šios knygos privalumas. Kita vertus, neretai atrodo, kad knyga kiek chaotiška, šuoliuojant nuo temos prie temos.  

Bent jau man įdomiausia buvo skaityti apie nepriklausomybės atgavimo aušros laikotarpį, kuris dabar retkarčiais atrodo netgi sunkiai įtikėtinas, bei epizodus, susijusius su televizija – tai, kaip laidų vedėjai migruodavo iš vienos televizijos į kitą, kaip sužibdavo vienos žvaigždė ir paskui greitai nusileisdavo. Tai buvo laikas, kai televizijoje dar mažai kas žinojo, kaip reikia dirbti, tad viską išbandydavo savo kailiu.  

Žinoma, kuklumu A.Valinsko neapkaltinsi, knygoje akivaizdžiai matome, kad jis jaučia savo vertę. Kita vertus, turbūt tai viena iš priežasčių, kodėl jis tiek laiko pramogų pasaulio centre.  

Didžiulės apimties Donaldo Kajoko dienoraščiai – tai ne tik žvilgsnis į šio rašytojo gyvenimą, bet ir būdas suvokti 20 metų Lietuvos vyksmą. Knygos chronologija – nuo pirmosios eilėraščių knygos „Žeme kaip viršūnėmis“ rašymo 1979 m. iki poeto pripažinimo 1999 metais jam gavus Nacionalinę kultūros ir meno premiją. „Savo dienoraščių nelaikau meno kūriniu – jie man įdomūs kaip vienas iš būdų šį tą suprasti apie žmogų ir gyvenimą. Būtent todėl dienoraščio rašymas man yra vertybė“, – sako pats D.Kajokas.  

O savo mintimis apie šią knygą pasidalino 15min kultūros žurnalistas Gediminas Kajėnas, kalbinęs rašytoją apie „Leistiną privatumą“ „Paviljono knygų savaitgalio metu“:  

„Leistinas privatumas“ – tai didžiulė dovana šio žinomo poeto, eseisto ir prozininko talento gerbėjams. Nors savo kasdienybės užrašus rašytojas fiksuoja jau beveik šešis dešimtmečius, o, kaip pats prisipažįsta, savo archyve turi daugiau nei 200 prirašytų sąsiuvinių, tačiau pirmą kartą dienoraščių ištraukos kultūrinėje spaudoje pasirodė tik prieš kelis metus. Tuo tarpu dabar nedidelė dalis iki šiol „privačia teritorija“ buvusių tekstų, tapo „leistinu privatumu“. Tiesa, ši „nedidelė dalis“ – tai solidus tomas, kurį sudaro daugiau nei 700 puslapių. 

Tam tikra prasme šiuos dienoraščius galima skaityti kaip rašytojo tapsmo istoriją. Knygoje, ypač pirmojoje jos dalyje, apimančioje paskutinį sovietmečio dešimtmetį, dominuoja ne kasdienybės įvykiai, nutikimai, istorijos, bet vidinės patirtys – meditacijos, filosofavimai, sapnai, įžvalgos apie poeziją, gyvenimo prasmę, žmogų, tiesą ir t.t. Atidūs D.Kajoko kūrybos skaitytojai čia ras nemažai sąlyčio taškų su jo eseistika, ypatingai „Komentarais“ ir „Dykinėjimais“. 

Antrojoje knygos dalyje, pradedant 1988 m. – politinių pokyčių, Atgimimo laikotarpiu – šie dienoraščiai ima keistis, o poetas nuo egzistencinių patirčių vis dažniau ima atsigręžti į tikrovę vykstančią už jo paties sąmonės, už jo kambario – į gatvę, kavines, „Nemuno“ redakciją, kurioje pradeda dirbti baigęs kūriko karjerą. Dinamikos, įvykių, spalvingų ir intriguojančių to laikotarpio kasdienybės detalių čia gerokai padaugėja, nors D.Kajokas vis tiek lieka ištikimas savo meditatyviam poetiniam braižui, kur svarbiau ne patys įvykiai, o tai, kaip jie atsispindi rašančiojo sąmonėje. 

Šie autentiški pasakojimai apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, įtemptą, pavojingą ir nenuspėjamą gariūnmečio laikotarpį neabejotinai taps dalies skaitytojų atmintį žadinančiu šaltiniu, o tiems, kurie to meto neatsimena – gyvu liudijmu iš laukinės permainų epochos“. 

