Dean A.Haycock „Tironiškas protas“

(leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė)

KAM: Norintiems sužinoti, kaip veikia tironų protai, žvilgsnio į tamsiąją žmogaus prigimtį

Dar viena knyga, kurioje siekiama suderinti populiarųjį stilių ir mokslines žinias. Šįkart autorius, neurobiologijos mokslų daktaras, rašantis knygas mokslo ir medicinos temomis, nusprendė pažvelgti į diktatorių, psichopatų smegenis. Jeigu reikėtų lyginti šios knygos temines šaknis su televizijos filmais, sakyčiau, kad artimiausias pavyzdys būtų populiarusis televizijos serialas „Mindhunetr“, kuriame FTB tyrėjai bando įlįsti į serijinių žudikų smegenis, kad suprastų, kodėl jie žudo, kas juos suformavo kaip tokias asmenybes.

Žinoma, toks lyginimas gal ir paviršutinis, tačiau šis autorius taip pat bando suprasti, kas dėjosi tironų, diktatorių galvose, kuo žudikai skyrėsi nuo savo aukų, kaip mes galėtume paaiškinti jų elgesį, potraukį dominuoti, engti, kankinti ir žudyti. Autorius teigia, kad tokių tironiškų asmenybių iškilimui reikia tam tikrų sąlygų, ne vien tik jų psichologinių savybių – sergančios, palūžusios tautos, kurios vidinėmis paranojomis pasinaudoja diktatoriai, sąjungininkų ir padėjėjų, tam tikrų dirgiklių, nuostatų visuomenės viduje, kurias išradingam valdžios trokštančiam psichopatui tereikia sustiprinti.

Tačiau daug kas visgi susiveda į pačią tirono asmenybę. Panaudodamas mokslines žinias, įvairias teorijas, autorius nagrinėja, kas bendro tarp Hitlerio, Mao Dzedongo, Stalino ir kitų diktatorių. Psichopatija, narcicizmas, asmenybės sutrikimai, makiavelizmas, paranoja – autorius nagrinėja visa tai šioje knygoje, taip pat atmesdamas kai kuriuos neteisingus įsivaizdavimus – apie beprotybę, psichines ligas, kurios neva galėjo paveikti diktatorių elgesį. Galbūt turintiems gilesnių psichologijos žinių knyga ir nepateiks daug naujo, tačiau norintiems tokios koncentruotos analizės ji bus pravarti dar ir todėl, kad autorius sugeba išlaikyti neblogą balansą – būdamas pakankamai moksliškas ir informatyvus, jis taip pat neapkrauna skaitytojo sunkiai suprantamais terminais bei pateikia pluoštą įdomių istorijų.

Be to, knygos pabaigoje autorius analizuoja ir Donaldo Trumpo elgesį – tai gali sukelti daugiausia diskusijų, nes panašu, kad nemažai tų teorijų yra tik spekuliacijos, tačiau kartu tai yra ir tam tikras autoriaus perspėjimas – tironiškos asmenybės iš pradžių visuomet atrodydavo kaip tos, kurios netaps blogio priežastimi. Ir atpažinti jas ne visuomet lengva.

Blogiausia, kas gali atsitikti – perskaičius šią knygą psichologiniais nukrypimais imsite įtarinėti nemažą dalį aplinkinių, nes tamsiąją pusę, iki tam tikros ribos, turime visi mes.

Deirdre Bair „Jung. Biografija“

(leidykla „Margi raštai“, iš anglų kalbos vertė Jurgita Jagminaitė, Ramutė Rybelienė)

KAM: Besidomintiems psichologijos mokslu, Carlo Gustavo Jungo gyvenimu

Šios knygos autorė – žymi biografinių knygų kūrėja, parašiusi kūrinius apie Samuelį Beckettą, Simone de Beauvoir ir kitus, pelniusi „National Book Award“ ir garsėjanti kaip autorė, galinti rasti prieigą prie iki tol mažai tyrinėtų ar visai neskelbtų dokumentų, prakalbinti žmones, kurių nepavyko anksčiau. Rašydama knygą apie S.Beckettą ji nebuvo iki tol parašiusi nė vienos biografinės knygos (ir, kaip sako ji pati, neskaičiusi nė vienos), tačiau įtikino S.Beckettą bendradarbiauti rašant jo biografiją, vėliau pelniusią jai apdovanojimų.

Panaši istorija nutiko ir su C.G.Jungu – ji buvo pirmoji, kuriai C.G.Jungo įpėdinių komitetas atvėrė archyvus ir taip leido kiek kitokiu žvilgsniu pažvelgti į vieno svarbiausių psichoanalizės kūrėjų gyvenimą. Nors rašytoja sakė iš pradžių neturėjusi didelio susidomėjimo knyga apie C.G.Jungą, visgi galutiniu apsisprendimu jai tapo „suterštos Jungo reputacijos klausimas“ – nors jau ir būdamas gyvas C.G.Jungas buvo vertinamas kontroversiškai, po mirties apie jį pasipylė dar daugiau gandų ir kaltinimų. Autorės siekis buvo rašyti kaip galima objektyviau, kiek tai įmanoma apie C.G.Jungą, bandant suvokti, kokį poveikį jis ir jo mokymas darė visuomenei. Ji rašo: „Laimei, Jungo gyvenimas ir darbai man atrodė nepaprastai įdomūs, piktinantys, prieštaringi ir intriguojantys, bet galiausiai reikšmingi ir vertingi.“

