Šiandien ji – žvaigždė ne tik Lietuvoje, Viktorija šalies vardą garsina ir būdama viena stipriausių pasaulio buriuotojų. Pasaulio taurės finale iškovotas auksas, garbinga vieta Europos buriavimo čempionate ir kelialapis į 2020-ųjų Tokijo olimpines žaidynes „Laser Radial“ jachtų klasėje – intensyvūs ir sunkaus darbo kupini metai džiugina svariais rezultatais.
„Šie metai buvo išskirtiniai dėl iškovotų kelialapių. Visi prisidėjo prie pasiekimų šiais metais, o kiti metai bus dar labiau išskirtiniai, laukia didelis pasiruošimas“, – atsiimdama pereinamąją, skulptoriaus Remigijaus Kriuko kurtą Metų buriuotojos statulėlę Lietuvos buriavimo apdovanojimuose kalbėjo V.Andrulytė.
Pasak jos, visuomet smagu būti įvertintai, nors būtų dar smagiau, jei ne kartą iškovoto prizo... nebereikėtų vėliau perleisti kitiems nugalėtojams. „Gaila tik, kad prizas – pereinamasis. Ispanijoje, pavyzdžiui, jei išlošei pereinamąjį prizą tris kartus, jis tau atitenka, o pas mus... reikia grąžinti. Kai reikėjo grąžinti jį, net pagalvojau, kad kažko trūksta, bet kai grąžino, galvoju – viskas gerai. Norėtųsi turėti jį, kad ir mažesnę kopiją, bet turėti“, – atviravo ji.
Paklausta, ką jai reiškia būti įvertintai geriausia metų buriuotoja, Viktorija šypsosi – juk ne dėl apdovanojimų ji stengiasi! Nors esą visuomet smagu būti įvertintai, pati sau ji kelia dar aukštesnius tikslus – dabar laikas galvoti apie vasarą Tokijuje laukiančią olimpiadą.
– Kurie prizai ir apdovanojimai jums pačiai svarbiausi? Kurie namuose užima garbingiausią vietą lentynoje?
– Kiek jų yra – neskaičiavau ir neskaičiuoju. O jie dar ir su sesės apdovanojimais susimaišę... Bet tų taurių ir medalių tikrai turiu labai labai daug.
Šiais metais svarbiausias buvo Pasaulio taurės finalas, tai – vienas didesnių pasiekimų. Nors pačiais vertingiausiais laikau pačius pirmuosius: turiu mažą taurę „Geriausiai mergaitei“ – tai mano pati pirma taurė Kaune, 2004 metais. Ten kovojome su vaikinais, ir sesė plaukė, kitos merginos, su kuriomis buriuoti pradėjome. Ir pirma prizinė vieta, kai tapau Europos vicečempione, – šiems dviem jaučiu didžiausius sentimentus.
Buriuoti pradėjau 2002 metais. Tuomet į buriavimą žiūrėjau kaip į pramogą, kaip į žaidimą – buvo įdomu, kaip čia tas vėjas vaikšto, kaip geriau strategiją susidėlioti. Treneriai padėjo, aiškino, nors stengiausi pati žinias pritaikyti.
