Kelionė į pajūrį man visais laikais buvo problema. Apskritai gastronominiu požiūriu kelionė man yra neišsprendžiamas klausimas: o kai ateis pietų metas, kas bus tada? Esu vadinamojo „staltiesės ritmo“ maniakas: man reikia ir ritmo, ir staltiesės. Todėl galvoju, jog sumuštinių iš popieriaus valgymas yra kelionės koncepto šventvagystė.
Su nuostaba žiūriu į prabangių mersedesų savininkus, pakelės aikštelėje riebaluotais pirštais suėmusius vištos kulšį. Riebios rankos, riebios lūpos, sutepti drabužiai, – taip atrodo fiziologinių poreikių tenkinimas greitkelyje.
Kitas vertus, ką mes čia galime pakeisti? Nelabai ką galime. Magistralinis kelias A 1 yra geras kelias automobiliams, bet ne išalkusiems automobilių vairuotojams ir jų keleiviams. 1987 metais nutiestas greitkelis buvo nykus užkandinių chaosas, – toks jis ir liko. Cepelinai, bulviniai blynai, mėsainiai. Užkandinių rinkodaros principas – gaminti didelių porcijų patiekalus, kad sočiai užkirtus, tarkime, 130-ajame kilometre, nebereikėtų sustoti iki pat pajūrio. Ir be abejo, – viskas turi vykti greitai, labai greitai, nes pietų pauzė pakeliui į pajūrį traktuojama kaip sugaištas atostogų laikas...
Kai pirmąsyk grįždamas iš Nidos netoli Kauno, ties Babtais išvydau stendą su restorano „Siesta“ reklama – juokiausi: kas čia per gastronominė provokacija? Šaltibarščių greitkelis siūlo kitokį požiūrį į maistą?
Be to, esu prisiklausęs įvairių ispaniško termino „siesta“ interpretacijų. Geriausiu atveju – atsaini darboholiška šypsenėlė, už kurios slepiasi atsainus požiūris į gyvenimo ritmą, į maisto kultūrą. Kartais žodis „siesta“ sukelia aršios paniekos priepuolį: esą mes čia dirbame, labai smarkiai dirbame, o jie – pietiečiai valgo sau ir ilsisi.
Siesta ne visai teisingai siejama tik su popietės miegu. Iš tikrųjų šio reiškinio prasmė – žymiai platesnė. Pats terminas atkeliavo iš Antikos: Romoje „hora sexta“ – šeštoji valanda buvo vadinamas idealus dienos vidurys, nepriklausomai nuo metų laiko. Pietų Europoje – Ispanijoje, Portugalijoje, pietinėje Prancūzijoje, Italijoje siesta – tai dienos pauzė skirta neskubiam valgymui, bendravimui, atokvėpiui.
Ispanijos premjeras José Luis Rodríguez Zapatero 2005 metais bandė uždrausti siestą. Jam nepavyko: kilo masiniai protestai, Madride buvo netgi surengtas parodomasis nacionalinis siestos čempionatas. Kita vertus, tarptautinis gastronominis judėjimas „Slow Food“ (lėtas maistas) kitaip sumodeliavo europiečių požiūrį į darbą, į maistą ir į malonumą. Pagaliau paaiškėjo štai kas: kiekvienas turime teisę į maisto malonumą, į pauzę, į siestą. Bet nelabai šia teise naudojamės. Nes chroniškai skubame.
Štai kodėl restoranas „Siesta“ šalia greitkelio yra naujoviškas reiškinys dėl kurio verta sustoti. „Siesta“ – tai naujas požiūris į valgymo malonumą kelionės metu. Jo pavadinimas – švelniai provokuojantis, bet esmė išgryninta – geras restoranas.
Geras restoranas privalo turėti: a) savo veidą ir koncepciją, b) virtuvės šefą su pakankamai tvirtu ir asmenišku požiūriu į virtuvę, c) profesionaliai dirbančią virtuvės ir salės komandą, d) patiekalus dėl kurių sugrįžta klientai.
„Siesta“ visai tai turi. Tai nėra pakelės šašlykinė, užkandinė, kebabinė, šonkaulinė, sušinė, cepelininė. Tai greitkelio restoranas, kurio šefas išeina į salę pasisveikinti su klientais ir papasakoti apie savo gastronomines vizijas. Tai staltiesės ir indai, ir nepriekaištingas padavėjų komandos darbas. Tokie dalykai, kurių tikiesi sostinės centrinėje gatvėje, bet nesitiki pakeliui iš Vilniaus į Palangą.
„Siesta“ nevynioja kitokio valgymo kelyje idėjos į banalybes. Čia nėra netikrų upelių ir medinio tiltuko per upelį, nėra garsios muzikos arba voljero su liūdnais gyvūnais (atseit gamta, kaimas...). Galų gale – čia nėra kičo. Pietavau „Siestoje“ vasaros pradžioje. Mano dėmesį nuo valgiaraščio, nuo patiekalų ir pokalbio su virtuvės šefu Jaroslavu Orševskiu galėjo atitraukti vienintelis dalykas – vaismedžių sodas, žalia žolė, žydinčios gėlės. Daugiau nieko.
Grįžęs į Romą radau dienraščio „La Repubblica“ atsiųstą naują restoranų gidą. Jis vadinasi „Autostrade Gourmet 2017“ (it. gurmė greitkeliai). 670 puslapių leidinyje – informacija keliautojams, kurie nenori valgyti sumuštinių ir prastų picų. Gidas recenzuoja 3000 restoranų, kurie įsikūrę ne toliau kaip 10 kilometrų nuo greitkelio.
Tarkime, restoranas „Taverna Estia“ šalia greitkelio Neapolis – Salernas. Žodis „taverna“ pavadinime yra viso labo žodis. O iš tikrųjų, – tai dviejų „Michelin“ žvaigždžių restoranas, jo šefas Francesco Sposito siūlo degustacinius pietus, kurių kaina svyruoja nuo 70 iki 120 eurų. Štai jums ir pakelės užeiga!
Italijoje “mišleniniai“ arba aukšto lygio „fine dining“ restoranai stengiasi laikytis toliau nuo didelių miestų. Juolab – toliau nuo didelių miestų centrinių aikščių ir gatvių. Išskyrus Romą, Modeną ir Florenciją visi trimis ir dvejomis „Michelin“ žvaigždžėmis įvertinti restoranai įsikūrę provincijoje, šalia greitkelių. Ši tendencija susijusi su daugeliu priežasčių. Pati svarbiausia: mieste pernelyg daug trukdžių, dirgiklių, streso ir chaoso, kad būtų galima ramiai, neskubant patirti valgymo malonumą.
Lietuvoje žodžiai „provincija“, „greitkelis“ vis dar siejami su itin prasta mityba, kurios svarbiausias pageidaujamas ingredientas būtų šis: kuo daugiau maisto už kuo mažesnius pinigus per kuo trumpesnį laiką.
Restoranas „Siesta“ šį posovietinės gastronominės kultūros stereotipą bando klibinti. Bando įtvirtinti kitokią kelionės malonumo filosofiją, kurios centre atsidurtų elegantiška pauzė prie staltiese padengto stalo, bendraujant su patyrusiu virtuvės šefu.
Todėl primenu: važiuodami pajūrio link iš Vilniaus ar Kauno nepralėkite „Siestos“: jūsų laukia neįtikėtinas lėto valgymo malonumas greitkelyje.
