Ivanas Krastevas yra Liberaliųjų strategijų instituto Sofijoje direktorius ir IWM instituto Vienoje nuolatinis narys, reguliariai rašantis laikraščiui „The New York Times“.
Neseniai 15min publikavo jo naujausios knygos „Žlugusi šviesa: atpildas“ recenziją.
Knygoje I.Krastevas kartu su Niujorko universiteto profesoriumi S.Holmesu plačiai aptaria pasaulio politinės ir kultūrinės vesternizacijos tendencijas po Šaltojo karo. Autorių teigimu, šiai epochai atėjo galas ir viena iš to priežasčių yra kylanti Kinijos galybė.
Savojo projekto Kinija nesiūlo
– Prancūzijos prezidento siekis įgyti Rusijos palankumą priešinantis augančiai globaliai Kinijos grėsmei kontrastuoja su kitų Europos valstybių, pavyzdžiui, Čekijos, išreiškusių interesą artimiau bendradarbiauti su Kinija, pozicija. Ar nematote šioje situacijoje atsirasiančios įtampos Europos viduje?
– Manau, kad paradoksaliai visi šie planai ir teorijos nedaug tesiskiria nuo 1947–1948-ųjų Maršalo plano. Įdomu yra stebėti, kaip tokie sprendimai priimami. Esama tokių šalių kaip Vokietija, kurių prekyba yra itin smarkiai priklausoma nuo Kinijos, nusprendusių su ja suartėti. Šios šalys, Čekija irgi viena iš jų, yra itin nusivylusios (Prancūzijos veiksmais). Tad šia prasme, manau, sulauksime aršių ginčų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Diegdama 5G Europa balansuos tarp kinų kainos ir draugystės su JAV: kas laukia Lietuvos?
Tačiau taip pat įdomu pastebėti, kad šie ginčai nėra labai parankūs Vakarams, nes šią akimirką JAV negali pasiūlyti alternatyvos 5G tinklui, kurį tiekia „Huawei“. „Nokia“ ir „Ericsson“, dvi Europos kompanijos, turinčios tą patį produktą, nėra itin entuziastingai nusiteikusios būti suvokiamos kaip visiškos „Huawei“ priešės, nes nemaža dalis jų pačių elektroschemų ir panašių dalykų yra gaminama Kinijoje.
Ypatingai skausminga yra tai, kad ligšiolinė Vakarų politinė strategija rėmėsi prielaida, jog ekonominė tarpusavio priklausomybė mažina karo galimybę. Tačiau Europos Sąjungoje dabar mes matome augančią baimę, jog ji gali tapti vienu iš poliarizaciją pasaulyje lemiančių faktorių.
Ir jei anksčiau ši priklausomybė buvo suprantama kaip šalių stiprybė, dabar ji tampa silpnybe. O tai nėra niekam labiau skausminga nei ES, nes pačiai nesant nacionaline valstybe, ES šis susisaistymas yra itin svarbus. Europos Sąjungai nesant aukščiausios klasės karine galia, tokia kaita nėra palanki.
