Vilniaus kino teatrai, kurių nebėra 

1906 metų gruodžio 30 d. laikraštyje „Vilenskij vestnik“ pasirodė trumpas skelbimas apie Vilniuje, Didžiojoje gatvėje 60 numeriu pažymėtame name, atidarytą elektroteatrą „Iliuzija“, kuriame vilniečiai galėjo išvysti Europos bei Amerikos didmiesčiuose sensaciją sukėlusį judančių paveikslėlių stebuklą. 

Vilniaus kino istorijos tyrinėtojų skaičiavimu, iki Pirmojo pasaulinio karo mieste veikė apie 14 kino teatrų. „Čary“, „Paradis“, „The Biophon Theatre“, „The Phenomen“, „Fantazija“, „Eden“, ‚Oaza“, „Repos“ ir kitokiais egzotiškais pavadinimais tuomet mirgėjo iškabos virš senamiesčio namų durų, kurias pravėrus buvo patenkama į kitus pasaulius, sklidinus vaizduotės ir neregėtų kraštų įdomybių. 

Vėliau, keičiantis politinei situacijai, Vilniui einant iš rankų į rankas, šios permainos atsispindėjo ir kino teatrų gyvenimuose: kai kurie jų visam laikui užvėrė duris, jų patalpos paskirtos kitiems reikalams. Tačiau dalis jų sėkmingai išgyveno tarpukarį bei karo metus, o mainydami pavadinimus, bet ne savo pagrindinę funkciją, žiūrovus kvietė ir toliau patirti kino malonumą net ir sovietmečiu, tiesa, nebeatsiejamą nuo komunistinės propagandos.  

Sovietiniai ideologai ypač mėgo cituoti savaip pakoreguotą Lenino frazę „iš visų menų svarbiausia yra kinas“ ir ją su kaupu įgyvendino statydami naujus kino teatrus ar rekonstruodami senuosius.  

Skaičiuojama, kad nuo 1944 iki 1990 m. ilgesnį ar trumpesnį laiką Vilniuje veikė 25 kino teatrai. Iš jų mūsų dienų sulaukė vos du – 1963 metais atidaryta „Planeta“, Nepriklausomybės laikotarpiu pervadinta į „Skalviją“, bei po metų duris atvėręs „Vingis“, šiomis dienomis žinomas „Forum Cinemas Vingis“ pavadinimu.  

Šioje publikacijoje pristatomi ne visi, bet 15 sovietmečiu veikusių kino teatrų, kuriuose jau mažiausiai kelis dešimtmečius žiūrovai nebesirenka žiūrėti judančių paveikslėlių.  

Dalis pastatų išliko, tačiau juose vyksta kitas veiksmas – vienur prekyba, kitur – pamaldos, dar kažkur – parodos, koncertai ar filmavimai. Bent keli kino teatrai buvo sulyginti su žeme (kino teatrai „Neris“, „Lietuva“, Profsąjungų rūmai) ir jų vietoje arba iškilo nauji statiniai, arba tebežioji plynė. 

Per pastaruosius tris dešimtmečius Vilniuje atidarytus naujus kino teatrus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų – dvi „Pasakos“ ir keli didžiuosiuose prekybos centruose. Tačiau net ir po kovido pandemijos izoliacijų bei vis labiau įsigalint namų kino žiūrėjimo įpročiams, vargu ar kas nors pakeis tą jaudulį, kuomet, užgesus šviesoms ir salėje stojus aklinai tamsai, baltame ekrane pasirodo vaizdas – iš pradžių reklama (kad ją kur galas!!!), o tuomet jau kinas, nukeliantis į niekada nepatirtus nuotykius ar egzistencinius apmąstymus.

„Eden“ / „Spalis“ / „Adrija“ 

Adresas Didžioji g. 18 

Veikė 1920–1991 

Vietų 460 

Dar 1920 metais buvusio Rusijos ir Azijos banko būstinėje įkurtas kino teatras daugiau nei per septynis gyvavimo dešimtmečius net septynis kartus keitė pavadinimą – nuo „Eden“ (1920), „Sport“ (1930), „Stylowy“ (1931), „Adria“ (1933), „Adrija“ (1939), „Spalis“ (1950) iki „Adrija“ (1992). Pradžioje čia buvo rodomas ne tik kinas, bet ir spektakliai. O pirmajame pastato aukšte įsikūręs restoranas „Okocim“ buvo tapęs mėgstama kino entuziastų bei žydų inteligentijos susibūrimo vieta.  

