VASARIO VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGŲ TOP10

Kas yra tikras herojus ar herojė? Ar tai nepaprastai fiziškai stiprus žmogus, supergaliomis ir ginklais stojantis į kovą su blogiukais? Ne viena į vasario knygų topą patekusi knyga kalba apie herojus – tikrus ir išgalvotus. Tik šie herojai visai ne tokie, kokius pratę matyti veiksmo filmuose ir animacijoje. Jie į kovą prieš blogį stoja su galingiausiais pasaulyje ginklais – žmogiškumu, atjauta ir drąsa.

Eglė Baliutavičiūtė

Mažasis Loris toks... lėtas, kad kol išsiruošia į lauką, žiema, jau žiūrėk, ėmė ir praėjo. Kad ir kaip stengiasi, niekaip jam nepavyksta pasidžiaugti visais metų laikais, bet ar tikrai tai bėda? Gal tikroji bėda, kaip mes žvelgiame į savo nesėkmes?

Tai paprastutė eiliuota, bet kartu nuotaikinga, miela ir juokinga knyga, supažindinanti mažuosius su metų laikų kaita, gyvūnėliais loriais ir skatinanti išmokti vertinti save tokį, koks esi, nepasiduoti niūrioms mintims ar blogai nuotaikai, įžvelgti gražius dalykus net tuomet, kai ne viskas einasi taip, kaip norėtųsi.

„Mažų eilėraščių mažiems“ autorius Marius Marcinkevičius, taip pat sukūręs nemažai prozos knygų vaikams, kartu su iliustruotoja Ieva Gvazdaityte paruošė naują pašėlusios poezijos knygą mažiesiems „Ilgi eilėraščiai trumpiems“.

Pavadinimo išsigąsti tikrai nereikėtų, tai autoriui būdingas humoras ir žaidimas, o eilėraščiai rinkinyje labai įvairaus ilgio – nuo kelių eilučių iki kelių posmelių.

Apie ką jie? Ne veltui parašiau, kad ši knyga pašėlusi – eilėraščiuose daug veiksmo, fantazijos, juoko, šokio: sproginėja muilo burbulai, mažieji piratai dainuodami lekia per marias... kol nepakvimpa mamos blynais, o linksmuolė karvė visą naktį šoka tango. Autoriaus rimai lengvi ir žaismingi, skambūs, puikiai derantys prie siautulingos ir žaismingos eilėraščių atmosferos bei įvaizdžių.

Argi biblioteka ne nuostabus dalykas, jeigu sugebėjo pakeisti net piktą vilką?

Pradėjęs lankytis bibliotekoje vilkas atranda skaitymo džiaugsmą, tampa geresnis ir išmoksta dalintis, tačiau jį be galo liūdina, kad visose istorijose jo gentainiai vaizduojami kaip blogiukai... O gal jis pats gali tapti didvyriu ir pakeisti požiūrį į vilkus?

Vilkas, leisdamasis į nuotykius bibliotekoje, būdamas malonus ir paslaugus, pelno visų pagarbą. Netgi kai prie bibliotekos pasirodo baisingas milžinas, vilkas randa netikėtą išeitį ir apsaugo visus bibliotekos lankytojus nuo beprasidedančios kovos... Argi jis ne kuo tikriausias didvyris? Juk didvyriai nebūtinai turi būti be galo stiprūs ir nenugalimi, kartais tikrieji didvyriai yra tiesiog labai malonūs ir kūrybingi.

Knyga paliečia ir labai svarbią įvairovės temą, nes atkreipia dėmesį į tai, kaip skaitytojams knygose svarbu ne tik pažinti kitus, bet ir atrasti į save panašius – tautybe, rase, gyvenimiškomis ar fizinėmis ypatybėmis bei kitkuo. Tai gali padėti įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, gauti paguodos ir sužinoti, kaip į tave panašūs veikėjai sprendžia iškilusias problemas.