Šių ilgai trukusių tyrimų, kurių metu autorė ne tik tyrinėjo iki tol neatskleistus C.G.Jungo archyvus, kalbėjosi su jį pažinojusiais asmenimis ir tyrinėjo kitus archyvus, rezultatas – solidi, daugiau kaip 800 puslapių apimties knyga, kuri, nenusižengiant paties C.G.Jungo principams, nagrinėja esminius jo gyvenimo įvykius, „nušvitimo momentus“, padariusius didžiausią įtaką jo asmenybės formavimuisi. Detaliai analizuoja jo santykius su bendražygiais ir priešininkais (kai kurių skaitytojų vertinimu, netgi pernelyg detaliai, įklampinant skaitantįjį į gausybę peripetijų), jo meilės ryšius, kurie tuo metu kėlė daug apkalbų, kalbas apie tai, kad jis bendradarbiavo su naciais – tai paneigiama, nors akivaizdu, kad C.G.Jungui nesvetimos buvo ir antisemitinės nuostatos. Prieštaringumai, nors pats C.G.Jungas sakė, kad atsidūrė istorijos nemalonėje, buvo būdingi jam, kaip ir jo charakteris – kaip rašo autorė, žmogus, pasižymėjęs tokiu subtiliu jautrumu konsultacijų kabinete, viešumoje dažnai būdavo nejautrus kitų jausmams ir nesuvokdavo, kokią žalą gali padaryti jo žodžiai. Žinoma, autorė užgriebia ir esmines jo idėjas, mokymą, įtakas, santykius su S.Freudu – tačiau norintiems gilesnės jo mokslo analizės reikėtų paieškoti kitų šaltinių, čia tai tėra bendro pasakojimo dalis. Ko gero, viena išsamiausių C.G.Jungo gyvenimo studijų – nors ir neatsakanti į visus su juo susijusius klausimus, tačiau bent jau nušviečianti didesnę jų dalį.

Peter Wohlleben „Gamtos saitai“

(leidykla „Kitos knygos“, iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė)

KAM: Besidomintiems gamtos pasauliu

Lietuvių kalba jau buvo išleistos trys šio autoriaus knygos (viena jų skirta vaikams), ir šioje knygoje vienas garsiausių pasaulio miškininkų tęsia ir gal net kiek apibendrina praėjusių knygų temas. Iš pradžių jis rašė apie medžius ir apie socialinį miškų tinklą, antroje knygoje nagrinėjo tai, kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį, o štai čia tyrinėja sąveiką gamtoje, kurią jis apibūdina tarsi „didelio laikrodžio mechanizmą“. Savo tikslu jis iškėlė parodyti rūšių, didelių ir mažų, tarpusavio saitus, sistemą, kurioje viskas aiškiai suskirstyta, kur kiekvienas padaras turi savo vietą ir funkciją. Kaip, atrodytų, net menki pakeitimai sukelia didelio masto padarinius ir sudarko glaudžius tarpusavio tinklus.

Kodėl P.Wohllebeno knygos dabar sulaukia tokio didelio atgarsio, suprasti nesunku. Kuomet tik sektantiškiausi skeptikai dar vis gali neigti klimato kaitą, žmogaus vaidmuo gamtoje, jo daromas poveikis tampa svarbesnis nei bet kada anksčiau, o ekologijai, gamtai skirtos knygos išgyvena aukso amžių. Pirmojoje šios knygos dalyje autorius daugiausia nagrinėja sudėtingas gamtos ekosistemas, tai, kodėl medžiai, paukščiai, žvėrys, žuvys ir grybai sudaro darnią sistemą, kurioje pažeidus vieną elementą griūva viskas. Vėliau autorius kalba apie tai, kokią įtaką daro žmogus, kokios žmogaus veiklos pasekmės, kaip keičiasi gamta šylant klimatui. Greta mokslinių faktų P.Wohllebenas, kaip visuomet, įterpia savo asmeninių istorijų, gamtos stebėjimo įspūdžių. Nors bent jau man iš visų P.Wohllebeno knygų visgi didžiausią įspūdį padarė „Paslaptingas medžių gyvenimas“, kuri buvo kiek nuoseklesnė nei ši, šis kūrinys irgi perteikia magišką gamtos pajautimą.

Taip, autorius rašo labai aistringai, emocingai, dėl to jis kartais sulaukia kritikos – neva jo knygos nėra pakankamai moksliškos, jis sužmogina gamtą, o faktus jis pateikia su sočiu romantikos, ne visuomet atitinkančios tikrovę, prieskoniu. Tačiau pats autorius teigia, kad kalba be emocijų negali būti žmogiška, – „man svarbiau, kad faktai taptų suvokiami emociškai, kad per visas jusles nukeltų jus į gamtos karalystę“. Matant P.Wohllebeno knygų populiarumą, akivaizdu, kad savo skaitytoją, norintį būtent tokių emocingų, jautrių, su užsidegimu pasakojamų istorijų apie gamtą ir tai, kaip ją reikia išsaugoti, jis surado.

Vytis Ramanauskas, Žygimantas Šalkauskas „Alumi neprekiaujame – išjungtas vanduo“

(leidykla „Dirva“)

KAM: Besidomintiems Lietuvos alaus istorija

Unikali knyga, skirta tiems, kas domisi Lietuvos alaus istorija. Ir ne tik alaus – skaitant šią monolitinės apimties (virš 4 kilogramų sveriančią) knygą prieš akis skleidžiasi ir sovietinio gyvenimo vaizdas, to laikmečio mentalitetas. Knyga, žinoma, skirta ir visiems tiems, kurie kolekcionavo ar kolekcionuoja alaus etiketes, kamštelius, padėkliukus ar butelius, kas prisimena tuos alaus butelių plovimus vandeniu, kad nuluptų etiketę, ar apsikeitimus jomis kolekcionierių turguose.