„Kiekviena mūsų perskaityta puiki knyga tapdavo iššūkiu viešpataujančiai ideologijai“, – knygoje „Skaitant Lolitą Teherane“ rašo iš Irano kilusi anglų literatūros profesorė, šiuose memuaruose sudėjusi savo patirtis apie gyvenimą Irane, dėstymą Teherano universitete. Ši knyga buvo išleista 2003 metais, ir nuo to laiko šalyje daug kas pasikeitė, ir pats viešėdamas Irane prieš keletą metų mačiau jį kiek kitokį nei aprašyta šioje knygoje. Tačiau akivaizdu, kad situacija vėl keičiasi radikalėjimo link, įvykiai Artimuosiuose Rytuose vėl dėmesio centre, tad šios knygos skaitymas gali padėti geriau suprasti istorinius procesus šioje šalyje.  

Azar Nafisi į Teheraną atvyko po 1979 metų revoliucijos. Puoselėdama viltis supažindinti studentus su Vakarų literatūra ji dėstė universitete, tačiau vėliau, situacijai vis aštrėjant, šio kurso galiausiai neliko. Nusprendusi nepasiduoti ji subūrė kelias studentes, su kuriomis toliau skaitė Vakarų literatūros kūrinius. Knygos joms tapo išsilaisvinimo simboliu, vartais į platesnį pasaulį, savęs suvokimą. Rašytoja perteikia įvykius šalyje per tą laiką, kol ji ten gyveno (iš Irano ji išvyko 1997 metais), aprašydama besikeičiantį politinį, socialinį klimatą, pasakodama tai, ką reiškia būti moterimi tokioje santvarkoje, ką reiškia, kuomet mokslas uzurpuojamas politiniams tikslams.  

Tai labai asmeniška knyga, ir manau, iššauks diskusijų, nes ir pačios autorės nuostatos nebūtinai yra tinkamos iraniečiams, juk visuomenių modelių gali būti įvairių – tačiau visgi represyviojo aparato perteikimas čia įtaigus, kūrinys liudija, kad kova už savo įsitikinimus nėra lengva, bet visgi įmanoma. Panašu, kad nemažai šalių to mokytis turės vėl iš naujo. 

Dar viena knyga šiame sąraše apie represyviąją santvarką Irane, šįkart papasakota iš kitokios perspektyvos. Knygos autorė – Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkė Kylie Moore-Gilbert, kuri 2018 metais buvo sulaikyta Teherano oro uoste ir nuteista už šnipinėjimą 10 metų įkalinimo bausme. Kalėjime ji išbuvo 804 dienas, ir galiausiai buvo paleista įvykus trišaliams mainams.  

„Regis, kalėjime ir ypač tuos dvylika mėnesių, praleistų vienutėje, ištvėriau tik todėl, kad už loginį mąstymą atsakingai mano sąmonės daliai kažkaip pavyko atsiriboti nuo patiriamų emocijų“, – jau paleista iš kalėjimo sakė mokslininkė. Persų kalbos išmokimas, emocinis atsiribojimas – tai ji įvardina kaip vienas iš pagrindinių strategijų, kurios leido jai išgyventi kalėjime. Ji taip pat stengėsi užmegzti ryšius su kitomis kalinčiomis moterimis, organizuodavo bado streikus, bandė ieškoti būdų, kaip paviešinti informaciją apie tai, kas iš tiesų vyksta kalėjime.  

Jai pasisekė, tačiau daugybei režimo įkalintųjų – ne, ir knygos autorė sako, kad ši knyga yra jos būdas kalbėti iki šiol kalinčių draugių vardu.  

Tai knyga ne tik apie rūsčią realybę Irano kalėjimuose, asmeninė išgyvenimo ten istorija, bet ir būdas pažvelgti į Irano režimą, žmogaus teisių krizę šalyje, tai, kokius metodus Iranas naudoja siekdamas savo tikslų tarptautinėje arenoje. O taip pat ir žvilgsnis į pačius sistemai tarnaujančius žmones, kurie, kaip teigia autorė, negali būti įvertinti vienprasmiškai – nemažai jų išties žavisi Vakarų kultūra, o ideologiją naudoja tiesiog siekdami asmeninės karjeros.  

„Mes dirbame naktimis, kai jūs saldžiai miegate, iš namų išeiname parai. Kęsdami sunkiai suvokiamą smarvę, perrišinėjame suirusias jūsų artimųjų galūnes, pūliuojančius pilvus, vėžių išgraužtas akiduobes, dirbam su sudėtingiausias aparatūra operacinėse, reanimacijose, chemoterapijos, kituose skyriuose“, – rašo šios knygos autorė, slaugytoja, lektorė, kurios tekstus turbūt kai kas jau atradote ir socialiniuose tinkluose. 

