Ponia Ana lietuviškai supranta, tačiau kalbėti nedrįsta. Kaip ir didžioji dalis visų kitų Pėpių kaimo gyventojų. Šalčininkų rajone, netoli Baltarusijos sienos esančiame kaime lietuviškai pasikalbėjome tik su Anos sūnumi Ruslanu.
Jis papasakojo apie darbą Anglijoje, braškių ūkyje, į kurį kartu su mama ir seserimi Julija atvyko prieš trejus metus. Apie Pėpes, naujus namus, kuriems šeima užsidirbo emigracijoje. Ir apie planus kada nors sugrįžti į Lietuvą. Dirbti ir mokytis čia.
O ponia Ana – apie praeitį, apie siuvėjos, dažytojos, lūpų dažų gamintojos ir daugybę kitokių jos veiklų, nesenas skyrybas su vyru Ivanu, likusiu gyventi gretimame kaime. Viską reikėjo pradėti iš naujo, sako moteris, sėdinti virtuvėje prie stalo vienoje iš šimto Lietuvų.