Edo laikotarpio Japonija
Edo (tai senasis Tokijo miesto pavadinimas) laikotarpis prasidėjo 1608 metais, kai Tokugava Iejasu pagaliau suvienijo Japoniją po grandiozinio Sekigaharos mūšio. Iejasu nebuvo imperatorius, o šiogunas – vyriausiasis karo vadas. Iš esmės imperatoriaus vaidmuo išliko tik simbolinis ir iki pat 1868 metų Japoniją valdė Tokugavos giminės šiogunų dinastija.
Edo laikotarpis Japonijai buvo taikos ir ramybės laikotarpis. Po amžius trukusių karų pagaliau atėjo ilga, daugiau nei 250 metų trukusi taika. Nors ir anksčiau aristokratija mėgavosi rafinuotu kultūriniu gyvenimu, tačiau Edo laikotarpiu menai ypač suklestėjo.
Kai nebereikia jaudintis dėl savo gyvybės ar artėjančio mūšio, poezija, arbata ar teatru mėgautis daug smagiau. Iš kitos pusės, visa Japonija atsiskyrė nuo likusio pasaulio – į šalį patekdavo tik portugalų pirkliai ir keli itin drąsūs misionieriai (jiems ne itin sekėsi Japonus įtikinti atsiversti į krikščionybę, nors kažką panašaus į nedidelę sektą jie ir buvo sukūrę). Kaip tik Edo laikotarpiu žmonės gyveno itin atvirai ir laisvai, tad apie homoseksualumą daugiausia ir žinoma iš šių amžių. Be to, kadangi nebūta karų, išliko ir daugybė pirminių istorinių šaltinių.
Pasakojama, kad imperatoriai rūmuose laikydavę „gražių jaunuolių“ savo seksualiniams įnoriams patenkinti
Žinoma, šia tema įrašų galima rasti daug anksčiau. Raštas į Japoniją atkeliavo gan vėlai, tik 5 amžiuje, kai šalį aplankė kinų budistai. Jie japonus išmokė savo kalbos ir rašto, kaip kitaip būtų pavykę suprasti religinius traktatus. Labai greitai aristokratai išmoko rašyti jau ir japoniškai, dominuojantis žanras buvo poezija.
Senosiose poezijos rinktinės galime rasti užuominų į homoseksualius santykius, tačiau konkrečiai ir aiškiai apie tai parašyta Murasaki Šikibu, žymiosios rašytojos, sukūrusios pirmąjį japonišką romaną, veikale „Istorija apie princą Gendžį“.