Kai kas turbūt šią pavardę įsiminė ir po to, kai koronaviruso metu ji „Facebook“ paskelbė įrašą, kuriame „tėvų žudikais“ pavadino tuos vaikus, kurie nusprendė, jog jų garbaus amžiaus tėvams skiepai nereikalingi. Ji kurį laiką užrašinėjo savo patirtis dirbant slaugytojos darbą, ir galiausiai istorijos, rašytos socialiniams tinklams, sugulė ir šioje knygoje. 

Tiesa, iš karto gali kilti keblumų dėl to, kokiai kategorijai priskirti šią knygą – grožinių ar negrožinių. Ir nors pati autorė sako, kad kai kurie pacientai gali atrasti istorijose netikslumų, kad tai ne dokumentinė, o grožinė literatūra, visgi, matyt, šis kūrinys patenka į tą pilkąją zoną – nors kai kurias knygos dalis galime laikyti grožine literatūra, knygoje autorė pasakoja ir apie savo pačios slaugytojos darbo patirtis, tai, kodėl ji pasirinko šitą darbą. Šios įžvalgos labai svarbios, nes, kaip ir rašo autorė, daugybė sergančiųjų, mirštančiųjų artimųjų nesiskaito, negerbia jų darbo, nors būtent šie žmonės būna šalių jų sunkiausiomis ligos akimirkomis. 

Slaugytoja aprašo daugybę istorijų – graudžių, jaudinančių, liūdnų. Pati ji save vadina „mirties advokate“, ir knygoje nemažai dėmesio skiriama mirčiai, susitaikymui su ja. „Man kalbėti apie Mirtį – tai kalbėti apie gyvenimą“, – sako knygos autorė. Nes mirtis, ši svarbiausioji mūsų akistata, paliečia daugybę kitų potemių – santykius su artimaisiais, santykius su pačiu savimi, tai kalbėjimas apie laisvę, kaltę, gėdą, tikslus ir pašaukimą. Kalbėti apie mirtį taip pat reiškia ir džiaugtis gyvenimu.  

Tai knyga, padedanti geriau suprasti nematomąją medicinos pusę, o taip pat susimąstyti apie gyvenimą, nes juk ligoninės – akivaizdžiausias mūsų laikinumo šiame pasaulyje įrodymas.  

Vos prieš kelias savaites pasirodė nauja Rimvydo ir Anželikos Laužikų knyga apie Vilniaus virtuvės šefą Janą Szyttlerį ir jo indėlį į Lietuvos gastronomijos istoriją. Džiugu, kad pastaruoju metu leidžiama vis naujų knygų apie mūsų šalies gastronominį paveldą, ir, kaip rašoma šios knygos pristatyme, būtent J.Szyttlerį galima laikyti naujosios Romantizmo virtuvės Lietuvoje ir Lenkijoje kūrėju bei populiarintoju.  

Autoriai teigia, kad rasti informacijos apie jį nebuvo lengva, tačiau visgi pavyko rasti tiek rankraščių, tiek patiekalų receptų. Turbūt jie labiausiai ir domins šios knygos skaitytojus – nors kai kurių receptų šiais laikais savo virtuvėje ir nebus galima įgyvendinti, dalis jų puikiai tinka ir šių dienų virtuvei, – tiems, kas nori eksperimentuoti ir atrasti XIX amžiaus patiekalus. Laužikai sako, kad J. Szyttlerio receptams „būdingi natūralistiniai motyvai, aukštosios dvaro ir valstietiškos virtuvių derinimas“. 

Na, o tiems, kam valgių gaminimas nėra prioritetas, ši knyga bus būdas per maisto prizmę, šio žmogaus portretą pažinti XIX amžiaus Lietuvą kiek kitokiu kampu.

Šiame sąraše – dvi knygos, skirtos tiems, kas nori praplėsti savo supratimą apie meną. Tiesa, skirtos skirtingoms amžiaus grupėms - Kristinos Sabaliauskaitės knyga, skirtingai nuo Aistės Paulinos Virbickaitės kūrinio, skirta jaunesniems skaitytojams.

Tai, kad knyga skirta jaunesniems skaitytojams, liudija ir knygos dizainas bei informacijos pateikimas, ne tik aprašant kūrinius, pabrėžiant, kuo jie svarbūs ir įdomūs, atkreipiant dėmesį į esmines detales, sukūrimo aplinkybes, stilių, raiškos būdus, bet ir pateikiant užduotis, pratimus, taip padedant ir patiems praktiškai įsijausti į kūrinius ar rasti papildomos informacijos. Beje, knygoje yra ir K.Sabaliauskaitės dukros Kotrynos pieštų iliustracijų.