Knyga apima Lietuvos pramoninio alaus gamybos laikotarpį nuo 1940 iki 1990 metų kovo 11-osios dienos. Joje pasakojama alaus gamybos, alaus daryklų istorija, tai, kaip buvo organizuojamas darbas, apžvelgiamos alaus gėrimo tradicijos ir jų kismas (pavyzdžiui, nuo 1960 iki 1975 metų alaus vartojimas pakilo 221 proc. Tuometinėje Lietuvoje buvo išgeriama alaus tiek, kiek Norvegijoje, Ispanijoje ar Lenkijoje, o daugiausia alaus tuo metu buvo išgeriama Belgijoje ir Vakarų Vokietijoje. Palyginimui su šiais laikais – 1975 metais statistinis gyventojas per metus išgerdavo 41,2 litro alaus, o  2017 metais – 82,2 litro per metus). Tiesa, patys knygos autoriai teigia, kad knyga nepretenduoja į bent kiek išsamesnį alaus pramonės raidos tyrimą ar analizę. „Ši knyga leis sužinoti, kaip gimdavo alaus etiketės ar padėkliukai, su kokiomis kliūtimis susidurdavo dailininkai, koks gyvenimas virė alaus baruose, restoranuose ar kavinėse“, – rašoma pratarmėje.

Visgi daugiausia dėmesio skiriama būtent alaus apipavidalinimui, atributikai – pasakojimams apie tai, kaip buvo gaminamos etiketės ar buteliai (pavyzdžiui, iš pradžių alus buvo pilstomas į prieškarinius butelius, netrukus Vilniaus stiklo fabrike „Raudonoji aušra“ buvo pradėti gaminti nauji alaus buteliai), kas buvo jų dizaino autoriai, su kokiais sunkumais susidurdavo. Neabejotinai įdomus šios knygos kūrėjų darbo rezultatas – tai, kad jiems pavyko išsiaiškinti nemažą dalį šios atributikos kūrėjų autorių, kurių biografijos irgi pateikiamos šioje knygoje.

Knyga iš dalies atspindi ir patį sovietinį gyvenimą – tai, kokia netvarka buvo daryklose, koks biurokratinis aparatas veikė ir šioje srityje, Ernesto Parulskio straipsnyje apžvelgiami to laiko restoranai (beje, tai, į kokią publiką jie buvo orientuoti, atspindi ir skaičiai – apsilankymas restorane atsieidavo maždaug 10 proc. mėnesio pajamų). Turbūt vertingiausia dalis yra knygoje pateikiamos to laiko atributikos nuotraukos. Knyga nutaikyta ne tik į lietuvių alaus atributikos kolekcionierius (kurių yra nemažai iki šiol – kolekcininkai savo rinkiniuose turi daugiau kaip 18 000 skirtingų lietuviškų po 1990 m. naudotų alaus etikečių), bet ir užsieniečius – visi tekstai pateikiami ir anglų bei rusų kalbomis, o iš šios medžiagos sukurtas ir filmas.

Rollo May „Drąsa kurti“

(leidykla „Gelmės“, iš anglų kalbos vertė Gediminas Tumėnas)

KAM: Besidomintiems kūrybos filosofija, ieškantiems egzistencinės literatūros

Garsus psichologas, vienas iš egzistencinės psichoterapijos krypties pradininkų šioje knygoje nagrinėja kūrybiškumą – šiame nedidelės apimties kūrinyje į kūrybiškumą žvelgiama gana plačiu žvilgsniu, todėl net jei ir parašyta 1975 metais, ir dabar ši knyga neatrodo pasenusi, o joje dėstomos mintys apie kūrybiškumo principus, procesus, prasmę, kilmę ir šaltinius vis dar tiek pat aktualios.

Koks ryšys tarp talento, kūrybinio akto bei tarp kūrybos ir mirties? Ar tai yra nemirtingumo troškimas, kai kurdami galime pakilti virš savo mirties? Kodėl mes gėrimės menu? Ar kūrybiškumas turi ribas? Kūrybiškumas yra žmogaus psichologinių kompensavimų mechanizmų dalis ar savęs praplėtimas? Šie ir kiti egzistenciniai ir psichologiniai klausimai nagrinėjami įžvalgioje knygoje. Svarstoma tai, kokią reikšmę menininkų darbai turi visuomenėje – jie įspėja mus apie tai, kas vyksta mūsų kultūroje, vaizdinėmis formomis perteikia tuos simbolius, apie kuriuos daugelis tik pasvajojame. R.May nagrinėja, kaip kūrybiškumo metu perteikiamos naujos formos, tai, kodėl kūrybiškumo aktas reiškia drąsą ir maištą – menininkai turi kovoti su mūsų visuomenės dievais, konformizmu. Jie kuria naujas būties prasmes ir tikrovę.

Autorius nagrinėja kūrybinius procesus, jungdamas psichologiją, religiją, įterpdamas mitologijos analizės, mokslinių pavyzdžių, prisimindamas garsių kūrėjų, filosofų įžvalgas, nagrinėdamas tiek fizinius, tiek pasąmoniškuosius aspektus. Nėra tai labai lengvai skaitoma knyga, tačiau ji pateikia daug visiškai naujų įžvalgų – ir ne tik menininkams. Gyvenimas – kaip kūrybinis procesas, ir svarbu, kiek mes patys norime jame kurti prasmę, o ne tik paklusti kitų nustatytoms normoms.