Pasak Vilniaus istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus, šio pastato istorija ilgus dešimtmečius išsaugojo ne tik judančių paveikslėlių magiją, jungusią skirtingas vilniečių kartas, tačiau ir vieną išskirtinumą – iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos tai buvo vienintelis sostinės kino teatras, šildomas krosnimis. 

1950 metais virš įėjimo kabojusi iškaba „Adrija“ pakeista į „Spalis“, o po trejų metų kino teatras paskelbtas vaikų kino teatru. Privaloma tvarka dienomis čia rodyti trys seansai vaikams, o vakarais – trys suaugusiesiems.  

Po kapitalinio remonto 1960 metais kino salė talpino 460 žiūrovų ir tokiu būdu „Spalis“ tapo trečiuoju Vilniaus plačiaekraniu teatru. Pastate taip pat veikė bufetas, skaitykla, knygų kioskas, o prieš vakarinius seansus besirenkantiems žiūrovams salėje grodavo Filharmonijos orkestras.  

1990 metais kino teatrui sugrąžintas „Adrijos“ pavadinimas, tačiau po metų neliko nei pavadinimo, nei kino teatro – prestižinėje vietoje esančiame pastate iš pradžių įsikūrė bankas, vėliau – parduotuvės.  

„Aušra“

Adresas Pylimo g. 50  

Veikė 1938–1992 

Vietų 220 

1937 metais Visų Šventųjų bažnyčios kunigo Boleslawo Sperskio iniciatyva pastate šalia bažnyčios buvo įrengta 150 vietų kino salė „Jutrzenka“, kurioje parapijiečiams po šventadienio mišių buvo rodomi dorovingos tematikos filmai.  

Lietuvai atgavus Vilnių, miesto administracija paskutiniąją 1939 metų dieną žiūrovus pakvietė į, kaip skelbė laikraštis „Vilniaus balsas“, „lietuvišką kiną, rodomą pirmame lietuviškame kino teatre“. O jau 1944 metų gale žiūrovai čia galėjo išvysti karinį rež. V. Pronino filmą „Kovas–balandis“ bei italo P.Ballerinio melodramą „Mergaitė iš kito kranto“. 

Šalia gynybinės Vilniaus sienos įsikūręs kino teatras 1952 metais buvo kapitaliai remontuotas, o padidinus salę čia jau galėjo sutilpti 220 žiūrovų. Pasak kino tyrėjos Sonatos Žalneravičiūtės, visai netoli stoties esantis kino teatras buvo labai svarbus atskaitos taškas iš rajonų miestų bei miestelių, taip pat kaimyninių respublikų atvykusiems Lietuvos sostinės svečiams.  

Per visą „Aušros“ gyvavimo laikotarpį bene didžiausio pasisekimo sulaukė 1951 m. Radžo Kapūro sukurtas filmas „Valkata“, nuolatos sugrįždavęs tiek į šio, tiek ir kitų sovietinių respublikų kino teatrų repertuarus ir tapęs visų laikų čigonų mėgstamiausiu filmu. 

Ilgainiui „Aušra“ labiausiai pagarsėjo kaip indiškų filmų rodymo vieta, kurios repertuare nuolatos sukosi populiariausi Bolivudo filmai.  

Nepriklausomybės pradžioje pastatas sugrąžintas Bažnyčiai, o dar ir XXI a. pradžioje čia tebebuvo išlikusi kino salės erdvė. 

„Mūza“ / „Pionierius“ 

Adresas Naugarduko g. 10  

Veikė 1939–1989 

Vietų 600 (vėliau 401) 

Šio kino teatro istorija prasidėjo 1907 metais, Vilniaus valdžiai pastačius dviaukštį pastatą, kuriame vargšais besirūpinusi žydų bendruomenė įkūrė koncertų salę. Joje nuolatos vykdavo ne tik koncertai, spektakliai, paskaitos, tačiau nuo 1913 m. buvo rodomas ir kinas. Ypač didelio dėmesio tuomet sulaukė prancūzų filmų ciklas apie žydų gyvenimą Palestinoje. 1922 m. salę išnuomojus sporto ir gimnastikos bendruomenei „Makkabi“, čia netrūko įvairių – tiek sportinių, tiek ir meno – renginių.  

