Oficialiais duomenimis, žuvo beveik 100 žmonių, stipriai nukentėjo stotis ir jos apylinkės. Liudininkų atsiminimais, joks karo metų bombardavimas nesukėlė tokių sugriovimų, kaip šis įvykis.
„Štai tada ir driokstelėjo. Tokio galingo sprogimo nebuvau girdėjęs per visus karo metus. Iš visų mūsų namo butų žmonės pasipylė, žinoma, į rūsį. Praėjo gal tik penkios minutės, kaip subėgom į rūsį, nugriaudėjo antras tokio paties galingumo sprogimas. Toliau aidėjo pavieniai nestiprūs sprogimai. Tūnojome rūsyje gal gerą valandą“, – taip savo 2014 m. išleistoje biografinėje knygoje „Skambėkite, Vilniaus varpai“ sprogimą prisiminė gydytojas Vytautas Razukas.
Dabar prisimenančių šią nelaimę vilniečių jau liko labai mažai, o ir tarp vėliau gimusių vilniečių, nepaisant katastrofos masto, apie ją žino nedaugelis.
Informacija apie sprogimą ilgai buvo slepiama, tad įvykio priežastys ir pasekmės greitai apaugo gandais ir mitais. Pavyzdžiui, kad sprogimas įvyko dėl vokiečių diversijos ar kad visiškai su žeme sulygino Vilniaus geležinkelio stotį, todėl buvo pastatyta nauja.
Vilniaus universiteto istorikas Marius Ėmužis prieš keletą metų ėmėsi užduoties išsiaiškinti – kas ir kaip iš tiesų įvyko tą dieną.
Šis 15min straipsnis paremtas jo tyrimu, kurio rezultatais jis sutiko pasidalinti su 15min, taip pat Dariaus Pocevičiaus knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“, kurios vienas skyrius paskirtas Vilniaus geležinkelio stoties istorijai sovietmečiu.
Sprogo karinis traukinys
1945 m. sausį karas tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos pajėgų Lietuvos teritorijoje jau buvo beveik pasibaigęs. Vilniečiai sausio 12 d. vargu ar galėjo tikėtis, kad netrukus įvyks įvykis, kuris jiems primins karo baisumus.
Tą lemtingą 1945 m. dieną link Vilniaus geležinkelio stoties artėjo traukinys, važiavęs maršrutu Ternopilis (dab. Ukraina)-Lyda (dab. Baltarusija) – Šiauliai.
47 vagonų traukinys gabeno karinę amuniciją: aviacines bombas, šviečiamąsias raketas ir zenitinių pabūklų sviedinius. Amunicija buvo skirta Raudonajai armijai, kuri tuomet stūmė vokiečius iš vakarų Lietuvos ir Latvijos.
Apie 16 val. 35 min. šis traukinys, įlėkęs iš Kirtimų atšakos į pagrindinį kelią, įsirėžė į zenitinių pabūklų sąstato, tuo metu manevravusio stotyje, šoną.
Katastrofa įvyko maždaug 800 m nuo pagrindinio geležinkelio stoties pastato, ties krovinių stotimi, netoli vietos, kur dabar yra automobilių viadukas virš geležinkelio į Naujininkus.
Kilo gaisras, kuris netrukus, ugniai pasiekus amuniciją, virto serija galingų sprogimų. Jie sugriovė aplinkinius namus ir nusinešė daug žmonių gyvybių, nors kiek tiksliai – pasakyti sunku. Langai išdužo didžiuliu spinduliu – netgi Senamiestyje, toli nuo sprogimo vietos.
Oficialaus avarijos tyrimo duomenimis, žuvo 94 žmonės, bet D.Pocevičius, remdamasis Vilniaus miesto valdžios sudarytos pasekmių likvidavimo komisijos duomenimis, spėja, kad žuvusiųjų galėjo būti ir apie 120-130.
Mieste, dar nepamiršusiam karo, tuojau pat ėmė sklisti gandai, kad traukinį susprogdino vokiečiai. Esama liudininkų pasakojimų, kad gaisras kurį laiką siautėjo ir buvo toks stiprus, kad žmonės bijojo, jog sudegs visas miestas, kad daug žuvusiųjų kūnų buvo sunkiai atpažįstami, juos artimieji atpažino tik iš laikrodžių ar kitų smulkių detalių.
