– Pirmosios užuominos apie knygą, kurią ketina leisti „Sweet Root“, pasirodė dar pavasarį. Kam aktyviai dirbančiam restoranui prireikė naujo projekto, kaip kilo jo idėja?
– Viskas susiklostė natūraliai. Šiemet „Sweet Root“ atšventė trečiąjį gimtadienį. Manau, Lietuvos, Vilniaus mastu nebesame jaunas restoranas – vadinčiau tai ankstyva branda. Jau supratome tam tikrus dalykus, patys sau atsakėme, ką, kaip ir kodėl darome, be to, turime aiškią žinią, ką norime pasakyti kiekvienos vakarienės metu. Subrendome savo filosofija, savo idėja dalintis ir su platesniu ratu.
Galima net sakyti, kad šis mūsų projektas pasąmoningai gimė pačioje pradžioje. Jau pirmaisiais metais „Sweet Root“ pradėjo dirbti su talentinga fotografe Šarūne Zurba, kuri dažnai fiksavo mūsų keliones į gamtą, kaimą, ingredientus. Tie vaizdo reportažai pamažu kaupėsi, kol pernai supratome, kad tų vaizdų turime daug, taip pat yra daug minčių, daug sudėjome į lėkštes – kraitis yra. Iš pradžių juokavome, o vėliau ėmėme ir rimtai kalbėti, kad visa tai galėtų pavirsti knyga.
– Ar tai bus restorano, receptų knyga? Kuo ji stebins, ko mokys skaitytoją?
– „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“ leidžia restoranas, bet ji pasakoja ne apie restoraną, visas fokusas sutelktas į mūsų filosofinę mintį – į norą sugrąžinti pasididžiavimą Lietuva prie vakarienės stalo.
„Sweet Root“ nutarė būti istorijos pasakotojais – kurti pasaką apie Lietuvą, kur pagrindinė herojė yra Lietuva su savo metų laikais, ingredientais, vietiniais ūkininkais, herojais… Tai nėra enciklopedija, nėra istorinė knyga, nėra receptų knyga. Tai bus pasaka, kuri net nėra visiška teisybė, nes pasakoje tos teisybės yra tiek, kiek mes ja tikime (šypsosi). Mes savo restorane kiekvieną vakarą labai stengiamės priminti, ką turime lietuviško, grąžinti tradiciją, svajojame, kad visi didžiuotųsi lietuviškumu prie stalo.
– Šiemet geriausių restoranų rinkimuose „Sweet Root“ užėmė aukštą 7-ąją vietą, restoranas matomas ir girdimas, ar tai nerodo, kad tas pasididžiavimas auga?
Manau, lietuviškumu mes didžiuojamės daugelyje kitų sričių, o kai ateiname prie stalo, atsiranda nemažai ironijos. Šakotis, šaltibarščiai, silkė, bulvės…
– Manau, lietuviškumu mes didžiuojamės daugelyje kitų sričių, o kai ateiname prie stalo, atsiranda nemažai ironijos. Šakotis, šaltibarščiai, silkė, bulvės… Šiek tiek pasijuokiame, tačiau to tikro didžiavimosi iki šiol aš nejutau. O mes kiekvieną vakarą darbuojamės tam, kad pasakytume, jog tas lietuviškas stalas yra gražus, kad net nebūtina atkurti archajinės virtuvės, tradicinių patiekalų, nes mūsų virtuvė tokia… sulipdyta iš visko. Mes norime tas mažas dalelytes lipdyti ir kurti naują vietinę virtuvę – paremtą vietos produktais, įkvėptą pasakojimų, vaikystės prisiminimų, praeities vaizdų.
– O kaipgi tie, kurie vis dėlto panorės ir šiek tiek praktinių žinių, ar restorano sekama pasaka ko nors pamokys?
– Pasaka, mano galva, yra įkvėpimo šaltinis, ji nemoko, neteikia faktų, žinių, įgūdžių, juk pasakos žmogus nekartoja, jos įkvėptas jis kuria savo istoriją. Pirmas mūsų knygos tikslas – kad ji įkvėptų, sugrąžintų spindinčias akis, bet mes supratome ir tai, kad reikia įrodymo, jog toji pasaka gali būti tikra (šypsosi). Todėl knygoje atsiranda patiekalų nuotraukos iš mūsų restorano, jos gale mes pateikėme 20 gana lakoniškų receptų su svarbiausia informacija. Šie receptai – tai tarsi pagrindimas, kad pasakoje yra tikrovės, įrodymas, kad ji gali virsti realia materija.
– Kai skaitytojai skaitys šį interviu, knygos jie dar negalės pavartyti, kokia ji bus?
