Mudu su Irmantu po Lietuvą keliaujame pusantrų metų. Ir labai ryškiai (ryškiau nei norėtume) matome emigracijos padarinius: daugybę tuščių namų, pustuščių gatvių, apytuščių kultūros centrų, nepilnų klasių mokyklose ir tuštėjančių grupių vaikų darželiuose. Girdime istorijas apie vaikus ir anūkus, išvykusius į Londoną, Dubliną, toliau. Šį kartą apie išsivažinėjimą neišgirdome nė žodžio.
Kaimuose ir miesteliuose sutinkami žmonės labai dažnai (dažniau nei tikėjomės) ištaria tuos keturis žodžius, po kurių kyla ilga diskusija, pasibaigianti niekaip. „Anais laikais buvo geriau.“ Mudviem su Irmantu kartais apskritai draudžiama išsižioti, nes juk mes anais laikais negyvenome. O šįkart apie praeities šviesą nekalbėjo niekas. Šįkart žmonės nesiskundė.
Taip, kaip nesiskundžia legendinėje amerikiečių rašytojo Richardo Scarry knygoje vaikams „Ką žmonės dirba visą dieną?“ Knygoje apie visokius darbus ir kasdienybę. Knygoje apie miestelį, pavadintą Darbėnais.
Ir nors šiame pasakojime neišvysite Kirmėliuko (knygos nematę dabar galvoja, ar tikrai ką tik perskaitė tai, ką perskaitė), mes taip pat esame Darbėnuose, Kretingos rajone. Nes šįkart „100 Lietuvų“ – apie žmones, kurie dirba visą dieną.