Liudas Dapkus „Žuvis, kuri supainiojo duris“

(leidykla „BALTO“)

KAM: Kelionių mėgėjams

Skirstant grubiai, knygas apie keliones galima būtų išskirti į dvi pagrindines kategorijas – tas, kurios daugiausia orientuojasi į praktinius patarimus, tampa kelionių gidais, ir tas, kurių tikslas – pasakoti apie tai, kaip kelionėse atrasti kitą savo asmenybės pusę, naują žvilgsnį į pasaulį, tai pasakojimai–meditacijos ir istorijų vėriniai. Būtent antrosios kategorijos knygos bent jau man daro didžiausią įspūdį. Jos asmeniškiausios ir pasakojančios apie pasaulio grožį (o ir kančią bei siaubą taip pat) ir leidžiančios atrasti naujas prasmes. Gal tai ir atrodo keista, bet būtent kelionės, judėjimas iš taško į tašką dažniausiai leidžia stabtelėti ir įsižiūrėti, ritmo pagreitėjimas gali būti vidinio sulėtėjimo pradžia. „Esmė – ne pats judėjimas erdvėje. Tai švietimas, mąstymo būdas, sielos būsena“, – knygoje rašo Liudas Dapkus, buvęs žurnalistas, metęs ankstesnį darbą, kad galėtų daugiau keliauti po pasaulį.

Šioje knygoje esantys jo pasakojimai – surankioti iš įvairių valstybių ir žemynų, įvykusių per keliasdešimt metų. 70 istorijų iš šešių žemynų, suveriančių į vieną rinkinį įspūdžius iš rojaus paplūdimių ir karo zonų, keliones jūra ir skrydžio baimės įveikimą, apsilankymus istoriją saugančiuose namuose ar pilyse ir „Playboy“ imperijos kūrėjo viloje, lėtumo paieškas Graikijoje ar adrenalino pliūpsnį Kosta Rikoje. Žavėjimąsi gamta ar Caravaggio drobe. Pasakojimus iš susispaudžiusių miestų ar šiurpaus grožio žemių Namibijoje. Vienos šalys traukia kvapais, kitos – vaikystės svajonėmis ar tiesiog dėl avantiūrinių pasirinkimų.

Autorius aprašo tai, kas neįprasto, labiausiai jaudinančio, gąsdinančio ar kitokiu būdu įstringančio įvyko tose kelionėse. Ne vienas keliavęs žino, kelyje svarbiausia dažnai yra ne tai, kas gero/blogo įvyksta, o tai, ką labiausiai prisimename ir kas mus labiausiai pakeičia. Todėl šie trumpi pasakojimai yra ne tik istorijos, išnyrančios iš atminties, bet ir bandymai suprasti, kodėl tai buvo svarbu. Afganistanas, Gvatemala, Omanas, Nikaragva, Madagaskaras, Laosas, Libanas, Latvija ar Lietuva. Kiekviena jų buvo svarbi dėl visiškai skirtingų priežasčių. Autorius gerai valdo žodį, stengdamasis jau pirmosiomis kiekvienos istorijos eilutėmis įmesti į istorijos sūkurį. Nenustebčiau, kad Ernesto Hemingway'aus apsakymai vienu metu buvo sužavėję jį.

Knygos pabaigoje yra ir trumpų praktinių patarimų apie kiekvieną šalį, tačiau nemanau, kad jie čia labai svarbūs, esmė yra pasakojimai, pakurstantys pasaulio nenuoramų kelionių nuotykių ilgesį.

Sean Carroll „Apie gyvybės ir visatos kilmę“

(leidykla „Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis)

KAM: Mėgstantiems knygas apie visatos sandarą, ieškantiems alternatyviųjų teorijų

Apie visatos kilmę, istoriją yra parašyta daugybė mokslo populiarinimo knygų, lygiai kaip ir nemažai knygų, kuriose suliejamos įvairių mokslų sričių žinios. Tad kuo išskirtinė ši knyga? Matyt, tuo, kad joje daugiau dėmesio skiriama filosofijai, o pats autorius, teorinės fizikos mokslininkas, save įvardina kaip „poetinio natūralizmo“ atstovą. Natūralizmas – tikėjimas, jog yra vienas, natūralusis pasaulis, veikiantis pagal taisykles, mūsų vadinamas gamtos dėsniais, kurias galima atrasti pasitelkus mokslinius metodus ir empirinius tyrimus. Jo atstovai teigia, kad nėra jokio antgamtinio, dieviško pasaulio, o jį galima suvokti tik mokslo žinių pagalba. Tai požiūris, kuris tikrai nebus artimas tiems, kas ieško dvasinio, religinio mūsų buvimo šiame pasaulyje pagrindimo. S.Carrollas teigia, kad žmonių gyvenimas neturi jokios visuotinės teologijos ar aukštesnio tikslo. Tikslas, anot jo, ir yra, kaip aukštesnio tikslo neturinčioje visatoje susikurti prasmę ir vertybes, o „poetinį natūralizmą“ vadina laisvės ir atsakomybės filosofija – „gamtos pasaulis duoda mums gyvybės elementus, o mes turime stengtis juos suprasti ir suteikti jiems  prasmę“.

Ši teorija galėtų atrodyti gana šalta, nihilistinė ir bauginanti, tačiau autorius tvirtina, kad nors didžiulėje visatoje mes esame labai maži ir visiškai jai nerūpime, visgi žmonės net ir tokioje tikrovėje gali susikurti sau prasmę, susidaryti skirtingas moralės sistemas, įvairialypę vertybių ekosistemą. „Noriu įrodyti, kad nors egzistuojame visatoje, veikiančioje pagal bejausmius fundamentalius dėsnius, vis dėlto esame svarbūs“, – teigia knygos autorius. Svarbūs tol, kol patys įžvelgiame tame prasmę.

Toks knygos filosofinis pagrindas, o moksliniame lygmenyje jis bando susieti fizikos, astronomijos, biologijos žinias, kalba apie kertinius gamtos dėsnius, siekia pateikti pavyzdžius, kaip pritaikyti daugybę modelių. Jungdamas įvairias mokslų sritis jis pasakoja apie pasaulį ir mūsų bandymus sukurti jame prasmę.

