Tiesi, betarpiška, bet tuo pačiu veikli vadovė ir pakankamai „kieta“ teisininkė – tai keli Sigitos Rudėnaitės charakteristikos štrichai.
Praėjusią vasarą LAT likus be vadovo, tuometei šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei pavesta laikinai pavadovauti ir visai institucijai.
Teisėjų Taryba neseniai jau spėjo patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti LAT teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke.
Galimo paskyrimo į aukščiausiąjį šalies teismų sistemos postą kaip asmeninio ir profesinio iššūkio laukianti S.Rudėnaitė davė interviu 15min.
– Pastaruoju metu pedagogai, ugniagesiai, pareigūnai, žemdirbiai aštriai išsakė pozicijas dėl, jų nuomone, nepakankamo lėšų skyrimo jų sritims. Ar, jūsų požiūriu, užtenka algų teisėjams, apskritai, finansavimo teismų sistemai?
– Teismams, kaip sistemai, finansavimo šiandien tikrai neužtenka. Poreikis, kurį teismai deklaruoja, įprastai yra tenkinamas tik apie 80 procentų.
Blogiausias nepakankamo finansavimo aspektas tas, kad apylinkių teismuose teisėjų padėjėjų ir sekretorių darbas yra labai prastai apmokamas. Tikriausiai girdėjote, Vilniaus apylinkės teisme teisėjai prieš pirmininką padavė skundą, o dabar ir Kauno apylinkės teisme tas pats atsitiko. Situacija tokia, kad žmonės darbo turi labai daug. Ir ne visi etatai užpildyti – teisėjams trūksta padėjėjų.
Esamiems darbuotojams nuo persidirbimo ne visuomet užtenka vidinių jėgų, juolab ir apskritai atmosfera aplink teismus po teisėjų korupcijos skandalo vis dar nėra labai gera. Negali iš žmogaus reikalauti neįmanomo – kad jis susikauptų nepaisydamas negerovių ir tik dirbtų, dirbtų, dirbtų, neleisdamas niekada prasiveržti jokiems žmogiškiems dalykams.
Nuolatinis kalbėjimas, kad viešajame sektoriuje sėdi mokesčių mokėtojų pinigų valgytojai, iš esmės yra sabotažas valstybės mastu.
Beje, neseniai šalies vadovo darbo diena buvo Utenoje, kur prezidento vyriausioji patarėja Jūratė Šovienė irgi tiesiai pasakė – finansavimas teismams yra nepakankamas. Mums toks pareiškimas – geras ženklas. Bet šiais laikais kalbėjimas, kad trūksta pinigų teismams, politiškai skamba kaip savižudybė. Tai taip nepopuliaru, kad net nežinau, kam būtų dar nepopuliariau siūlyti pinigų šiais laikais!
– O būtent teisėjų algos – nepakankamos?
– Teisėjų algos yra mistika. Jums įdomu, kiek, pavyzdžiui, aš uždirbu?
– Žinoma.
– Dabar, kai einu LAT pirmininkės pareigas, o teisėjos stažas siekia 23 metus, „popierinis“ mano atlyginimas yra maždaug 4 400 eurų. Į rankas gaunu maždaug 2 600 eurų. Čia yra praktiškai maksimumas, ką Lietuvoje gali uždirbti teisėjas. Ar čia tikrai daug šiaip laikais, aš nežinau. Apylinkės lygmenyje, kai žmonės tik pradeda dirbti, atlyginimas yra gerokai mažesnis.
Nepakankamų atlyginimų klausimas aktualus visam viešajam sektoriui. Tas nuolatinis kalbėjimas, kad viešajame sektoriuje arba valstybės tarnyboje sėdi nuolatiniai mokesčių mokėtojų pinigų valgytojai, iš esmės yra sabotažas valstybės mastu. Daugelis institucijų funkcionuoja tam, kad užtikrintų viešąjį interesą ir neleistų įsigalėti kažkieno siauram privačiam interesui mūsų valstybėje.
Įsivaizduokime, tarkime, Viešųjų pirkimų tarnybos funkcijas. Jei atlyginimai ten prasti, specialistai išsibėgioja į privačias įstaigas, tai reiškia, kad bendra institucijos specialistų kvalifikacija, kompetencija, profesionalumas krenta. Suvokiant pilietiškai, mums visa tai turėtų būti svarbu, o dabar taip atrodo, kad šias vertybes kartais tiesiog nurašome.
Po to nereikia stebėtis ir piktintis, kad kažkuri tarnyba nesugeba užtikrinti savo funkcijų arba pavieniai jos darbuotojai piktnaudžiauja. Visokios skandalingos statybos – iš kur jos atsiranda? Juk kažkas pradžioje turi atsakingai pasižiūrėti, kontroliuoti, nelaukiant, kol kažkas iš visuomenės ims kelti susirūpinimą ir nelaukiant, kol ta statyba jau bus pabaiga.
Tas pats yra ir su teismais. Aišku, galima ignoruoti tą situaciją, apie tai nekalbėti, bet pažiūrėjus normaliai, suvokti grėsmes visai nesunku.
– Svajojote apie aukščiausią postą Aukščiausiajame Teisme?
– Aš, jei atvirai, buvau susitaikiusi, kad man labai gerai eiti LAT Civilinių bylų skyriaus vadovės pareigas ir aš tikrai nenorėjau jokių iššūkių. Bet man taip visą laiką atsitinka: jei atsiranda kažkoks šansas, proga – negali bėgti nuo jo, nenorėti daryti karjeros.
Man taip visą laiką atsitinka: jei atsiranda kažkoks šansas – negali nenorėti daryti karjeros.
Septynerius metus buvau skyriaus pirmininkė, galvoju, kad neblogai man sekėsi su žmonėmis sutarti. Mano įsitikinimu, neblogai ir visas tas mūsų skyrius atrodo. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pozicija labai garbinga, bet tuo pačiu reikalauja daug nervų, sveikatos, pareigos tikrai tampa iššūkiu. Bet aš galvoju, kad galėčiau pabandyti. Taip – įdomiau.
– Įdomybės prasidėjo tikriausiai net anksčiau, nei jų laukėte – jūsų kandidatūros iškėlimas į laikinus ir nuolatinius LAT vadovus apaugo užkulisinėmis intrigomis, pasigirdo net ir viešų kalbų, kad esate neskaidriai proteguojama.
