Gimė 1880 m. Šlavėnų kaime (dabartinis Anykščių rajonas)
Mokėsi 1896–1898 m. Kauno mergaičių gimnazijoje, 1902–1905 m. Sankt Peterburge Bestuževo aukštesniuosiuose moterų kursuose
Gyveno Šlavėnuose, Berne, Sankt Peterburge, Vilniuje, Kaune, Diksone, Čikagoje
Mirė 1976 m. Čikagoje (JAV)
Vanda Tumėnienė: pediatrijos Lietuvoje pradininkė, savo lėšomis pastačiusi sanatoriją tuberkulioze sergantiems vaikams
Niekas nesuskaičiuos, kiek Lietuvos vaikų gyvybių buvo išgelbėta, jų ligų išgydyta dėka profesorės Vandos Tumėnienės. Veikli ir išsilavinusi moteris didelę dalį gyvenimo paskyrė Lietuvos medicinai, o ypač Lietuvos vaikams. V.Tumėnienė padėjo vaikų medicinos Lietuvoje pagrindus: pirmoji vaikų ligų ligoninė, pirmoji tuberkulioze sergantiems vaikams skirta sanatorija duris atvėrė dėl jos.
Geriausiai V.Tumėnienės ir drauge su ja dirbusių gydytojų Lietuvai atneštą naudą parodo kūdikių mirtingumo rodiklio kaita. 1905 m. iš tūkstančio Lietuvoje gimusių kūdikių 292 mirdavo nesulaukę 1 metų amžiaus, 1922 m. 160 mirdavo nesulaukę 1 metų amžiaus, o štai 1940 m. jau tik 90 kūdikių iš tūkstančio mirdavo nesulaukę 1 metų amžiaus. Tai – medicinos pažangos pasekmė. O V.Tumėnienė prie to prisidėjo, ko gero, daugiau nei bet kas kitas.
Mokslo siekti norėjo nuo mažumės
V.Tumėnienė gimė 1880 m. Anykščių rajone, Šlavėnų kaime. Tėvai buvo bajorai ir sėkmingi ūkininkai. Tuomet jos pavardė buvo Mingailaitė.
V.Mingailaitė užaugo septynių vaikų šeimoje su dviem broliais ir keturiomis seserimis, buvo trečioji. Nors namuose, kaip daugelyje to meto bajorų šeimų, buvo vartojama lenkų kalba, jos tėvas puikiai mokėjo ir lietuviškai bei šios kalbos išmokė vaikus.
Iš pradžių V.Mingailaitė mokėsi namuose privačiai, o vėliau tęsė mokslą gimnazijoje Sankt Peterburge, bet susirgusi jos nebaigė. Grįžusi namo ir pasveikusi, ji pradėjo mokytis Lietuvoje ir 1898 m. baigė Kauno mergaičių gimnaziją sidabro medaliu.
Tačiau lėšų tolimesniems mokslams tada šeimoje nebuvo, ir po to ji trejus metus dirbo mokytoja tėviškėje, mokė jaunesnius vaikus. V.Mingailaitė susipažino su klasikine literatūra, filosofija, skaitė Nietzsche'ę ir Kantą.
Visgi galiausiai V.Mingailaitei pavyko mokslo aukštumų siekti toliau. 1902–1905 m. ji Sankt Peterburge studijavo matematiką ir tuo pat metu, padedama būsimojo Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio, tuomet dar studento, mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos. Pragyvenimui ji užsidirbo dirbdama mokytoja.
Ten lankydama anatomijos paskaitas, V.Mingailaitė pirmąkart susidūrė su medicina. Ši sritis jauną merginą patraukė, ir ji nutarė siekti gilesnio jos išsilavinimo. Sankt Peterburge baigė akušerijos kursus ir įgijo akušerės kvalifikaciją.
Lėšų kursams ji įgijo kūrybiškai – vagonais veždama obuolius iš gimtojo krašto į Sankt Peterburgą ir juos pardavinėdama. „Kas tai yra jaunystėj su jos drąsa ir energija nugalėti kad ir didžiausias kliūtis. Sustoti pusiaukelėj nebuvo mano būdas“, – vėliau ji rašė autobiografijoje.