Žinoma, autorius nėra Stephenas Hawkingas, trūksta jam ir pasakojimo gylio, ir humoro jausmo, greičiau jau tai yra kūrinys ieškantiems alternatyviųjų teorijų, mokslinės filosofijos. Mokymo būti sąžiningiems vienam su kitui, stoti prieš pasaulį ir drąsiai žvelgti jam į akis. Tačiau tas drąsus žvelgimas į pasaulį nebūtinai yra būtent toks, kokį įsivaizduoja S.Carrollas. Ir natūralistai tam, kitokiam požiūriui mielai pritartų. Nes kas gi žino, kas yra tiesa?

Anželika ir Rimvydas Laužikai „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“

(leidykla „Terra Publica“)

KAM: Besidomintiems Graikija, jos istorija, kultūra ir gastronomija

Šiame sąraše esanti Liudo Dapkaus knyga – labai asmeniškos istorijos, nepretenduojančios į turistinio gido funkciją, o ši Laužikų knyga yra kaip tik skirta tiems, kas nori daug išsamios informacijos apie Graikiją. Šios knygos irgi negalėtume pavadinti labai tradiciniu kelionių gidu po šalį – nors autoriai ir aprašo vertas aplankymų vietas, visgi didžiausias dėmesys koncentruojamas į šalies istoriją, mitologiją, kultūrinį paveldą. Tai knyga, skirta ne tiek norintiems tingesnio poilsio Graikijos paplūdimiuose, kiek siekiantiems prieš kelionę į šią šalį gauti kuo išsamesnį istorinį kontekstą ir norintiems kelionės metu taip pat patirti ir istorinių/kultūrinių įspūdžių.

Patys autoriai sako, kad šiai knygai jie panaudojo per ilgus metus trukusias keliones rašytus dienoraščius, užrašus, sukauptas nuotraukas ir žinias. „Stengėmės nesikoncentruoti vien į antikinę Graikiją, rašėme apie laikotarpius nuo pirmųjų žmonių atsiradimo Graikijos teritorijoje iki pat XXI amžiaus“, – sako knygos autoriai. Daugiausia dėmesio jie skiria sausumai ir tik šiek tiek jūrai, nors daugybei keliautojų būtent neprilygstamo grožio Graikijos salos ir yra vienas ryškiausių traukos taškų šioje šalyje. Tačiau visgi užmetamas žvilgsnis ir į salas, taip pat ir lietuvių, ko gero, labiausiai lankomą Kretą. Visgi autoriai stengiasi atrasti ir turistų dar mažai nutryptas, kiek toliau nuo įprastinių maršrutų esančias vietas, visad mėgindami surasti ir istorinę tos vietos svarbą.

Išskirčiau du šios knygos aspektus: gastronominį gidą – autoriai aprašo produktus, kurie neatsiejami nuo Graikijos (žinoma, vynas, aliejus, duona ir kaipgi be sūrio), pateikia receptus. Kitas aspektas – Lietuvos ryšiai su Graikija, bent jau patys autoriai teigia, kad jie pirmą kartą sistemiškai tai aprašė.

Autoriai atiduoda duoklę ir filosofijai, graikų gyvenimo būdui ir logikai (graikiškas gyvenimo būdas – tai ne chaosas, o ieškojimas), jų santykiui su istorija („amžinas buvimas istorijoje ir istorijos laukimas“).

Galbūt ši knyga kai kam gali pasirodyti sausoka, pernelyg perkrauta faktais ir per mažai pateikianti asmeninių įspūdžių, tačiau kad ji pateikia nemenką žinių bagažą – neabejotina.

Madeleine Albright „Fašizmas. Įspėjimas“

(leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė)

KAM: Besidomintiems politika

Pastaruoju metu išleista ne viena knyga, kurių viena iš pagrindinių skleidžiamų žinių – demokratija negali būti vertinama kaip užtikrinta duotybė, turimos laisvės nėra amžinos, visuomet reikia išlikti budriems ir mokytis iš istorijos, kad nekartotume praeities klaidų. Apie tai rašė Stevenas Levitzky ir Danielis Ziblattas knygoje „Kaip miršta demokratijos“, apie tai perspėjo ir Timothy Snyderis knygoje „Apie tironiją“, apie tai šioje knygoje rašo ir buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright.

Iš pradžių knygoje ji bando apibrėžti, kas yra fašizmas, kaip jis veikia. „Mano galva, fašistas yra tas, kas stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus. Šitaip suvokiamas fašistas tikriausiai bus tironas, bet tironas nebūtinai turi būti fašistas“, – sąvokas apibendrina ji, sakydama, kad fašizmą reikėtų vertinti ne kaip politinę ideologiją, o kaip priemonę užgrobti valdžią. Kraštutiniai kairieji su kraštutiniais dešiniaisiais, anot M.Albright, neretu atveju turi labai daug ką bendro. Fašizme piliečio misija yra tarnauti, o valdžios darbas yra valdyti. Fašistiniai lyderiai sugeba konsoliduoti valdžią, kursto tautą ir tikisi, kad ji seks paskui juos.

Nagrinėdama istorinius pavyzdžius ji teigia, kad šiais laikais fašizmo grėsmė yra didesnė nei bet kada per pastaruosius keliasdešimt metų. Tai ji nagrinėja pasitelkdama tiek savo politinę patirtį, asmeninius pastebėjimus, tiek istorinius palyginimus, brėždama paraleles tarp režimų Šiaurės Korėjoje, Rusijoje, kitose valstybėse ir, žinoma, JAV, nagrinėdama šių valstybių lyderių panašumus ir skirtumus. Kaip ir galima tikėtis, nemažą susirūpinimą autorei kelia Donaldo Trumpo prezidentavimas, jo demokratiją užtikrinančių institucijų silpninimas ir požiūris į demokratiją.