1939 metais galiausiai čia įsikūrė kino teatras, pavadintas „Mūza“. 1950-aisiais „Mūzą“ pakeitė „Pionierius“, kuriame didžiausias dėmesys skirtas jaunajai kino mėgėjų auditorijai.  

Teatro bufete prieš seansą buvo galima įsigyti pienišką ledų kokteilį ar plikytą pyragaitį, o abonementinės filmų programos jaunuolius kvietė į pusiau privalomas 10 temų kino programas. 

Kino teatras duris užvėrė 1989 metais. Pastatą grąžinus žydų bendruomenei, čia buvo įkurtas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, kuriame šiandien veikia iš Vilniaus kilusio dailininko Samuelio Bako muziejus.  

„Žvaigždė“

Adresas Liepyno ir Sakalų gatvės kampas  

Veikė 1950–1986 

Vietų 221 

Rekonstravus buvusią Žvėryno bažnyčios špitolę, 1950 metais mediniame pastate atidarytas kino teatras „Žvaigždė“. Pirmas čia parodytas filmas buvo lenkų režisieriaus L.Buczkowskio „Uždraustos dainelės“, pasakojantis apie Varšuvos gyventojų pasipriešinimą 1939–1944 m. okupacijai.  

Tiesa, pastato rekonstrukcija, kuriai skirta 110 tūkst. rublių šiam kino teatrui nei jaukumo, nei modernumo nepridėjo: kruopštusis tyrinėtojas D.Pocevičius nerado nė vienos šio teatro fotografijos to meto spaudoje, tuo tarpu būsimasis kino kritikas Saulius Macaitis anuomet gerokai iškoneveikė nykią ir šaltą „Žvaigždės“ salę, prastą apšvietimą, nesureguliuotą garsą ir neprofesionalų kino mechaniko darbą. Nepaisant kritikos, žvėryniečiai savo kino teatrą mėgo ir meiliai vadino „Žvaigždute“.  

7-ojo dešimtmečio pabaigoje šį „senovinį“ kino teatrą ketinta uždaryti, o netoli jo pastatyti naują 400 vietų kino salę. Tačiau šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.  

36-eri „Žvaigždės“ gyvavimo metai galiausiai baigėsi tyliai ir beveik nepastebimai: 1986 metų vasarą kino teatras uždarytas, o kitų metų pradžioje pastatas nugriautas.  

Nepriklausomybės pradžioje bažnyčios klebonas kino teatro vietoje planavo statyti naują kleboniją, tačiau projektas įstrigo tik surentus betoninį rūsį – jis šiandien ir yra vienintelis „Žvaigždės“ gyvenimo fakto paliudijimas. 

„Pergalė“ 

Adresas Pamėnkalnio g. 7 

Veikė 1951–1999 

Vietų 669 

„Pergalė“ tapo pirmuoju sovietmečiu suprojektuotu ir iškilusiu nauju kino teatru, turėjusiu reprezentuoti ne tik Tarybų Sąjungos didybę, bet ir skirti ypatingą dėmesį kinematografijai.  

Jau 1948 metų liepą šioje vietoje buvo skirtas žemės plotas būsimo kino teatro statybai, o duris „Pergalė“ atvėrė 1951-ųjų rugpjūtį, pirmajam seansui žiūrovus sukvietusi į vengrų rež. M.Kelečio melodramą „Keista santuoka“.  

Kino teatras išsiskyrė prabanga, čia buvo ne tik kino salė, bet ir 600 vietų koncertų salė. Maža to, balkonuose veikė skaitykla, spaudos kioskas ir bufetas, taip pat buvo svarbių asmenų ložė, o rūsyje įrengtas tiras ir rūkymo kambarys. Teatras samdė savo orkestrą, sudarytą iš dešimties muzikantų. Neatsitiktinai būtent į šį kino teatrą tuomet persikėlė svarbiausi kino festivaliai bei filmų premjeros. Čia taip pat vyko parodos ir susitikimai su kino kūrėjais.  

Ne vieną dešimtmetį „Pergalė“ buvo vienas populiariausių ir lankomiausių Vilniaus kino teatrų ir pretendavo į prestižinio tarybinio kino teatro statusą. Per pirmuosius 25-erius metus čia parodyta daugiau nei 2 tūkst. skirtingų pavadinimų filmų.  

