Prieš kurį laiką mano saugiame, švariame ir išpuoselėtame feisbuko burbule kilo didžiulis skandalas. Moteris, save tituluojanti karaliene, pažėrė šiek tiek keistų minčių. Apie kailius, kailinius, moteris ir mergaites. Supratote ir prisiminėte, apie ką aš čia? Teisingai, apie tūlą Nijolę kailių karalienę ir jos nelemtus karakulio kailinius. Traukinys, sakot, jau nuvažiavo? Čia jau seniai buvo, mes jau pamiršome, mums jau nebeįdomu? Žinau, žinau, kad jau pamiršote.
Bet žinote, kodėl aš kaip tik norėčiau kalbėtis apie kažką būtent traukiniui nuvažiavus? Ogi todėl, kad net ir svajonių Šveicarijoje traukiniai taip dažnai nevažinėja, kaip Lietuvoje skandalas veja skandalą. Anksčiau lietuviškas skandalas gyvuodavo bent jau parą, o dabar skandalas tegyvuoja vos kelias valandas. Greitai įsisiūbuoja, dar greičiau nebetenka žavesio ir išsikvepia, mat mes tapome tikrais narkomanais: skandalų dozės vis didesnės, jų poveikis – vis silpnesnis, o atmintis, tarsi kokių alzheimerininkų – vis trumpesnė ir trumpesnė.
Tas pats nutiko ir su karakulio kailiniais. Ponia, jos manymu, savo ypač progresyvias mintis paviešino likus maždaug pusvalandžiui iki vidurdienio, maždaug už valandos A.Tapino dėka apie tai sužinojo bent jau 4,5 tūkstančio feisbuko dalyvių; kažkas pakomentavo/pasipiktino po jo postu, kažkas komentavo ir piktinosi kitur, o vakare jau vos tik vienas kitas domėjosi kailiais. Kitą dieną eilinis feisbuko dalyvis ar šiaip Lietuvos pilietis, paklaustas apie karakuliogeitą, ko gero (ir netgi teisėtai), būtų atsakęs: Nijolė? Who? Karakuliai? Mat mūsų perdirgintos smegenys ir poreikis naujam skandalui nebenulaiko informacijos ilgiau nei kokios nors auksinės žuvelės, sukančios ratus perregimoje stiklo vazoje, smegenys. O ir nebeįdomu. Kiek gi galima apie kažkokią keistai (nu)šnekančią ponią diskutuoti. Trys keturios valandos yra tikrai pakankamai, prastūmėme laiką darbe, o dabar namo, ryt – nauja diena, imsimės kito ar kitos. Skandalas mirė, tegyvuoja skandalas!