Tai antra Nacionalinės premijos laureato Vlado Braziūno eilėraščių knyga vaikams apie Kuosą Kro. Kaip ir ankstesniame rinkinyje „Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai“, taip ir šiame eilėraščiai įvairaus amžiaus vaikams. Vieni žaismingesni ir paprastesni, kiti kiek lyriškesni, juose daugiau žaidimų kalba, tad jie reikalauja įsigilinimo, gausesnių žinių apie pasaulį, kalbą, jie jau ūgtelėjusiems pradinukams. Dauguma jų turi aiškų moralą, atspindinį Kuosos požiūrį ir, aišku, mokantį vaikus doro, gero elgesio, skatinantį susimąstyti apie savo elgesį ir įvairias vertybes.

Kuosa Kro turi žvitrias akis, kuriomis stebi pasaulį ir įvairius jame vykstančius dalykus bei vertina juos – ypač jai įdomūs žmonės, ką jie daro, kaip elgiasi. Ne viską Kuosa supranta, todėl kartais eilėraščiuose pasigirsta kritiškos natos, nutaikytos į tai, ką žmonės daro su žeme, gyvūnais, miškais, kaip viską matuoja pinigais ar stengiasi pasisavinti. Taigi kai kurie eilėraščiai ir ekologinės tematikos.

Kituose Kuosa neatsistebi žmonių gebėjimais, pavyzdžiui, gebėjimu kalbėti ir pasitelkus kalbą tiek daug nuveikti (eil. „Kuosa Kro ir žmonių kalba“). Šiame eilėraštyje grakščiai Kuosa parodo, kaip prisegus įvairias skirtingas priešdėlius prie žodžio „kalbėti“ gausime tiek daug skirtingų žodžių: įkalbėti, pakalbėti, užkalbėti. Tik vieno ji nenori išmokti – apkalbėti.

Kiti eilėraščiai, kuriuose nėra itin akivaizdžios didaktikos, yra humoristiniai, žaismingi, kiek absurdiški, štai, pavyzdžiui, Kuosa išgirdusi, kad mieste daug gėrybių, užsimano grybų... bet nė vieno neranda. Jei skristų į mišką – gal ir rastų, bet nenori, nes mieste šviesiau! (eil. „Kuosa Kro grybauja“).

Pažintinis komiksas skaitytojus nukelia į tolimus tolimus laikus, kai nebuvo ne tik interneto ir išmaniųjų telefonų, bet nebuvo nei mašinų, nei plastiko, nei parduotuvių ar daugiaaukščių pastatų. Taip, akmens amžių! Ir supažindina vaikus su tų laikų žmogaus kasdienybe bei buitimi.

Informacija apie tų laikų gyvenimo ypatybes pateikiama pasitelkus nesudėtingą siužetą – kiek ūgtelėjusi Aurė pasakoja apie vieną savo dieną, atskleisdama, kur ir kaip gyvena, kaip jos šeima prasimano maisto, kokiais amatais užsiima, iš ko gamina įvairius kasdienius daiktus ir t. t. Kad mažojo skaitytojo neužgriūtų informacijos lavina, be siužeto, pasitelkiamas ir humoras.

Dėl nesudėtingos formos, gausių iliustracijų, knyga tiks ir vyresniems ikimokyklinukams, bet taip pat ir pradinukams, kurie jau turi daugiau žinių apie pasaulį ir nori daugiau sužinoti apie senus senus laikus.

Garsiosios knygos „Dvynukės“ autorius, vokiečių vaikų literatūros klasikas Erichas Kästneris mėgo rašyti žaismingas ir juokingas, smagių nuotykių kupinas istorijas. Naujausiame autoriaus kūrybos vertime į lietuvių kalbą – šešiolika kvatoti priversiančių istorijų ir eilėraščių, persmelktų hiperbolizuotomis situacijomis, pasakine fantazija ir literatūriniu nonsensu. 