Pasakodama, kodėl būtent į jaunesnius žmones atsigręžė rašydama šią knygą, K.Sabaliauskaitė sakė, kad „stebint viešas diskusijas neapleidžia jausmas, kad visuomenėje trūksta estetinio raštingumo, dailės istorijos išmanymo, supratimo, kaip „atrakinti“ meno kūrinius naudojant dailėtyros mokslo pagrindus, kuriant smalsų ir bebaimį, bet žiniomis grįstą santykį. O tokį santykį geriausia pradėti ugdyti vaikystėje ar paauglystėje“.

Svarbus aspektas yra ir tai, kad visus knygoje minimus kūrinius galima pamatyti Lietuvoje – muziejuose, bažnyčiose, viešose vietose, tiesa, kai ką galima išvysti ne visuomet, o kai kurie kūriniai yra saugyklose. Visgi tas lokalusis žvilgsnis svarbus, leidžiantis suprasti, kiek svarbių meno kūrinių turime Lietuvoje.

Kūriniai knygoje sudėlioti chronologiškai, pradedant Akmens amžiaus skulptūra, baigiant „Saule ir jūra“. Pabaigos žodyje K.Sabaliauskaitė rašo, kad tai yra jos asmeninis sąrašas, ji ir nesiekė aprėpti plačiosios Lietuvos ar Europos dailės istorijos, tačiau visgi gal jauniesiems skaitytojams tai taps raktu į meno tyrinėjimus ir savuosius atradimus.

Šiame sąraše yra ne viena knyga, kurioje nagrinėjami autoritariniai režimai, o štai „Autoritariniame juoke“ autorė pažvelgia į tai, kaip sovietinė valdžia 1956-1985 metais bandė išnaudoti humorą, įtraukiant Lietuvą į Sovietų Sąjungos humoro erdvę. Tokio humoro sklaidos centru tapo leidinys „Šluota“.

„Šluotos“ humoras turėjo skatinti žmones juoktis iš „vis dar dar pasitaikančių trūkumų“ ir „buržuazinių liekanų“. Jis turėjo formuoti sovietinių piliečių emocijas, moralę, mintis ir padėti kurti geresnę „į komunizmą žengiančią visuomenę“. Tačiau skaitydama „Šluotą“ stebėjausi, kaip sovietmečio cenzūra galėjo leisti humorą, kuris, rodės, kritikavo pačią santvarką“, - rašo knygos autorė, Majamio universiteto profesorė, o ši jos knyga 2022 metais pasirodė ir anglų kalba, pelniusi BASEES Moterų forumo geriausios metų knygos apdovanojimą.

Kaip teigia autorė, nors sovietinei valdžiai iš dalies pavyko pavyko išnaudoti juoką ideologijos skleidimui, visgi toli gražu ne visada viskas vyko taip, kaip suplanuota: „Šluotos“ skaitytojai dažnai juokdavosi iš sovietinės sistemos, o ne kartu su ja“. Juokas autoritarinio režimo buvo matomas kaip būdas paversti žmones sovietiniais piliečiais, tačiau kartais sulaukdavo priešingo efekto – skaitytojai ne pasidygėdavo kritikuojamais Vakarais, o kaip tik užsinorėdavo juos aplankyti. Autorė tyrinėja „Šluotos“ istoriją, cenzūrą, karikatūras, prisitaikymą ir pasipriešinimą, santykius su skaitytojais, analizuoja daugybę šaltinių, daro interviu.

Autorė cituoja ir G.Orwellą, teigusį, kad kiekvienas pajuokavimas yra maža revoliucija. Sovietinė sistema puikiai tai žinojo, tačiau juoko prigimtis yra tokia, kad negalima iki galo satyros sukontroliuoti. Satyros daugiakryptiškumas „Šluotoje“ kartais tapdavo ir pačios sistemos kritika, o „Šluotos“ kūrėjai autoritarinį juoką nukreipdavo ir į valdžią bei sovietinę sistemą.

„Autoritarinis juokas“ – tiek plačiosios auditorijos, tiek mokslininkų dėmesio nusipelnantis kūrinys, papildantis sovietmečio studijas, o gyvenusiems tais laikais jis bus itin įdomus, nes kai kurios karikatūros, istorijos nesunkiai iššoks iš atminties.