Tiesa, kaip teigė D.Pocevičius, neišvengta ir duobių – 8 dešimtmetį sumažėjus žiūrovų lankomumui, „Pergalė“ išbandė ir papildomas veiklas – tapo jaunimo kino klubu, vėliau pažinčių klubu, o 9-ojo deš. pabaigoje savo prabangius balkonus užleido videofilmų mėgėjams.  

1999 m. čia parodytas paskutinis kino seansas, netrukus pastatas privatizuotas ir virto įvairių pramogų vieta. 

„Tėvynė“ 

Adresas Kalvarijų g. 85 

Veikė 1954–1992 

Vietų 330 

Po karo Šnipiškėse ėmus kilti naujam Dzeržinskio rajonui, mūriniams darbininkų pastatams bei turgui, betrūko tik vieno – kino teatro. Šitaip be didelių svarstymų buvo pritarta tipinio pastato su 330 vietų kino sale projektui, o analogiškų statinių anuomet pridygo gan plačiai nuo Baltijos jūros iki Vidurinės Azijos. Vien Lietuvoje pagal tą patį projektą buvo pastatytos dar bent penkios tokios „Tėvynės“  – Naujojoje Vilnioje, Kaune, Klaipėdoje, Šalčininkuose bei Ukmergėje. 

1,3 mln. rublių kainavęs statinys duris atvėrė 1954 metų lapkričio 6 d. J.Ozerovo miuziklu „Šventinį vakarą“. Pastatas buvo šildomas anglimis kūrenama krosnimi, kurią kasdien prižiūrėjo trys kūrikai.  

Netoliese gyvenusi būsima kino kritikė Jūratė Visockaitė prisiminė, kad 7–8 dešimtmetį „Tėvynė“ „atrodė puikiai, iškilmingai, bet žiūrovų joje niekad nebuvo, mat čia buvo ne miesto centras. Kolektyvas dirbo šiaip sau, tyliai ir inertiškai.“ 

„Tėvynė“ – bene pirmasis Vilniaus kino teatras bandęs prisitaikyti prie pertvarkos naujovių. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje čia buvo įrengta kavinė, tačiau šis formatas nepasiteisino. Vėliau jame veikė muzikinis klubas, muzikinis teatras bei vyko kitokie pramoginiai renginiai. 

„Kronika“

Adresas Pylimo g. 18 

Veikė 1958–1989 

Vietų 246 

1948 m. uždarytoje Evangelikų reformatų bažnyčioje ketinta įrengti grūdų sandėlį, tačiau to padaryti nespėta – pastatas atiduotas Lietuvos tarybinių dailininkų sąjungai, kuri čia planavo atidaryti parodų paviljoną. Paradoksalu, tačiau visų pirma naujieji šeimininkai pasirūpino nuo bažnyčios stogo nukelti tris skulptūras, taip pat viduje nukabinti šviestuvus, išardyti vargonus, nugriauti šventoriaus tvorą. 

Praėjus dešimtmečiui nuo bažnyčios uždarymo, čia duris atvėrė kino teatras „Kronika“, skirtas išimtinai dokumentikai. Pasak D.Pocevičiaus, šis kino teatras išsiskyrė ir tuo, kad jis buvo atviras nuo 12 iki 22.30 val.: filmai jame buvo rodomi be pertraukų, o žiūrovai, susimokėję 10 kapeikų, čia galėjo ateiti ir išeiti kada tik panorėję. Oficialiais skaičiavimais per dieną čia įvykdavo 9 seansai, o per 1968 m. „Kronikoje“ parodyti 3 266 filmai.  

Knygoje „Vilniaus iliuzionai“ S.Žalneravičiūtė teigė, kad šis kino teatras buvo itin populiarus, nes „tik čia buvo galima pamatyti nepasiekiamą, nors ir šalia egzistuojantį, artimą ir tolimą pasaulį. Čia galėjai apsilankyti dainininko Yves‘o Montand‘o koncerte, pažiūrėti, kokie yra Meksikos liaudies šokiai, mėginti pajusti liūčių sezoną Tailande, susipažinti su Šri Lankos Respublika ir net savo akimis pamatyti, kaip Anglijos karalienė apdovanoja „The Beatles“ ketvertuką“.  

„Kronikos“ epopėja baigėsi 1989 metų vasarą pastatą sugrąžinus vėl atkurtai Evangelikų reformatų bendruomenei. 

