2016-ųjų Kalėdos bus be sniego – dar prieš kelias savaites pranešė sinoptikai ir neapsiriko, todėl visiems žinomą senelės pasaką „balta balta – kur dairais“ nori nenori keičia mudviejų su Irmantu pradedama sekti „balta balta – kur ne kur“. Šįkart Lietuvoje dairėmės vietos, kurioje rasti sniego sunkiau nei kitur. Ir neapsirikome.
Dotnuvą, miestelį Kėdainių rajone, turbūt labiausiai išgarsino vienuolynas, kuriam vadovavo šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas. Šalia – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, pastatyta ant Dotnuvėlės upės kranto. Du jos bokštai matomi iš visų miestelio kampų ir kyla aukščiau nei „žąsinas moliūgas“, išskridęs į dausas toje senelės pasakoje.
Tačiau Dotnuvoje mes esame ne dėl bokštų. Ir net ne dėl to, kad praėjusio amžiaus viduryje čia įkurtas pirmasis – Marytės Melnikaitės vardu pavadintas – kolūkis Lietuvoje. Čia dėl lygumų, aukštumų ir vėjų santykių (apie juos pasakų neseksime, nes išmanome ne daugiau nei „žąsinas moliūgas“) vidutiniškai iškrenta mažiausiai kritulių per metus.
26-as „100 Lietuvų“ pasakojimas – gruodžio 26-ąją. Ne „apie trečią brolį Joną – koks jis raitelis puikus“, o apie ne mažiau puikų ūkininką Pijų Sirvidą, plačiai nusišypsojusį paklausus, ar netrūksta čia kritulių. Ir vis dėlto ne apie sniegą, kurio nėra, bet apie tą, kurį pamatyti įmanoma. O šiaip – antroji Kalėdų diena vis dar yra Kalėdos. Todėl sveikiname, linkime ir dovanojame visiems po 100 moliūgų.