Šiuo metu jūs skaitote juodas raides baltame fone. Ar baltumas reiškia žiemą? Kad pagaliau prisnigo? Ne, tiesiog dizaineris Donatas sako, kad juodos raidės baltame fone matomos geriau nei baltos juodame. Kas išmano, tas ir gano, taip sakant.
Jeigu esate nekantrūs ir šių žodžių neskaitote, liksite nesužinoję kelių reikšmingų detalių. Pirmiausia, kad Kęstučiai – Trakų rajone, šalia Onuškio. Kęstučiuose nėra nė vieno Kęstučio, tačiau yra Vytenis, Rima, Vlada, Saulius, Aldona.
1923 metais šiose apylinkėse apsigyveno vargonininkas, knygnešys Mečislovas Stankevičius (1877–1953). Vietinių atsiminimuose liudijama, kad tai jis palaukėje pastatė akmenį ir ištarė – „Tegul čia bus Kęstučiai.“ Mirė viduržiemį, į laidotuves beveik niekas neatėjo, nes neišbrido per pusnis.
Kai rašau šias eilutes, Kęstučių kaime gyvena 37 žmonės. Viliuosi, kad jums šias eilutes skaitant, visi tie 37 žmonės tebegyvena. Tebeklampoja po apsnigtą žemę. Kad jie niekur neišskridę. Viduržiemį dangus taip pat būna baltas, sunkiai išbrendamas.
Tolumoje – vienkiemis ant kalno. Prisimerkiu – šuo, dūmai pro kaminą. Mudu su fotografu Irmantu nesame labai gudrūs, tačiau, žvelgdami į pėdsakus sniege, suprantame, kad nuo kalno kažkas brido žemyn. Pėdsakai jau apipustyti. Vadinasi, eita anksčiau.
Mano tėvas Petras Nastaravičius (1936–2014), kilęs būtent iš šių Lietuvos įkalnių ir nuokalnių, vieną žiemos rytą išsivedė mane į mišką, žadėdamas išmokyti atskirti laukinių gyvūnų pėdsakus. Tačiau lyg tyčia jokių pėdsakų neaptikome. Tik savuosius, grįžtant atgal.
O šiais, Kęstučių kaimo pakrašty įspaustais pėdsakais, dar niekas negrįžo. Vėliau, vakarop, jais mins Rita, ankstyvą rytą išėjusi į darbą Onuškio vaikų darželyje. Dabar tuos pėdsakus matuojamės mes, artėdami prie apsnigto vienkiemio.
Sniegas užkloja beveik visus darbus, pasakys kartu su žmona Rita čia gyvenantis ūkininkas Vaclovas. Žiemą tereikia kūrenti pečių ir šerti gyvulius. Tarp sustingusių vaismedžių – kažkieno pėdos. Galvoju, kad stirnos. Ne, kiškio, sako Vaclovas.
Rita ir Vaclovas užaugino dvi dukras. Dabar abi gyvena Vilniuje. Viena turi šešiametį sūnų. Vaclovas pasakoja, kad anūkas čia praleido žiemos atostogas. Nenorėjo grįžti į miestą. Nes triušiai, katinas, šuo. Nes kalnas ir sniegas.
Vėliau, sako Vaclovas, anūkui bus įdomiau mieste. Nes draugai, kinas, viskas. O dabar jis žvalgosi nuo kalno, klausinėdamas senelio, kodėl ir toje, ir kitoje pusėje nieko nėra. Kodėl kaimynai taip toli. Kodėl taip retai pravažiuoja automobilis. Kodėl šalia nėra parduotuvės.
Vaclovas sako, kad vaikai visada daug klausinėja. Todėl stovime ir tylime. Jokių klausimų. Pagalvojęs, kad nebeturiu ko paklausti, Vaclovas sako eisiantis pakurti pečiaus, nes popiet grįš Rita, tad reikia prišildyti namus. Sako, kad ji turbūt nepatikės, jog kažkas čia buvo, fotografavo, filmavo. Po kelių akimirkų Vaclovas vėl pasirodys kieme. Gal paklausiu kažko apie sniegą.