„Draugystė“

Adresas Batoro g. 43 

Veikė 1957–1995 

Vietų 320 

Naujosios Vilnios kino teatras „Draugystė“ yra identiškas jau minėtos „Tėvynės“ variantas, tiesa, valdžiai atsiėjęs bent 200 tūkst. rublių brangiau. Per pirmuosius veiklos metus šis kino teatras tapo vienu lankomiausių Lietuvoje – tikėtina, kad nuo miesto centro gerokai nutolusiame rajone vietos gyventojams tai buvo bene vienintelė kultūringa pramoga. 

Beje, ir iki Antrojo pasaulinio karo Naujojoje Vilnioje taip pat buvo rodomas kinas: netoli geležinkelio tarpukariu veikė kino teatras „Gražina“, o vėliau kino salė buvo įkurta psichiatrijos ligoninės patalpose. 

1957 metais duris pravėrusiam naujajam kino teatrui buvo suteiktas „Draugystės“ vardas, tartum akcentuojant Naujojoje Vilnioje tvyrančią skirtingų tautų draugystę. Iš pradžių per dieną čia buvo rodomi 6 kino seansai, tačiau vėliau jų sumažinta iki 4. 

1973 metais „Vakarinių naujienų“ korespondentas džiaugėsi, kad naujausi filmai „Draugystę“ pasiekia lygiagrečiai su kino teatru „Lietuva“, o bilietai į seansus paprastai būna išpirkti. Tačiau kartu jis nusistebėjo tuo, kad tarp „tik suaugusiems“ priskirtų filmų „Gaudynės“ ir „Romeo ir Džuljeta“ žiūrovų daugiausia buvo 11–15 metų paauglių.  

Kaip ir daugelio kitų Vilniaus kino teatrų likimas radikaliai pasikeitė santvarkų kaitos laikotarpiu. 1995 m. lapkritį „Draugystėje“ kinas dar buvo rodomas, o lygiagrečiai čia kūrėsi įvairūs nuomininkai, veikė kavinė-baras.  

2008 m. Kultūros paveldo departamentas šį pastatą (beje, kaip ir jo dvynį kino teatrą „Tėvynę“) įtraukė į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą tokiu būdu išgelbėdamas nuo neišvengiamos griūties. Netrukus čia įsikūrė dabarties laikų pagrindiniu pramogų centru daugeliui tapusi parduotuvė.  

„Neris“

Adresas Antakalnio g. 37  

Veikė 1959–1990 

Vietų 410 

1959 metų spalio 8-ąją laikraštis „Tiesa“ paskelbė: „Antakalnyje gyvenantieji vilniečiai gauna dar vieną gražią dovaną – Antakalnio gatvėje atidarytas naujas plačiaekranis kino teatras „Neris“. Vakar čia parodytas kino žurnalas apie N.Chruščiovo vizitą į JAV, Armėnijos kino studijoje pagamintas naujas meninis filmas „Apie ką šniokščia upė“. „Neris“ tapo dešimtuoju Vilniaus kino teatru ir antru plačiaekraniu. 

Šis pastatas taip pat nebuvo originalus – pagal tą patį, tik kiek pakoreguotą projektą, Lietuvoje pastatyta dar mažiausiai keturi kino teatrai.  

Pasak Vilniaus istorijos tyrinėtojo D.Pocevičiaus, „Neris“ išgarsėjo iki tol negirdėta naujove – savitarnos sistema: įsigijęs kasoje bilietą, žiūrovas įeidamas į teatro fojė turėjo pats nusiplėšti kontrolinę bilieto dalį ir įmesti į specialią urną.  

Dar viena naujovė – tai kino teatre įkurtas vaikų žaidimo kambarys, kuriuo mielai naudojosi jaunos antakalniečių šeimos. 

Kaip S.Žalneravičiūtei pasakojo šiame kino teatre du dešimtmečius dirbusi Jadvyga Kristina Komkienė, „Neries“ žiūrovai buvo inteligentai – rašytojai, poetai, muzikantai, todėl čia neretai buvo rengiami susitikimai su žinomais to meto aktoriais, režisieriais, o salė tokiuose renginiuose visada būdavo sausakimša.  

