Maždaug 5 valanda ryto. Maždaug kilometro ilgio akmenimis grįsta gatvė. Maždaug šimtas žmonių, gyvenančių kairėje arba dešinėje pusėje. Ir daugmaž aišku, kodėl šis kaimas vadinamas vienu tipiškiausių gatvinių kaimų Lietuvoje.
Čižiūnai – Ignalinos rajone. Čižiūnai – Alytaus rajone. Čižiūnai – šalia Trakų. Ir Čižiūnai – Varėnos rajone. Iš keturių kaimų pasirinkome šį, ir štai stovime jame dar prieš saulėtekį, kurį pasitiksime kartu su dviem dzūkais, stebėdami, kaip ankstyvo ryto mėlį nutvieks vėlyvo ryto vaiskumas.
Laimai – 40, Algiui – 47. Šįryt pavadinsiu juos ūkininkais, o tai išgirdę, abu numos ranka – „ai, kokie čia mes ūkininkai“. Šeima augina karves, triušius, vištas, kalakutus, patarškas, antis. Namuose dar miega 4-erių Miglė. Vilniuje – du sūnūs: 22-ejų Šarūnas ir 20-ties Arūnas.
Jei turite kiek daugiau nei 15 minučių, pamatysite kasdienį Laimos ir Algio rytą. Karvių, triušių ir naminių paukščių rytą. Mudviem su Irmantu tokia ankstybė nėra įprasta. Bet, išvydę Indijos bėgikę, išsibudinome ir mes. Jei turite kiek daugiau nei 15 minučių, Indijos bėgikę pamatysite ir jūs.
Ar šiai nuotraukai tiktų pavadinimas „Ryto spalva“?
Taip atrodo Laimos ir Algio sodyba.
O taip atrodo saulė maždaug 5.45 val. Bet užteks tų menų. Grįžkime prie darbų.
Einame pasidairyti po kaimą.
Irmantas akivaizdžiai nori parodyti, kad augalai jam įdomesni už gyvulius.
Bet aš nepasiduodu – rodau jam „neblogą kadrą“.
Langas į gamtą? Ne. Langas į kelią.
Maždaug 6.10 val. Stasys ruošiasi „tvarkyti svogūnus“.
Grįžtant pas Laimą ir Algį...
Ar šiai nuotraukai tiktų pavadinimas „Rytinė kava“?
Darbas puošia ne tik žmones. Omeny turimos ir keturios antys.
Dar vienas ginčas su Irmantu (gal dėl to, kad anksti kėlėmės). Jam – „negražu“. Man – „gražu“.
Po to jis mėgina parodyti, kas iš tiesų yra gražu. O po to vėl grįžtame pas Laimą ir Algį.
Kelias per laukus.
Kelias per kaimą.
Kibiro kelias iš šulinio į Janinos rankas.
Netrukus turėtų atvykti pienovežis. Algis laukia taip pat.
Ko laukia antys ir vištos? Ką jos stebi?
Kol Irmantas pagaus ir nufotografuos Indijos bėgikę. Tai nėra mano susigalvojimas. Tai – ančių rūšis.
Dar viena pora.
Yra ir vienišių.
Ir dar visai mažų.
Ir tokių, kurių neįmanoma nenufilmuoti.
Laima, Algi, dėkojame, kad įsileidote ir prisileidote.
Čia dar kelios nuotraukos. Gal norėsite turėti atminčiai.
„Gražu“, – sakau Irmantui. Ir šis neprieštarauja.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