Ir čia bent jau man užkliūva akivaizdžiai ameriko-centristinis šios knygos pobūdis. Autorei visų pirma rūpi procesai JAV, tai, kokį vaidmenį ši šalis atliko ar neatliko. Tai žvilgsnis į demokratiją, visų pirma, amerikietės akimis. Aišku, tos pamokos svarbios visame pasaulyje ir M.Albright raginimai nenusiraminti, prisiminti, kad ir anksčiau grėsmių signalai nebuvo deramai įvertinti, yra svarbūs, tačiau visgi išlieka ir jausmas, kad nemaža dalis to, ką ji čia aprašė, besidomintiems istorija jau puikiai žinoma, o didžiausią įspūdį daro būtent jos asmeninės pastabos iš susitikimų su politiniais lyderiais.

„Emilijos dienoraštis. 1942–2015 m. Vienos epochos liudijimas“

(leidykla „Tyto alba“)

KAM: Norintiems jaudinančio viso gyvenimo pasakojimo

Ši knyga pristatoma kaip vienos epochos liudijimas. Tačiau bent jau man net ne tai čia svarbiausia – ne epocha, kurioje gyveno šių dienoraščių autorė mokytoja. Ne tai, kad ši moteris, gimusi tarpukario Lietuvoje, išgyveno karą, paskui sovietinę sistemą, Sąjūdį ir jau nepriklausomą Lietuvą, savo dienoraščiuose fiksavusi visus šiuos laikotarpius.

Tai liudijimas gyvenimo, kuris, sudėliotas štai taip, daugiau nei per 70 metų, palieka visų gyvenimo atspalvių brydę. Dienoraštis, rašytas tik pačiai sau, todėl intymus, sąžiningas ir jautrus. Tai – gyvenimas, kuriame save atpažins daugelis žmonių – jaunystė, polėkis, visas gyvenimas prieš akis, įsimylėjimai ir nuotykių troškimas, vėliau – ateinantis supratimas, kad laikas praeina, kad tai, ko įsivaizdavai, galbūt ir nebus, paskutinė meilė, ateinanti vienatvė, draugų ir artimųjų mirtys, klaidų suvokimas ir konstatavimas: „Likau viena iš septynių žmonių šeimos.“

Kone jautriausiai šį pokytį galima matyti įrašuose, skirtuose Kalėdoms. 1945 metai, skirti nerimastingam laukimui, kad ir vėl susirinks visa šeima ir ką ta proga padovanos. Ir 1978-ųjų skurdus įrašas: „Gavau atviruką su Kalėdomis. Prisiminiau, kad Kalėdos. Beje, už 1948 metų obligacijas gavau 7,50 rublio. Nusipirkau rūkytos šoninės.“

Vienatvės motyvas, jos suvokimas čia slegiančiai stiprus: „Tuokiasi, skiriasi, pykstasi ir miršta vieniši.“ „Būdavau tiek pasinėrusi į darbą ir nejaučiau, kad prašvilpė gyvenimas, kaip greitasis traukinys, o aš likau tuščioje stotelėje viena“, – 1982 metais rašo ji. 

Tačiau toli gražu ne vien tik minorinės gaidos šiame dienoraštyje. Didelė jo dalis, skirta Emilijos jaunystei, spinduliuoja troškimu patirti kažką naujo, – jos meilės istorijos, jos gyvenimo geismas. Ir net jau antrojoje gyvenimo pusėje ji, suvokdama, kad liko vieniša (neturėti vyro ir vaikų buvo jos sąmoningas apsisprendimas), džiaugiasi tuo, ką patyrė. Galimybių miestas Kaunas ir Vilnius, pritrenkiantis savo didybe, menas, kuris visuomet suteikdavo atgaivą, kelionės, mokytojos pašaukimas – profesija, kurioje ji matė prasmę. Sulaukusi 59 metų ji rašo, kad, regis, gyventi niekada nenusibostų, o dar po kelerių metų rašo, kad buvo laiminga – tiesiog dėl to, kad galėjo mokytis.

Na, o pati epocha... Taip, dienoraščiai yra tos, sovietinės epochos veidrodis. Laiko, kuris gniuždė, prisitaikymo, skundimų, kandimų iš pasalų, paminto orumo, viešo gėdinimo ir pasmerkimo sovietinė epocha. Visgi epocha, kurioje Emilija išsaugojo savo moralinius principus, kad ir kaip skaudžiai tai jai atsiliepdavo. Vėliau atėjęs svaigus nepriklausomybės laikotarpis ir permainos – kaip rašo Emilija, „po kiekvienos revoliucijos iškyla idealistų banga, po jų – materialistų banga“.

„Gyvenimas yra toks paprastas, tik mes nenorime to pripažinti“, – viename dienoraščio įraše ji cituoja anglų kalbos mokytoją. Turbūt šie žodžiai gana tiksliai apibūdina ir jos pačios gyvenimą. O istorija visus mus šiaip ar taip nuneša užmarštin.

P.S. Šio dienoraščio autorė gimė 1927 metais, mirė 2018 metais. Į leidyklą dienoraščius atnešė jos dukterėčia Alina. Dienoraščius ji pradėjo rašyti 1939 metais, bet pirmus sąsiuvinius sudegino tėvas.

Jacob Bronowski „Žmogaus kilsmas“

(leidykla „Vaga“, iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis)

KAM: Besidomintiems žmogaus evoliucija

Ši knyga įdomi jau vien tuo, kad tai vienas pirmųjų mokslo populiarinimo kūrinių, nušviečiančių mokslo raidą. Jos pradžia tapo BBC dokumentinis serialas, o knyga išleista 1973 metais.