Nors dauguma istorijų turi kokią nors potekstę, moralą, tačiau visų jų ašis yra malonus, geras, apvalantis juokas ir nuostaba – kartais pasijuokti ir prisikvatoti nė nereikia progos, visai kaip eilėraštyje „Kikeniai“, kur du vaikai nei iš šio, nei iš to ima leipti iš juoko. Argi taip bent kartą nenutiko ir jums?

Rašytojas kviečia vaikus į fantazijų, netikėtų nuotykių, kurie nutinka bet kur ir bet kada, pasaulį. Dauguma istorijų ir eilėraščių paremtos vaikų kasdienybe, troškimais, žaidimais, todėl bus artimos ir atpažįstamos daugeliui jaunųjų skaitytojų.

Matot, vaikučiai, net negyva žuvis geba plaukti pasroviui. O žuvelė Sabiha buvo stipri ir išdidi kaip lašiša. Niekas negalėjo jos sustabdyti ir neleisti grįžti į tėvynę. (p.34)

Niekas negali sustabdyti Sabihos – ji nenuleidžia rankų ir siekia to, ko labiausiai trokšta. O nori ji vieno – tyrinėti Albanijos žuvis.

Pažintinis komiksas vaikus supažindins su stipria, įkvepiančia asmenybe – albanų mokslininke, žuvų tyrinėtoja Sabiha Kasimati. Nors gimė XX a. pradžioje, kai moterys paprastai gyvenime turėdavo mažokai pasirinkimų, ji gavo gerą išsilavinimą ir galėjo atsidėti mylimai veiklai. Tačiau jos, kaip ir daugelio žmonių įprastą gyvenimą, aptemdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, o paskui ir tėvynėje įvestas komunistinis režimas. Net ir priespaudos, kankinimų akivaizdoje, Sabiha išliko tvirta ir nė neketino taikstytis su neteisybe, absurdiškais valdžios reikalaimais, net jei tai jai galiausiai kainavo gyvybę. Ypač emociškai paveikus knygos epizodas, kai mokslininkė susitinka su diktatoriumi akis į akį ir liepiama persiimti komunistinės revoliucijos dvasia, atrėžia: „Aš esu biologė. Aš tikiu evoliucija, o ne revoliucija“ (p. 47).

Pažintinis turinys priartintas prie vaikų auditorijos ne tik puikiais Linos Itagaki piešiniais (atkreipkit dėmesį į žmonių lūpas, argi jos neprimena žuvelių?), bet ir grožinio pasakojimo elementais, knygai suteikiančiais emocinį krūvį bei intrigą, o kartais ir progą nusijuokti.

Nors knyga pasakoja apie mums mažai pažįstamą šalį bei turbūt daugeliui visai negirdėtą mokslininkę, kartu knyga turėtų pasirodyti artima – tai pasakojimas ne tik apie stiprią, talentingą moterį, bet ir istorijos verpetus, kuriuos išgyvenome ir mes. Tad tiek vaikai, tiek suaugusieji skaitydami šią knygą galės rasti ir aptarti daug paralelių, siejančių Albaniją ir Lietuvą, Sabihą ir mūsų tautos istorines asmenybes, atsidūrusias panašioje aplinkybėse.

Visi skirtingai bandome susitaikyti su skaudžiomis netektimis. Dvylikametė Siuzė nuskendus geriausiai draugei Franei ir išgirdusi, kad „kartais tiesiog taip atsitinka“ (p. 16), negali susitaikyti su tokiu tuščiu paaiškinimu. Ji domisi mokslu, todėl tiki galinti rasti moksliškesnį paaiškinimą... tik ar jis, jei pavyktų atrasti, tikrai užpildys atsivėrusias žaizdas?

Siuzė, išgirdusi apie medūzas, bando išsiaiškinti, ar jos galėjo būti draugės mirties priežastis. Pasakojimą įrėmina mokslinio tyrimo konstrukcija. Mokykloje išmokusi apie mokslinį metodą, Siuzė savotiškai bando jį atkartoti, tačiau tyrimas ją nuveda netikėtais keliais.