1906 m. gavusi stipendiją, V.Mingailaitė pradėjo studijuoti Šveicarijoje, Berno universiteto Medicinos fakultete. Čia ji susipažino su būsimuoju vyru Justinu Tumėnu, kuris buvo pedagogas, poetas ir filosofas. Jam caro valdžia buvo uždraudusi grįžti į Lietuvą.
1911 m. ji šiame universitete įgijo medicinos daktarės laipsnį, o 1912 m., baigusi trijų mėnesių kursą Sankt Peterburgo aukštajame moterų medicinos institute – ir gydytojos išsilavinimą. Tais pačiais metais ji ištekėjo už J.Tumėno.
Kurį laiką V.Tumėnienė dirbo Šveicarijoje, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir sąlygoms pablogėjus, ten nebegalėjo pragyventi. Ji grįžo į Rusiją, kur dirbo Novgorodo karo ligoninės vyriausiąja gydytoja, vėliau – Maskvos ligoninės vidaus ligų moterų chirurge.
Kūrė Lietuvos pediatriją
Kadangi vyrui buvo draudžiama grįžti į Lietuvą, šeima jau buvo susiruošusi pakelti sparnus į JAV. Bet, Maskvą ėmus siaubti bolševikų revoliucijai, V.Tumėnienė su vyru grįžo į Lietuvą: prisiminimuose ji rašė, kad po Rusijos vien tai, kad Lietuvoje jos namuose netrūko duonos, ją stebino.
V.Tumėnienė ėmė verstis medicinine praktika. 1919–1920 m. ji praleido Vilniuje, buvo Vilniaus užkrečiamųjų ligų ligoninės Žvėryne Vaikų skyriaus vedėja.
Visgi Vilnių galutinai prijungus lenkams, V.Tumėnienė persikėlė į Kauną, kur netrukus jos išsilavinimas buvo įvertintas. Ji įsidarbino Vidaus reikalų ministerijoje ir ėjo aukštas Sveikatos departamento direktoriaus pavaduotojos bei Sanitarijos skyriaus vedėjos pareigas – retas dalykas moteriai tuo metu.
„Lietuvos kūrimosi pradžioje, po karo, skurdas, badas buvo gera dirva epidemijoms, atvežtoms iš Rusijos su grįžtančiais pabėgėliais, ypač šiltinės. Teko organizuoti karantiną Obeliuose, prie sienos, kovoti su infekcijomis krašte, kas nebuvo lengva, neturint infekcinių ligoninių, prityrusio personalo, sveikatos punktų, be to, trūko lėšų“, – savo atsiminimuose rašė V.Tumėnienė.
Visgi V.Tumėnienė jautė, kad jos pašaukimas – gydyti vaikus, ir šioje srityje ji nuveikė daugiau negu bet kas kitas. Tik sukūrus nepriklausomą Lietuvą, vaikų ligų gydymas kaip atskira medicinos sritis Lietuvoje iš esmės neegzistavo, ir ji ėmėsi tai keisti.
1924 m. Kaune V.Tumėnienė įsteigė valstybinę vaikų ligoninę-kliniką su laboratorija tyrimams vykdyti ir iki 1944 m. dirbo jos direktore. Kadangi tai buvo vienintelė ligoninė vaikams Lietuvoje, į ją patekdavo sunkiausi ligoniai. Čia buvo pasitelkiami moderniausi tuometiniai tyrimai ir pritaikomos naujausios medicinos žinios, taip pat gaminamas specialus, dietinis maistas. 1929 m. ligoninė persikėlė į erdvesnes patalpas V.Putvinskio gatvėje.
1933-ųjų statistika rodo, kad per metus ligoninėje buvo gydoma beveik 10 tūkst. vaikų, trečdalis – iš provincijos. Lovos visuomet buvo užpildytos, jų trūko.
V.Tumėnienė ne tik pati rūpinosi vaikų gydymu, bet ir dirbo, kad žinios apie vaikų ligas pasiektų kuo daugiau medicinos studentų. Tapusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Vaikų ligų katedros vedėja, ji dėstė paskaitas studentams, ruošė juos kovai su vaikų mirtingumo rodikliais. Katedra siekė tiek mokslinių tikslų (suteikti studentams žinių, skatinti juos daryti tyrimus, rašyti mokslinius darbus), tiek praktinių (paruošti reikalingą Lietuvai pediatrų skaičių).