Pats autorius apie šią knygą sako, kad joje pateikiama veikiau filosofija, o ne istorija, ir veikiau gamtos, o ne mokslo filosofija. Jo teigimu, knygos tema – „šiuolaikinė versija to, kas anksčiau buvo vadinama „gamtos filosofija“. Naujausi žmogaus biologijos duomenys, autoriaus teigimu, suteikė mokslinei minčiai naują kryptį, leido pereiti nuo visumos į individualumą, o šios knygos tikslu jis išsikėlė „pastangas suprasti žmogaus prigimtį ir jo padėtį pasaulyje“.

Iš dalies šią knygą galima laikyti tų laikų „Sapiens“, autorius joje supina kultūros, antropologijos, istorijos, matematikos, fizikos, kitų mokslų žinias, jis apžvelgia didžiausią įtaką žmonijos vystymuisi padariusius žmones, ir jo erudicija išties stebina, kaip ir pastangos suprasti žmogaus evoliuciją, kismą. Kaip šios knygos įžangoje rašo Richardas Darwinas, labai patrauklus šio autoriaus pasakojimo būdas – jis ramus ir žmogiškas, ką kitais žodžiais galima pasakyti, jog tai populiariai, net ir gilesnių žinių neturinčiam žmogui suprantama kalba parašyta knyga, jis nevengia pasišaipyti ir provokuoti. Autorius glaustai apžvelgia gausybę temų – svarbiausius statinius, miestus, teorijas, žmogaus pastangas suvokti gamtą, vaizduotę ir seksualumą, taip pateikdamas platų istorinį, socialinį, kultūrinį mūsų vystymosi ir buvimo pasaulyje kontekstą.

Žinoma, skaitantieji gali skeptiškai palinguoti galvą, sakydami, kad knyga pasenusi, nes visgi publikuota jau kone prieš pusę amžiaus, taigi nuo to laiko mokslo tyrimai stipriai pasistūmėjo į priekį. O ir pats autorius rašo: „Tai, kas bus įprastas dalykas rytdienos mokykliniuose vadovėliuose, šiandien yra šios dienos nuotykis, ir kaip tik į jį mes esame įsitraukę.“

Tačiau tai ir yra vienas iš jo filosofijos pagrindų – mes nuolat judam, nuolat keičiamės, įgyjame vis naujų žinių, o civilizacija nužengė į priekį, nes buvo užsiangažavusi dėl to, ką užsibrėžė nuveikti. Todėl ir ši knyga rodo to laiko žinias, kurios, žinoma, nuolatos keičiasi, o pasaulis, kokį jį matė J.Bronowskis ir dėl kurio neišvengiamo praradimo kiek jaudinosi, jau pradingo. Kaip pasikeis ir šie laikai, tad į šią knygą geriausia žiūrėti kaip į mokslinį žaidimą, jaudinančią kelionę mokslo ir idėjų pasauliu, kuriame niekas nėra statiška.

David Frye „Sienos“

(leidykla „Balto“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė)

KAM: Besidomintiems istorija

Sienų statymas dabar vėl aktuali tema. Kalbant tiek apie tikrąsias, tiek apie metaforines. Donaldas Trumpas pasiryžęs pastatyti sieną su Meksika, pabėgėlių krizė sukėlė kalbas apie sienas Europoje, o Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES – apie naujus suskirstymus. Ši knyga ir skirta pasakojimui apie žmonijos raidą, remiantis sienų koncepcija, tuo, kokia sienų reikšmė buvo civilizacijos istorijai.

Toks istorijos matymas primena jau žinomus istorikų, žurnalistų darbus, kai jie į pasaulio istorijos panoramą žvelgia pasirinkdami, kokią įtaką jai darė, tarkime, druska (Mark Kurlansky „Druska“) arba reljefas ir klimatas (Tim Marshall „Geografijos įkaitai“).

Sienos nuo seniausių laikų padėjo kontroliuoti savo piliečius, atsitverti nuo priešų, saugoti savo kultūrą, žymėti teritoriją, skyrimui bei vienijimui ir daugybei kitų tikslų. Jos skyrė ir siejo, kūrė tiltus tarp praeities ir dabarties. Buvo fizinės ar matomos tik žemėlapiuose. Autorius rašo: „Sienų radimasis žmonių visuomenes nuvedė skirtingais keliais: vienu – į savimeilę ir poeziją, o kitu – prie mažakalbės karybos. Bet pirmasis kelias taip pat kreipė ir į dar daugelį dalykų – į mokslą, matematiką, teatrą, dailę, – o antrasis juo einančius vedė vien į akligatvį, kur vyrai tapdavo nieku, vien tik kariais, o visus darbus nudirbti kliuvo moterims.“

Ši knyga – pasakojimas, kokią įtaką darė sienos – ne tik jų statymas, bet ir griūtis – daug dėmesio skiriama Berlyno sienai, pasakojama apie dilemas, ar statyti sienas, kaip keitėsi jų statyba nuo seniausių laikų iki šiol. Knygos pabaigoje autorius trumpai apžvelgia ir šiuos laikus (šis skyrius galėtų būti žymiai išsamesnis), pabrėždamas ir „paminklus baimei“ – ką ir matome dabar, plintant virusui, kuomet baimės formuojamos ligos baimės pagrindu.

Knyga parašyta populiariu stiliumi, greitai perskaitoma ir pateikianti įdomią istorinę perspektyvą.

Hans-Georg Gadamer „Tiesa ir metodas. Pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai“

(Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, iš vokiečių kalbos vertė Alfonas Tekorius)

KAM: Besidomintiems filosofija

Vokiečių filosofas, hermeneutinės krypties kūrėjas šį savo traktatą laikė savo gyvenimo darbu, kaip ir jo darbų tyrinėtojai. Būtent čia, susisteminęs medžiagą nuo antikos iki dabartinių laikų, pratęsęs Martino Heideggerio teorijas, jis sukūrė filosofinės hermeneutikos teoriją.