Tai liūdna, bet kartu ir šviesi, poetiškų tonų knyga ne tik apie netektį ir gyvenimą po jus, bet ir sumaištį keliančią brendimo pradžią, ir klaidas, kurios sukelia daug skausmo kitiems, nors jas darydami nesiekdami nieko blogo.

„Tikri herojai nevilki apsiaustų, nedėvi veidą slepiančių kaukių ir neturi antgamtiškų galių. Sutikęs gatvėje – jų neatpažinsi. Žmonės kaip žmonės. O vis dėlto jie tą lemiamą akimirką, kai reikia apsispręsti, į kurią pusę – gėrio ar blogio – stoti, jei ir sudvejoja, tai tik minutėlę ir, nepaisydami mirtino pavojaus, daro tai, kas teisinga“, – taip taikliai anotacijoje pristatoma istoriko dr. Zigmo Vitkaus nauja knyga, kuri gali būti įdomi ir aktuali tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems.

Knygoje pateikiama daugiau nei 20 tikrų istorijų apie Lietuvos gyventojus, kurie Antrojo pasaulinio karo metais pasirinko nenusisukti nuo žiaurios neteisybės ir rizikuodami savo bei artimųjų gyvybės ėmėsi gelbėti nacių persekiojamus žydus.

Tai viena tų knygų, kuri sausiems istoriniams faktams suteikia žmogišką veidą, padeda geriau suvokti Holokaustą, jo padarinius konkretiems žmonėms (tiek žydams, tiek neabejingiems kaimynams) ir visai Lietuvai. O bene svarbiausia tai, kad knyga leidžia geriau suprasti, kad net didelių įvykių sūkuryje, kur kartais vienas žmogus atrodo bejėgis, vis dėlto kiekvieno asmeninis pasirinkimas yra svarbus ir reikšmingas – tarp aprašomų žmonių yra ir puikiai žinomų kultūros, meno, mokslo atstovų, ir turbūt daugeliui negirdėtų asmenų, gyvenusių daugeliui nematomą gyvenimą, tačiau vienu savo sprendimu sugebėjusių į gera pakreipti ne vieną gyvenimą.

Dėl neatsakingo žmonių elgesio su trapia žemės ekosistema, čia tampa vis sunkiau ir sunkiau gyventi žmonėms. Valstybės priima drakoniškas priemones riboti gyventojų skaičių ir taip mažinti padarinius gamtai – vienos tiesiog atsikratydamos žmonėmis, kitos – atimdamos iš dalies gyventojų daugelį patogumų, net teisę naudotis elektriniais prietaisais ar valgyti šiltą maistą. Šie žmonės vadinami – liekiais. Tokie yra ir broliai Akselis su Tomu. Sulaikius jų tėvus, kai šalyje pasikeičia valdžia, o kartu su ja ir požiūris į liekius, jie priversti bėgti. Prieš išvykdamas iš gimtųjų namų Akselis randa žurnalistės mamos paliktus užšifruotus dokumentus, kurie atkleidžia tiesą apie niekingą valdžios planą atsikratyti liekiais. Persekiojami paaugliai bandys ne tik išlikti nesvetingame ir liekius engiančiame pasaulyje (paralelės su žydų padėtimi Holokausto čia metu neišvengiamos), bet ir atskleisti valdžios užmačias.

Tai ekologinė distopija, tačiau vis dėlto joje svarbesnės ne ekologinės temos ar moralinės dilemos dėl žmonijos, bet intensyvi siužetinė linija, kurią galėtume susieti su psichologinio veiksmo trilerio žanru. Bus čia konspiracijos teorijų ir romantikos, apsimetėlių ir pavojingų nuotykių, netikėtų gerumo blyksnių ir žiaurumo. O kadangi knygoje visko tiek daug, tempas nėra itin greitas, ypač pirmoje pusėje, kur labiau telkiamasi į pasaulio kūrimą, veikėjų psichologiją ir sudėtingus tarpusavio santykius.