Šias pareigas ji ėjo iki pat 1944 m. Taip pat VDU ji tapo pirmąja vaikų ligų gydymo kurso dėstytoja lietuvių kalba. 1930 m. jai universitetas suteikė ekstraordinarinės profesorės laipsnį.
Be to, V.Tumėnienė vykdė aktyvią publicistinę ir mokslinę veiklą, spausdino darbus su medicina susijusiais klausimais. „Plaučių abscesai vaikų amžiuje“, „Rachito patogenezis ir gydymas“, „Kova su vaikų mirtingumu“, „Apie meningokokinio meningito epidemiją Lietuvoje“ – visa tai yra V.Tumėnienės paskelbtų publikacijų ir mokslo darbų pavadinimai.
O 1932 m. pasirodžiusi knygutė „Tavo kūdikis“, kurioje motinoms paprastai buvo aiškinama, kaip maitinti kūdikį, kad šis augtų sveikas, tapo labai populiaria, Lietuvoje buvo išplatinta 10 tūkst. egzempliorių tiražu.
Tai, kad buvo poliglotė – mokėjo vokiečių, anglų, lenkų, rusų ir prancūzų kalbas – leido jai nuolat tobulinti įgūdžius ir pačiai mokyti kitus. 1928–1937 m. ji vadovavo Lietuvos Pediatrų sekcijai, skaitė paskaitas ir pati stažavosi gydytojų suvažiavimuose ir kongresuose, tarptautiniuose vaikų pediatrų kongresuose Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje, rengė vaikų ligų ir motinos apsaugos kursus gydytojams, organizavo kovos su epidemijomis punktus.
Taip ji rūpinosi, kad pasaulinės inovacijos vaikų medicinoje pasiektų ir Lietuvą. Jaunai valstybei, kurioje žinių apie mediciną ir higieną vis dar trūko, o šaltinių gydytojams studijuoti nebuvo gausu, V.Tumėnienės veikla – tiek patirties parsivežimas, tiek publicistiniai straipsniai, tiek paskaitos studentams – buvo labai svarbi.
V.Tumėnienė aktyviai pasisakė prieš alkoholio vartojimą. 1921 m. įsteigus Lietuvos abolicionistų draugiją, ji buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke ir šias pareigas ėjo 1921–1924 m. Taip pat priklausė kovos su „veneros ligomis“ draugijai.
Gydytoja stengėsi vienyti išsilavinusias visuomenės moteris, suprasdama, kad daug jų susiduria su tais pačiais iššūkiais. 1927 m. jai kartu su Ona Mašiotiene, Liudvika Purėniene ir dar keliomis moterimis įkūrus Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungą, ji 1929 m. buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke, keletą metų vadovavo organizacijai. Organizacijos tikslas buvo kovoti už moterų teises bei vienyti veiklias moteris veikti drauge.
Statė sanatoriją sunkiems ligoniams
Pati V.Tumėnienė gyveno kukliai, taupė. O sutaupytus pinigus skyrė kilniems darbams. Būtent dėka V.Tumėnienės ir iš dalies jos lėšomis Panemunės šile šalia Kauno 1934 m. iškilo pirmoji Lietuvoje sanatorija tuberkulioze sergantiems vaikams.
Sanatorija buvo statoma galvojant ją skirti vaikų reabilitacijai. „Man kilo mintis, kad Lietuvoje nėra poilsio namų, kur silpni vaikai ar nusilpę nuo ligos galėtų sustiprėti, atgauti jėgas“, – rašė savo atsiminimuose V.Tumėnienė apie tokių namų poreikį. Įtikinusi jų poreikiu tuometinį žemės ūko ministrą, ji gavo sklypą ilgalaikei nuomai.
1934 m. sanatorija atvėrė duris ir buvo pavadinta „Prof. Tumėnienės vaikų sanatorija“. Pastatas buvo medinis, dviejų aukštų, su balkonais ir atvira veranda. Sanatorijoje vienu metu galėjo gydytis 50–60 mažųjų pacientų. Joje buvo rentgeno kabinetas, laboratorija, virtuvė, skalbykla, kambariai personalui ir didžiulės erdvės vaikų žaidimams bei pamokoms. Namą supo sodas, gėlės, krūmai, jis buvo izoliuotas nuo praeivių.