1990 m. „Neris“ uždaryta kapitaliniam remontui, sutvarkyta, net nupirkta nauja kino rodymo aparatūra, tačiau ji taip ir nebeatsidarė. Tiesa, 1999 metų birželio 3, 4 d. čia įvyko atsisveikinimo seansas, kurio metu parodytas filmas „Paskutinė kelionė“. Netrukus pastatas parduotas aukcione, o jo vietoje iškilo daugiabutis su kazino pirmajame aukšte. 

„Vilnius“

Adresas Gedimino pr. 5a 

Veikė 1963–2001 

Vietų 614 

Kino teatras šioje vietoje veikė nuo 1908 m., kai broliai Goldai čia atidarė savo teatrą simbolišku pavadinimu „Fantazija“. Vėliau pavadinimai keitėsi, tačiau nedidelio pastato paskirtis iki pat 1940-ųjų išliko ta pati. 

Tik septintojo dešimtmečio pradžioje nugriovus avarinės būklės vienaaukštį mūrinį pastatą ir praplėtus erdvę į Tilto gatvės pusę, atsivėrusioje 15 metrų pločio plynėje galiausiai iškilo modernus kino teatras „Vilnius“. Erdvi pirmojo pastato aukšto fojė buvo puikiai pritaikyta parodoms, o antrame aukšte suprojektuota kino salė su balkonu.  

Bent keletą pirmųjų metų „Vilnius“ buvo laikomas prestižiškiausiu kino teatru. Per pirmąjį dešimtmetį čia buvo parodyta beveik 25 tūkst. filmų į kuriuos parduota daugiau nei 9 milijonai bilietų. Čia rodyti ne tik geriausi tarybiniai filmai, bet ir eksperimentiniai darbai, taip pat rengti klausimų-atsakymų vakarai. 

Tačiau žiūrovai čia mielai rinkdavosi ne tik žiūrėti filmų, tačiau ir meno parodų. Kaip 1973 m. reklamiškai rašė laikraštis „Vakarinės naujienos“: „prieš prasidedant seansui, atsigaivinsite kavos puodeliu arba pieno kokteiliu, jus sudomins gėlių, plakato foto, tapybos, knygų ar kuri kita paroda. Išgirsite vietinio radijo laidą, kurioje pasakojama apie demonstruojamo filmo kūrėjus“. 

Paskutinis kino seansas „Vilniuje“ įvyko 2001 m. Tuomet Vilniaus savivaldybės surengtame aukcione pastatą už 5,1 mln. litų įsigijo bendrovė „Rubikon“. Ilgainiui buvęs kino teatras virto drabužių parduotuve.  

„Tauras“

Adresas V. Mykolaičio-Putino g. 5  

Veikė 1964–1988 

Vietų 250 

1964 metais ant Tauro kalno atidarius Profsąjungų rūmus, kairėje pastato pusėje įrengta kino salė, kurią patys darbuotojai pakrikštijo „Tauru“. Nors salė ir turėjo atskirą įėjimą, o dviejuose sienos nišose būdavo kabinamos filmų reklamos, tačiau kino teatro statuso „Tauras“ niekada neįgavo. 

Bene populiariausi ir daugiausia žiūrovų sutraukdavo kasmet čia vykę Kino mėgėjų festivaliai, trukdavę ne vieną dieną. Kaip prisimena dabartinis Kino mėgėjų sąjungos pirmininkas Vidmantas Gaigalas, „anuomet buvo juntamas didžiulis poreikis ne tik kurti filmus, tačiau ir žiūrovai veržėsi į šias peržiūras. Respublikiniai kino mėgėjų festivaliai Profsąjungų rūmuose visada būdavo anšlaginiai ir sutraukdavo 3–4 tūkst. žiūrovų. Tai tik parodo, kad kino mėgėjų menas buvo laikomas rimta kūrybos šaka ir žmonės čia atrasdavo tai, ko kino ekranai ir televizija nerodydavo“. 

8–9 dešimtmečių sandūroje šioje kino salėje rinktinei publikai būdavo rodomi „fondiniai“ filmai. To meto kultūros bei politikos „grietinėlė“ čia galėjo išvysti I.Bergamno, L.Viscončio, F.Fellinio, M.Formano, L.Bunuelio bei kitų Vakarų kinų kūrėjų darbus. 

