– Pradėkime nuo klausimo apie...
– Ar Jūsų diktofonas guli ne per toli?
– Ne, ačiū, viskas gerai, šį aparatą esu ne kartą taip naudojęs.
Taigi, Jūsų knygoje „Užeina kartą arklys į barą“ nesušukuoti pagrindinio veikėjo juokeliai palengva veda publiką į gelmes, atveriančias visiškai naujus klodus. Panašų postūmį patiria ir romano skaitytojai. Įdomu, kokias dar senas žaizdas apnuogintumėte ir užgydytumėte humoru?
– Manau, kad humoro nederėtų varžyti.
Aišku, esama temų, reikalaujančių taktiško požiūrio. Pavyzdžiui, anekdotai apie žydų naikinimą... Mes, žydai, turime teisę juos pasakoti, tačiau kitiems patarčiau mandagiai susilaikyti.
Juokdamasis tu kvėpuoji. Juokas pergali dusulį. Šviežias alsavimas išvėdina liūdną, net tragišką patirtį jos nesumenkindamas, nesišaipydamas, tik atverdamas naujus langus, pro kuriuos pažvelgiame į skausmą. Tai suteikia žvilgsniui lankstumo, sukuria progą kalbėti apie įvykius kitais žodžiais.
Pajėgdamas iš ko nors juoktis, pastebi, jog nebesi sukaustytas tos temos, nebesijauti auka. Juokdamasis atgyji, išsilaisvini.
Daugelis painioja anekdotų pasakojimą su humoro geismu. Geismu? (juokiasi) Humoro geismas... Painioja anekdotus su humoro jausmu. Žodžiu, tai nėra tas pats. Esu pasidaręs alergiškas žmonėms, brukantiems man anekdotus. Ypač po šios knygos. Nuostabu, bet vos jai išėjus, kur tik atsiduriu, tuoj prilenda koks nors tipas, trokšdamas pasidalinti savo juokeliu, kurį turėčiau įtraukti į kitą romaną. Gaunu krūvas laiškų, siūlančių anekdotus naujai tos pačios knygos laidai.
– Oho!
– O juk šioje knygoje kiekvienas juokelis turi prasmę, stumteli pasakojimą pirmyn, tik nebūtinai tiesmukai. Ten nestinga naujų pokštų.
Prieš parašydamas romaną „Užeina kartą arklys į barą“, mokėjau tik du ar tris anekdotus. Mėgstu jų klausytis, bet iškart pamirštu. O dabar jaučiuosi apsiginklavęs gal penkiasdešimčia šviežių anekdotų. Turiu saugotis, kad neimčiau jais švaistytis.
– Žavu. Esate girdėjęs, kad bet kuris žmogus mano turįs geresnį nei vidutiniškai humoro jausmą?
– Šit kaip.
– Yra bent du dalykai, kuriuose visi jaučiamės pranašesni už aplinkinius: humoro jausmas ir vairavimas.
– Vairavimas?
– Na taip. Kiekvienas automobilininkas yra tikras, kad supranta humorą ir vairuoja geriau nei populiacijos vidurkis.
– Jūs visiškai teisus. Turbūt taip yra dėl to, kad abu šie dalykai atspindi gyvastingumą. Atpažįstu juose gyvasties apraiškas. O juk niekas nenori prisipažinti stokojąs gyvasties ar libido. Gebėjimas prajuokinti paverčia jus savu ir patraukliu. Vairavimas irgi sukuria panašų jausmą. Ypač Izraelyje, kur visi važinėja, lyg būtų ką tik apiplėšę banką. Bet tiek to...
– Tiek to. Ar pastebėjote, kokį postūmį Jūsų kūryba suteikė Izraelio žydų santykiams su Palestinos arabais?
– Ne, nemanau, kad čia yra ką pastebėti.
Politiniai knygos veikėjų pareiškimai leido man pasakyti dalykus, kuriuos šiaip esame linkę nutylėti. Esu itin kritiškas Izraelio vyriausybei okupacijos klausimais. Kritikuoju ir palestiniečius. Rašau straipsnius, bet juose negaliu kalbėti tiesiai iš Id, todėl nepasiekiu žemiausiu klodų. O kurdamas romaną, jausčiausi nusidėjęs, jei nutylėčiau tai, ką man kužda Id. Iš ten pakyla gausybė purvo.
Politiniai konfliktai generuoja mumyse – izraeliečiuose ir palestiniečiuose – krūvas dumblo: prietarų, stereotipų, etikečių. Mano romane komediantas staiga atleidžia publikai visus varžtus, ir susirinkusieji išrėkia viską, ką laikė užspaudę, ko niekada nedrįso ištarti.