Jau sanatorijai atvėrus duris, V.Tumėnienė sulaukė pasiūlymo panaudoti pastatą konkrečiam tikslui – jame gydyti būtent tuberkulioze sergančius vaikus. Šia liga, ypač kaulų tuberkuliozės forma, sergantieji dažnai gydymo įstaigose turėjo praleisti mėnesius. Tuo metu Lietuvoje buvo dvi tuberkuliozės sanatorijos, bet jose daugiausia buvo gydomi suaugusieji, o vaikams vietos dažnai tiesiog nelikdavo.
V.Tumėnienė sutiko. Tokio tipo sanatorijos – nuošalios, su galimybėmis ligonius įkurdinti atvirose erdvėse – tuo metu buvo populiarios Vakarų pasaulyje, šią praktiką V.Tumėnienė siekė pritaikyti ir Lietuvoje.
Kiekvienas į sanatoriją atvykęs vaikas būdavo tiriamas, ypač būdavo rūpinamasi apsauga nuo infekcijų. Vaikams gyti čia padėjo ne tik vaistai ir procedūros, bet ir grynas oras, tinkama dienotvarkė ir geras maistas. Vaikai čia praleisdavo ir 6–8 mėnesius. Kiekvieną sekmadienį V.Tumėnienė pati atvykdavo į sanatoriją, kur rūpinosi vaikų gydymu, bendravo su tėvais.
Įdomu tai, kad būtent V.Tumėnienė viena pirmųjų Lietuvoje atkreipė dėmesį į tinkamos mitybos svarbą, skyrė didelį dėmesį meniu paruošti. Ji pastebėjo, kad vaikai valgo per mažai daržovių, nepasiturinčių tėvų vaikai valgo bulves ir duoną, o turtingų tėvų – per daug mėsos.
1937 m. sanatorija buvo išplėsta iki 100 vietų, pristačius mūrinį priestatą prie medinio namo. Per metus čia gydydavosi 300–400 vaikų. Susitaupiusi pinigų, V.Tumėnienė nusipirko ir sanatorijos reikmėms naudojo „Chevrolet“ automobilį, pati jį vairavo – tuo metu net tarp vyrų tai dar buvo retenybė. Savo atsiminimuose 1937–1940 m. V.Tumėnienė vadina „sanatorijos žydėjimo metais“. Daugiausia privačiomis lėšomis, be valdžios ar visuomenės pagalbos pastatyta sanatorija gydytoją išgarsino visoje Lietuvoje.
„Nė dabar, nė praeityje niekuomet nesigailėjau, kad įdėjau tiek energijos ir darbo ir visas savo sutaupas, bet džiaugiaus, kad galėjau taip padėti Lietuvos vaikų sveikatai“, – rašė atsiminimuose V.Tumėnienė.
Okupacijos ir emigracijos vargai
1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija ir jos baisumai, deja, neaplenkė ir sanatorijos. Ji buvo nacionalizuota, atsirado „tarnautojų komitetas komunizmo pagrindais“ ir Stalino portretas, o V.Tumėnienė okupacijos metu buvo persekiojama, nors ir paskirta nacionalizuotos sanatorijos direktore. Faktiškai sanatorijos kasdienybę valdė komunistų partijos paskirti tarnautojai. Iš V.Tumėnienės buvo konfiskuotas ir automobilis.
„Rusų okupacija man buvo sunki ne tiek materialiai, kiek moraliai, nors rusai atėmė visą mano nuosavybę, įgytą sunkiu ir ilgu darbu. Jų žiauri priespauda gulėjo kaip sunkiausias akmuo, nei dieną, nei naktį nebuvo ramumo“, – rašė atsiminimuose V.Tumėnienė.
Atėję vokiečiai grąžinti sanatorijos V.Tumėnienei neskubėjo, ji buvo prastai prižiūrima, sąlygos joje blogėjo. 1944 m. V.Tumėnienė su vyru ir augintine Zose Vaišvilaite pasitraukė į Vakarus, žinodama, kad grįžus sovietams greičiausiai pateks į tremiamųjų sąrašus. Su liūdesiu ji savo atsiminimuose aprašo, kaip turėjo apleisti savo namus Kaune, sutvarkytą sodybą gimtuosiuose Šlavėnuose. „Sunku išreikšti tą begalinį skausmą apleidus Tėvynę“, – rašė ji.
