„Tikiuosi, kad šiandien virtuvės šefai padės sulaužyti mitus, kad sveikatai palankus maistas – tai kažkas neskanaus, ką reikia per prievartą į save kišti, valgyti. Taip nėra“, – spaudos konferencijoje Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre sakė A.Veryga.
Centre buvo pristatyti patiekalai, parengti pagal Sveikatos apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija (LRVVKA) parengtus receptus ugdymo ir gydymo įstaigoms.
Šie receptai nėra privalomi, labiau rekomendacinio pobūdžio, tačiau tikimasi, jog ugdymo bei gydymo įstaigos jais mielai naudosis, mat suformavus valgiaraštį vadovaujantis šiais receptais, jo nebereikės derinti su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba.
Pristatymo renginyje valgiaraštį sudarė vištienos sultinys su viso grūdo makaronais, kesadilija su daržovėmis, šamų filė kepsniukai su šakninėmis daržovėmis, jautienos maltiniai, varškėčiai su jogurtiniu uogų užpilu, avižinė košė su džiovintais abrikosais ir duonos trupiniais. Kaip sveiki užkandžiai patiekti pjaustytos daržovės ir vaisiai – morkų ir agurkų lazdelės, apvirti brokoliai, taip pat obuolių, bananų, apelsinų gabaliukai.
„Jau turime paruoštą produktą, kada ugdymo įstaigos, ligoninės, gali suderintus receptus imti ir naudoti, bandyti, degustuoti“, – sakė ministras.
Receptūros yra skelbiamos specialioje Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainės skiltyje. Kaip kelis kartus akcentavo ministras, jų parengimas nieko nekainavo, asociacija šiame projekte dalyvavo neatlygintinai, iš geros valios.
Siūlo diegti „švediško stalo“ principą
Ministerija kartu su LRVVKA taip pat siūlo ugdymo įstaigoms pereiti prie švediško stalo maitinimo principo, kada maistą vaikai įsideda savarankiškai. Ministras garsiai svarstė, jog, žinoma, tokiu atveju reikėtų ilgesnių pertraukų, kad vaikai spėtų pavalgyti ramiai ir neskubėdami – tam gal prireiktų ir visų 40 min. ar net valandos. „Viliuosi, ugdymo įstaigos galbūt galėtų taip pasidėlioti tvarkaraščius, kad tai taptų įmanoma“, – sakė A.Veryga.
Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos atstovė Aida Matulevičiūtė pažymėjo, kad tiekiant maistą švediško stalo principu, jo atliekų sumažėja nuo 50 iki 90 procentų.
„Sumažėjus maisto švaistymui, nebereikės mokėti už išmetamas maisto atliekas, o sutaupytos lėšos gali būti panaudotos maisto kokybei gerinti“, – sakė A.Matulevičiūtė. Anot jos, ir vaikams labiau patinka patiems formuoti porciją lėkštėje – dėtis tokių ingredientų, kokių jie nori, atsisakyti nemėgstamų, galbūt grįžti prie stalo darsyk, panorus pakartoti.
Anot maisto gaminimo ekspertės, taip galima pigesnius produktus keisti brangesniais – pavyzdžiui, vietoje šaldytos pangasijos, kurią atšildžius realus svoris sumažėja vidutiniškai perpus, galima iš Lietuvos verslininkų pirkti vietoje augintą šamą ir panašiai.
Paklausta, kokia galėtų būti patiekalų, kurie pristatyti renginio metu, kaina, A.Matulevičiūtė teigė, jog kiekvieno jų savikaina nesiektų 1 euro. Tiesa, ji atkreipė dėmesį, jog kalbama apie dideliais kiekiais perkamus produktus, o ir porcijos skirtos vaikams.
Didžiausias privalumas – aišku, ką valgai
15min žurnalistė turėjo galimybę įvertinti patiekalus, kuriuos virėjai su Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų palaiminimu siūlytų tiekti vaikams (ir, galbūt su nedideliais pakeitimais bei atsižvelgiant į sveikatos būklę, ir ligoniams).
Į lėkštę vadovaujantis švediško stalo principu atkeliavo šamo kepsnelis, jautienos maltinukas, trijų rūšių padažai – špinatų, kečupą keičiantis naminių pomidorų ir morkų tyrė. Teko paragauti ir sultinio su viso grūdo makaronais, taip pat varškėtukų bei avižinės košės.
Dalis vaikų žuvies nemėgsta dėl specifinio kvapo, kartais ir vandeningos konsistencijos, tačiau patiektiems šamo kepsneliams šie priekaištai negaliotų. Žuvis puikiai iškepta, prieskoniais skaninta minimaliai, tačiau pakankamai ryškaus ir gryno skonio, be jokių ašakų ir odelių. Skanūs ir gerai paruošti buvo ir jautienos maltinukai, tiesa, prie jų būtinai norėjosi padažo, čia puikiai tiko ir naminis pomidorų, ir špinatų (paruoštas tiesiog susmulkinus šaldytus jų lapelius). Galima spėti, jog vaikai mieliau rinktųsi pagal spalvą ir skonį labiau pažįstamą pirmąjį.
Nei maltinukų, nei žuvies kepsnelių nelydėjo toks populiarus priedas kaip bulvių košė. Vietoj to siūloma skanauti garuose virtų įvairių šakninių daržovių mišinio – supjaustytos šiaudeliais ir šiek tiek termiškai apdorotos daržovės skanios ir nesutęžusios, tiesa, tai labiau suaugusiųjų, o ne vaikų maistas, galima spėti, jog jo ragautų tik sąmoningiausi ir drąsiausi mažieji.
Daugelis vaikų mėgsta varškėtukus, valgiaraštyje bus ir jų, tiesa, keptų ne keptuvėje, neapskrudusių ir gražiai išsipūtusių, tačiau kiek prėskesnių ir kukliau atrodančių. Bet, paskaninti trintomis uogomis ir jogurtu, jie turėtų būti valgomi. Taip pat kaip ir avižinė košė, pagardinta natūraliai džiovintais abrikosų gabaliukais.
Blankiausia pasirodė sriuba – sultinys su viso grūdo makaronais. Nors ir ministerija, ir maisto gaminimo ekspertai agituoja mažinti druskos kiekį, ypač gaminant maistą vaikams kartais papildomas jos žiupsnis visai praverstų – šiam sultiniui tikrai! Pagaliau, viso grūdo makaronai, keliolika minučių mirkę karštame sultinyje, formą ir patrauklumą praranda greitai, gali būti, kad jie taip ir liktų valgytojo lėkštės dugne.