Šis kūrinys padarė milžinišką įtaką filosofijai, sociologijai, kultūros tyrinėjimams, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose tai buvo vienas iš pamatinių veikalų, kuriuo rėmėsi ir kiti teoretikai, tokie kaip Jurgenas Habermasas. Jis laikomas vienu svarbiausių XX amžiaus Europos filosofų.

Šis leidinys papildo tokių lietuvių kalba jau išleistų jo kūrinių kaip „Istorija. Menas. Kalba“ ar „Grožio aktualumas“ lentyną. Apie šį filosofą ir šį kūrinį parašyta tiek daug, taip pat ir mokslinių darbų lietuvių kalba, kad turbūt nieko ypatingai naujo ir neparašysi. Galima tik pacituoti šios knygos pristatymą apie filosofo sukurtą teoriją – jis sukūrė „filosofinės hermeneutikos teoriją, paremtą tikrovės supratimo ir jos aiškinimo (interpretavimo) metodu ne kaip pažinimo sudėtine dalimi, o gyvenimo esme, pačia žmogaus egzistencija. Į šios teorijos problemų lauką patenka visoms socialinio gyvenimo sritims nepaprastai svarbios, su tikrovės supratimu ir aiškinimu tiesiogiai susijusios pamatinės prãsmės ir jų (iš)raiškos, kurios veikale analizuojamos trimis aspektais – egzistenciniu, semantiniu, refleksiniu – ir apima visus humanitarinių mokslų gvildenamus žmogaus egzistencijos skleidimosi procesus: socialinę būtį, tradiciją, istorizmą, estetiką, meno tiesą, meno kūrinio ontologiją, kalbą“.

Tokių knygų leidyba, o taip pat ir leidyklos „Jonas ir Jokūbas“, kuri irgi sistemiškai leidžia filosofinę literatūrą, veikla liudija, kad filosofinės minties vertimai visgi nėra gerokai apleista sritis.

Johan Huizinga „Viduramžių ruduo“

(leidykla „Aukso žuvys“, iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius)

KAM: Istorijos mėgėjams

Tai ne pirmas šios knygos leidimas, tačiau jau kurį laiką šio kūrinio nebuvo galima rasti knygynuose, tad sumanymas perleisti šį vieną garsiausių viduramžių ir Renesanso susiliejimą nagrinėjančių tekstų, yra labai  sveikintinas. Juo labiau kad tam buvo ir ypatinga proga – praėjusiais metais ši knyga šventė 100 metų jubiliejų, o leidykla ją šįkart išleido ypatingu, menišku leidimu. Šis leidimas jau sulaukė nemažo dėmesio – ne tik dėl to, kad Kultūros ministerija Knygos meno konkurse šią knygą įtraukė tarp gražiausių per metus išleistų knygų (šios knygos dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė), teko skaityti ir nemažai diskusijų dėl tokio leidimo patogumo – kiek toks neabejotinai itin estetiškai išleistas kūrinys yra praktiškas. Bet kuriuo atveju, panašu, kad ilgainiui šis leidinys taps viena iš tų kolekcionierių medžiojamų knygų.

Apie šios knygos reikšmę, jos recepciją pratarmėje rašo Rimvydas Petrauskas, sakydamas, kad ši novatoriška knyga buvo proveržis 1919 metais, inspiracijos šaltiniu ji išlieka ir praėjus šimtmečiui. Knyga, kuri labai paveiki tiek stilistiškai, tiek turiniu – R.Petrauskas pabrėžia, kad tekstas labai lengvas, autorius ne polemizuoja, ne moko, o kuria vaizdinius. Knygoje jis sukuria „totalų pasakojimą“, kuriame telpa tiek socialiniai, tiek politiniai, tiek kultūriniai, tiek religiniai aspektai, gulantys į vientisą audinį, kuriame mes matome XIV–XV amžiaus žmogų, kaip rašo pats Huizinga, čia jis aprašo gyvenimo ir mąstymo formas.  Viduramžių rudenį, „sutemas“, Huizinga piešia skaitytojui sukurdamas vaizdinį apie vieną būtojo laiko epizodą.

„Čia mėginama į keturioliktą ir penkioliktą šimtmetį pažvelgti ne kaip į Renesanso pradmenis, o kaip į viduramžių pabaigą, kaip į viduramžių kultūrą paskutiniu jos gyvenimo periodu, kaip į medį, apkibusį pernokusiais, visiškai susiformavusiais ir subrendusiais vaisiais. Išvešėjimas senų, varžančių mąstymo formų, gaubiančių gyvą idėjos branduolį, turtingos kultūros vytimas ir stabarėjimas – štai toks pagrindinis šių puslapių turinys“, – vaizdingai prieš šimtą metų rašė autorius, ir jau iš šių eilučių neskaičiusieji gali susidaryti įspūdį apie tai, kaip autorius valdo žodžius, kaip tapybiškai jis rašo. Nuo riteriškųjų gyvenimo formų iki mąstymo krypčių, religijos reikšmės, tapybos ir literatūros, estetinio suvokimo, dvasingumo, meilės, galiausiai naujo mąstymo formų atsiradimo. Šiuose puslapiuose prieš akis mums stoja to laiko žmogus, aprašytas su polėkiu, aistringai ir sykiu moksliškai. Nenuostabu, kad „Viduramžių ruduo“ tapo viena iš populiariausių visų laikų istorinių knygų.

Greta kitų lietuvių kalba išleistų ir labai rekomenduojamų šio autoriaus knygų „Erazmas“ ir „Homo ludens“, „Viduramžių ruduo“ taip pat neabejotinai verta bet kokios rimtesnės namų bibliotekos.