Šeimai teko kurį laiką blaškytis po Europą. Rasti darbą jai padėjo tai, kad buvo Europoje žinoma gydytoja. Kurį laiką V.Tumėnienė su vyru gyveno Austrijoje, bet artėjant sovietinei kariuomenei teko sprukti tolyn į Vakarus, apsigyveno Vokietijoje.
1946 m., po sunkios ligos mirus vyrui, liko našle. Nuo medikės darbo ji nesitraukė ir toliau – 1946–1949 m. dirbo vaikų sanatorijų vedėja Austrijoje ir Vokietijoje. Tokias atsakingas pareigas gaudavo toli gražu ne kiekvienas pabėgėlis iš Lietuvos.
1949 m. V.Tumėnienė emigravo į JAV – nors ėjo neblogas pareigas, į JAV emigruojant sesers šeimai, pabijojo likti viena. Naujieji namai gydytojos nesutiko svetingai. V.Tumėnienei teko gyventi skurde – ši šalis nenorėjo pripažinti jos diplomo ir nuopelnų medicinai, nors Vakarų Vokietijoje jai išduota atestacija teigė, kad „kaip pediatrei, jai yra mažai lygių: ji nuolat demonstravo platų išsilavinimą ir yra sukaupusi didžiulę patirtį“.
Iš V.Tumėnienės, kaip ir kitų iš Europos atvykusių gydytojų, buvo reikalaujama bent metus dirbti sunkų pagalbinį darbą – nepakeliamą 70-metei profesorei. Būnant vyresnio amžiaus, imigrantei ir dar moteriai, įsitvirtinti naujoje šalyje buvo sunku.
1950–1954 m. ji pagaliau įsidarbino Diksono (Ilinojaus valstija) ligoninėje vaikų ligų gydytoja. Tačiau ir čia jai teko dirbti darbus, kuriuos įprastai dirbdavo studentai, į jos kvalifikaciją nebuvo atsižvelgiama. O galiausiai atleista iš valstybinės ligoninės dėl amžiaus (jai jau buvo 74 metai) ir negavusi teisės verstis privačia praktika, iš medicininės veiklos ji pasitraukė.
„Nusiminimo valandomis klausiu savęs, ar ne verčiau buvo pasilikti Vokietijoje, padėti ten ligoniams ir vaikams, negu JAV kovoti už būvį 6 metus nesėkmingai, pergyventi tiek pažeminimų ir tą moralinį sunkų jausmą, kad esi netinkama ir nereikalinga, kaipo sena amžiumi“, – liūdėjo V.Tumėnienė.
1955 m. gavusi JAV pilietybę, senatvę V.Tumėnienė praleido Čikagoje, sesers šeimoje. 1957 m. ji išleido savo atsiminimų knygą „Mano atsiminimai“. Kaip pati rašė, būtent atsiminimų rašymas jai teikė malonumą ir ją gelbėjo.
„Gyvenimas yra darbas, kurį žmogus pamėgo ir kuris, jo supratimu, yra naudingas visuomenei ir tėvynei. Reikia tiktai ieškoti ir surasti tokį darbą arba pačiam jį prasimanyti. (…) Nesvarbu, kiek metų rodo žmogaus metrikos dokumentai, bet svarbu, kaip jis jaučiasi ir ką sugeba“, – rašė V.Tumėnienė.
Čikagoje ji 1976 m. ir mirė, sulaukusi garbingo 96 metų amžiaus. Beje, netgi sovietinėje Lietuvoje jos atminimas buvo gerbiamas: jos įkurta sanatorija buvo vadinama „pavyzdingiausia įstaiga respublikoje“, o V.Tumėnienės aktyvumas ir atkaklumas dėka Lietuvoje likusių pediatrų, jos mokinių, buvo rodomas kaip pavyzdys sovietinės Lietuvos gydytojams.
Visą gyvenimą besirūpinusi vaikais, pati V.Tumėnienė vaikų taip niekada ir nesusilaukė – to priežastis istorija nutyli. Tačiau į savo namus ji su vyru priėmė dvi augintines giminaites, joms padėjo baigti aukštąjį mokslą, gauti gydytojų diplomus.
Dabar Kaune ant V.Tumėnienės pastatytos sanatorijos pastato ir ant jos buvusių namų Parodos gatvėje galima išvysti memorialines lentas, įamžinančias jos atminimą. Taip pat Kaune, Vičiūnuose, veikia V.Tumėnienės vardo vaikų ankstyvosios raidos centras.