1988 metais Vilniaus valdžia kino teatrą uždarė, o XXI aamžiaus pradžioje čia buvo įkurtas „Kino tvanas“. Tuomet restauravus ir praplėtus salę, čia galėjo sutilpti 555 žiūrovai. Dar po metų iš vienos salės padarytos trys. Tačiau visos šios reorganizacijos kino teatro ir visų Profsąjungos rūmų neišgelbėjo: 2004 m. teatras uždarytas, netrukus pastatą nuniokojo čia kilęs gaisras, o galiausiai 2019 metais rūmai sulyginti su žeme. 

„Lietuva“

Adresas Pylimo g. 17  

Veikė 1965–2005 

Vietų 1000 

Apie poreikį Vilniuje turėti modernų „panoraminį“ kino teatrą, kokių jau būta kitose sovietinių respublikų sostinėse, pirmą kartą prabilta dar 1959 metais. Socialistinėse lenktynėse panūdę dalyvauti vietiniai politikai netrukus jau turėjo ir architektą, ir parinktą vietą naujam didžiuliam pastatui, ir numatę tam reikalingas lėšas.  

1965 metais „Lietuva“ pakvietė į pirmąjį kino seansą savo didžiulėje salėje, kurioje tilpo net 1000 žiūrovų. Tuo metu šioje kino Mekoje dirbo net 40 darbuotojų. 

Kino teatre buvo demonstruojami patys naujausi ir populiariausi kino filmai. Per metus „Lietuvoje“ apsilankydavo daugiau nei 1,84 mln. žiūrovų, o pajamos už parduotus bilietus sudarydavo daugiau negu 1 mln. rublių. Teatre veikė net trys bilietų kasos, kavinė ir net oro kondicionavimo sistema. Įspūdingas salės dydis nulėmė, kad čia dažnai būdavo rengiami įvairūs kino festivaliai. 

„Lietuva“ sulaukė ir Nepriklausomybės, tiesa, susidomėjimas kinu nebebuvo toks didžiulis kaip sovietmečiu. 1997 m. pastatas rekonstruotas, jame įrengta papildoma mažoji salė „88“.  

Tuo metu kino teatre savo gyvenimą pradėjo „Kino pavasaris“, taip pat buvo rengiami įvairūs festivaliai: „Prancūzų trumpo metražo kino naktis“, „Reklamos naktis”, „Afrikos kino naktis“, taip pat Ispanijos, Japonijos, Izraelio, Korėjos, Rusijos kino festivaliai bei Kino klubo renginiai. 

2002 m. prasidėjo daugiau nei dešimtmetį trukusi „Lietuvos“ privatizavimo istorija, kuri galiausiai išvirto į ilgalaikę visuomeninę protesto akciją siekiant išsaugoti šią vietą visuomenės poreikiams.  

Nors kino teatras savo veiklą baigė 2005 m., tačiau iškaba „Lietuva“ nuo pastato nuimta tik 2017 m., o jo vietoje po metų iškilo MO muziejus.  

„Lazdynai“

Adresas Erfurto g. 1  

Veikė 1974–1993 

Vietų 600 

„Lazdynai“ buvo pirmasis Vilniaus kino teatras, suprojektuotas naujai iškilusiame miegamajame rajone. Šalia įvairaus aukščio daugiabučių, parduotuvių bei mokyklų, architektai numatė ir vietą ne tik baseinui, bet ir kino teatrui. Kol jis dar buvo statomas, po rajoną važinėjo ilgas, tentu dengtas sunkvežimis su užrašu „Malyš“ kiekvieną vakarą naujakurius kvietęs į kino seansus.  

Erdvus kino teatras į pirmąjį seansą lazdyniečius pakvietė 1974 m. vasario 4 d. Jo metu čia parodytas rež. F.Filipovo juosta „Stipriau už mane“, kuri, kaip buvo skelbiama „Savaitės ekrano“ pirmame puslapyje, „skiriama jauniesiems mūsų šalies darbininkams, joje pasakojama apie nelengvą kelią, ieškant gyvenimo tikslo, meilės ir ištikimybės“. 

Žiūrovai apsilankę „Lazdynuose“ džiaugėsi ne tik puikiu interjeru, jaukia kavine, tačiau ir reguliariai rengiamomis liaudies meno parodomis. 