– Ji bus gana stora, 360 puslapių, storais drobiniais viršeliais, o vienas iš jos išskirtinumų – 9 skirtingi papildomi viršeliai, reprezentuojantys po vieną žodžio „Lithuania“ raidę. Pavadinimą palikome anglišką. Pradžioje norėjome ir knygą išleisti angliškai, bet galų gale nutarėme ją daryti dvikalbę. Knygoje labai daug vizualikos, kuriančios stiprias emocijas, o tarp nuotraukų vis įsiterpia tekstas. Tai tikrai nėra ta knyga, kuria turėsi virtuvėje ir atsivertęs gaminsi – ši knyga labiau skirta vartymui, emocijoms, sugrįžimams į tam tikras vaikystės akimirkas, prisiminimus. Ją galima skaityti nuo pradžios iki pabaigos ir atvirkščiai, o galima skaityti atsivertus bet kur, galbūt net kelis kartus grįžtant į tam tikrą vietą. Žinoma, knyga turi savo struktūrą – pratarmę, dėstymą, laimingą pabaigą – nes juk pasaka turi būti laiminga.
– Kaip manote, kas bus jos skaitytojas, ar labiausiai taikotės į savo restorano svečius?
– Ši knyga bus pasklidusi plačiai, manau, yra 3 grupės žmonių, kam ji skirta. Žinoma, pirmiausia tai knyga sau patiems – lietuviams, kurie gyvena Lietuvoje, tačiau tokiems, kuriems pabodo ieškoti egzotinių skonių, tiems, kas atgauna vidinę ramybę ir pradeda ieškoti to, kas yra aplink mus. Mes skatiname tokius žmones nenuklysti iš to ieškojimų savo krašte kelio, skatiname juos atsiversti knygą ir prisiminti savo vaikystę, receptus iš jos švenčių ir kasdienybės.
Antroji grupė yra žmonės, kurie emigravo iš Lietuvos ir jiems svarbu susigrąžinti tą šiek tiek utopinę pasaką – turime galvoje ir naujuosius emigrantus, ir senuosius. Esu įsitikinęs, kad visi jie jaučia sentimentus savam kraštui. Mes norime suteikti jiems tam tikrą įrankį, kad tas jausmas sustiprėtų, kad jiems būtų dar smagiau, kad jie norėtų grįžti.
O trečioji skaitytojų grupė – užsienio svečiai, kurie mėgsta atrasti skirtingas šalis per gastronominę kultūrą. Tai ir šefai, virtuvės žmonės, tie, kuriems smalsu, kuo gyvena kitos šalies virtuvės žmonės. Viena vertus, suprantame, kad tai bus nišinė knyga, tačiau ji skirta plačiai auditorijai. Žinoma, tai galės būti ir puiki reprezentacinė dovana.
– Smalsu, kaip visos šios grupės atsispindi „Sweet Root“ svečių sraute?
– Jokia paslaptis, kad pagrindinį mūsų restorano srautą, apie 70 procentų, sudaro užsienio svečiai, kurie mūsų šalį nori atrasti per gastronominę pusę, prie jų pridėčiau lietuvius, kurie grįžta – tai ir jauni, ir vyresni žmonės, kurie iš mažų smulkmenų lipdo praeities paveikslą. Likusieji yra smalsūs, ieškantys, dažnai patys gaminantys vietiniai lietuviai, kurie dar ir mesteli mums patarimų, pasidalija žiniomis.
– Ko gero, tikitės, kad knygą atradę skaitytojai, ilgainiui atras ir jūsų restoraną?
– Taip, knygą galima traktuoti ir kaip būdą papasakoti savo restorano istoriją. Tie, kas bus apie mus negirdėję, galbūt pas mus užsuks – bus labai malonu. Tačiau restoranas jau turi savo vakarienes, o knyga yra mūsų noras būti šiuo tuo daugiau – mes norime būti žinios skleidėjais, pasididžiavimo Lietuva didintojais.
Nemažiau svarbu, kad galbūt mes paskatinsime žmones nueiti pas ūkininką, turguje atidžiau pažvelgti, kurie gamintojai yra vietiniai, o kurie ne, gal verslo žmogų paskatinsime nusivesti svečią valgyti kažko įdomesnio nei cepelinai, karkos ir šaltibarščiai. Galbūt paskatinsime lietuvį nusiskinti laukinį čiobrelį ir jį susidžiovinti. Gal kam nors šiaip suteiksime prisiminimų iš vaikystės. Juk pasaką visada pasakoja koks nors pasakotojas – kaip jis papasakoja, tokia pasaka ir būna. O tada jau yra kita pusė – kaip toji pasaka išgirstama. Toks ir yra šio žanro grožis. Be to, pasaka nuolatos kinta – mes patys ją kuriame, jos kūrimas niekada nesustoja.
Oficialus ir visiems atviras knygos pristatymas vyks rugsėjo 19 dieną, nuo 11 iki 20 val. galerijoje „Rooster“ (Gynėjų g. 14). Visą dieną vyksiančiame renginyje bus galima tarsi gyvai užeiti į knygos puslapius, paliesti, paragauti, išgirsti knygoje aprašomų istorijų.
