Neabejojame – apie Šiluvą ir Tytuvėnus esate girdėję ir skaitę. Tai nereiškia, kad jie nepateks tarp „100 Lietuvų“. Tačiau šįkart nusprendėme pasižvalgyti, ką galima atrasti tarp jų – dviejų žinomų miestelių. Bet važiuojant ne tiesiausiu keliu, pavyzdžiui, Raseiniai–Tytuvėnai–Radviliškis, o aplinkkeliu Miškai–Duobės–Balos.
Fotografas Irmantas, būdamas tikras, kad visur pravažiuos, į kelionę išsiruošė pasipuošęs. Šiuos žodžius rašantis Mindaugas, pavydėdamas pavasariško lengvumo, iš kolegos šiek tiek pasijuoks.
Tačiau Irmantas įveiks visus aplinkkelius, nors ne kartą lips iš automobilio, tyliai keiksis ir garsiai klaus: tai kur, velniai rautų, mes važiuojame?!
Iš pradžių šį pasakojimą pavadinome „Vičiai: jei jau pas velnią – tai tik velnišku keliu“. Tačiau ne mes ir ne kelias čia svarbiausia. Pasiblaškę Kelmės rajono šunkeliais, sustojame Vičių kaime, kurį šiose apylinkėse išgarsino savamokslis dailininkas ir skulptorius Petras Stundžia (1921–1990).
Dirbęs su medžiu ir akmeniu, menininkas prieš pusę amžiaus pradėjo kurti žaismingą sodybą, iš kurios šiandien belikę tik nuolaužos ir laiptai. Jam mirus, praeiviai išnešiojo viską, ką galėjo pakelti. Nepakėlė tik velnio.
Per kelis dešimtmečius pasislėpusi tarp žolių ir krūmų, Petro Stundžios sodyba vėl matoma – ją tvarkyti ėmėsi Tytuvėnų regioninis parkas, atstatęs kelias skulptūras, o ateity planuojantis atkurti ir daugiau sunykusios, bet neišnykusios praeities.
„100 Lietuvų“ – apie žmogų, kurio nebėra. Ir jo velnią, kuris tebestovi.
Laiptai į buvusią sodybą.
Šie metai reiškia kūrimosi pradžią.
Pristatyti nereikia.
Berniukas, rodantis kryptį.
Atėjome ten, kur link jis parodė.
Teklė Elertienė, 84-erių.
Petro Stundžios sodyba maždaug 1980-aisiais.
Velnio malūną ketinama atstatyti.
Velnias laukia.
Petras Stundžia savo sodyboje maždaug 1975-aisiais.
Berniukas sako, kad reikia sugrįžti pas Teklę.
Ir paklausinėti apie jos pačios gyvenimą.
Vičių kaime.
Teklės kaimynas Petras – antras iš dešinės.
Kaimynas velnias – pirmas iš dešinės.
Tačiau berniukas vėl pakėlė kairiąją ranką, tad mes sugrįžome.
Į Teklės sodybą.
Pušy.
Kurią galime vadinti Elertienės pušimi.
Gyvenimas prie pušies.
Gyvenimas akmeny.
Saulės malūnas.
Berniukas vėl kažką rodo.
Kad niaukiasi.
Kad dangus keičiasi, o velnias išlieka toks pat.
Velnias. Rodos, lietus iš tiesų kaupiasi.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