Apie 1989 m. kino teatre buvo įrengta 80 vietų videosalė, kurioje buvo rodomi vakarietiški filmai, įgarsinti rusų kalba. Ir toliau rengtos meno parodos, vykdavo naujametinės eglutės šventės, vėliau atsirado ir žaidimų automatai. Tačiau kino teatro tai neišgelbėjo: 1993 metais jis buvo uždarytas, o ilgus metus jame veikusią statybinių prekių parduotuvę galiausiai pakeitė prekybos centras.  

„Maskva“ / „Helios“

Adresas Didžioji g. 28 

Veikė 1977–2000 

Vietų I salė – 500, II salė – 300 

Iki 1966 metų Didžiojoje gatvėje veikė kino teatras „Maskva“, pakeitęs nuo 1933 m. čia gyvavusį kino teatrą „Casino“. Tuo metu priešingoje Rotušės aikštės pusėje žiojėjo dar karo metais vokiečių numestos bombos palikta kiaurymė tarp dviejų istorinių pastatų.  

Būtent šioje vietoje 1977 metais iškilo prieš dešimtmetį vos 25-erių metų architekto Gedimino Baravyko suprojektuotas šiuolaikiškas dviejų salių kino teatras, gavęs kaimynystėje uždaryto teatro „Maskva“ pavadinimą. Tiesa, ne visiems šis naujasis pastatas atrodė tinkamas: dailės istorikas Vladas Drėma smarkiai kritikavo šį 17-tąjį Vilniaus kino teatrą vadindamas jį „pretenzingu ir suprimityvintu architektūrinių formų statiniu“. 

Nepaisant to iškilmingas kino teatro atidarymas įvyko Gegužės 1-osios proga: vienoje salėje buvo rodomas filmas „Paskutinė auka“, o antroje – „Pašėlę turtai“. Vėliau čia veikė žinomo kritiko Skirmanto Valiulio įsteigtas kino klubas, kuriame buvo rodomi reti ir nepelnytai didžiųjų ekranų pražiūrėti filmai. 

Šis kino teatras pokyčių metą išgyveno pakeitęs pavadinimą į „Helios“, taip pat gerokai atsinaujinęs, surengęs ne vieną įdomų susitikimą ir net kino forumą.  

Galiausiai ir šio kino teatro istorija baigėsi aukcionu: 2000 m. pastatas parduotas už 4,52 mln. litų. Po rekonstrukcijos pastato rūsyje atidaryta maisto prekių parduotuvė, o kino teatro erdvėse – žuvies bei jūros gėrybių restoranas. Vėliau jas pakeitė iki šiol čia gyvuojantis verslo centras, išsaugojęs bent jau „Helios“ pavadinimą. 

„Taika“

Adresas Šeškinės g. 20 

Veikė 1986–1993 

Vietų I salė – 600, II salė – 200 

Šeškinėje iškilusi „Taika“ tapo paskutiniu maždaug iš dviejų dešimčių sovietmečiu Vilniuje pastatytų naujų kino teatrų. Deja, jo gyvavimo laikotarpis buvo trumpas kaip jokio kito – vos septyneri metai.  

Šis raudonų plytų pastatas buvo abipus judrios Ukmergės gatvės išskaidytų prekybos centro, poliklinikos, knygyno bei kitų viešųjų pastatų masyvo sudedamoji dalis. Kino teatre suprojektuotos dvi kino salės, kiekviena jų turėjo ir sceną, tad čia galėjo būti rengiami ir koncertai.  

1991 m., susiduriant su vis sudėtingesnėmis išgyvenimo sąlygomis, kino teatro direktorė kreipėsi į Vilniaus miesto valdybos kultūros skyrių ragindama šį kino teatrą išsaugoti. Anot jos, „Vilniaus valstybinis kino teatras „Taika“ yra vienintelis kultūros židinys Šeškinės, Fabijoniškių, Pašilaičių, Justiniškių, Pilaitės rajonų bei aplinkinių kaimų gyventojams“. 

Tačiau į ši vadovės prašymą nebuvo įsiklausyta. Dar kelerius metus šiaip ne taip išgyvenusi, rengdama videofilmų seansus bei diskotekas, galiausia 1993 m. „Taika“ užvėrė duris ir ilgainiui tapo apleistu pastatu, kuriame šeimininkavo benamiai ir balandžiai.  

Tik apie 2000 m. pastatas atgijo naujam gyvenimui: iš pradžių jame įsikūrė baldų parduotuvė, o vėliau – televizijos studija.