Prieš savaitę internete paskelbėme šio pasakojimo anonsą. Jis skambėjo taip: „Tai buvo įprastas 1941-ųjų birželio vakaras. Temo. Telšių rajono Rainių kaimo gyventojai sugulė miegoti. Deja, tai nebuvo įprastas vasaros vakaras ir paprasta naktis. „100 Lietuvų“ – apie vieną žiauriausių sovietų nusikaltimų mūsų šalyje.“ Neslėpsime, kad skaitytojų reakcija nustebino.
Aštuoniuose jūsų laiškuose perskaitėme susirūpinimą, kad „gražią Lietuvą“ rodantis projektas „kažkodėl nusprendė kalbėti apie tai, ko prisiminti nebeverta“. Ponas Stanislovas iš Naujosios Akmenės leido jo laišką pacituoti viešai: „Po Rainių žudynių neliko nė vieno gyvo liudininko, todėl niekas nežino, kas tame miškelyje vyko iš tiesų. Kodėl reikia spekuliuoti?“
Laiškuose ir „Facebook“ komentaruose rašėte apie „karo mėsmalę“, ginčijotės, kas „dėl visko kaltas“, pasakojote savo ir tėvų prisiminimus apie okupacinei sovietų valdžiai dirbusius lietuvius, lenkus, žydus. Galiausiai Rainių žudynes susiejote su Holokaustu: „labai greitai žydams buvo atkeršyta“ – penki pono Dariaus žodžiai, dešimtys jūsų „patinka“.
Nors šį projektą pavadinome „100 Lietuvų“, Lietuva vis dėlto yra viena – ne tik šiandieninė ir ne tik „graži“. Lygiai taip pat ir istorijų, jų vertinimų, interpretacijų gali būti šimtas. Bet istorija – sudėtinga, nevienareikšmė – vis tiek tėra viena. Šis pasakojimas skirtas vienai istorijai. Vienai iš šimto. Vienai iš tūkstančio. Vienai iš mūsų.
Freska Rainių Kančios koplyčioje.
1991-ųjų birželio 23 dieną, minint 50-ąsias Rainių žudynių metines, pašventinta Rainių Kančios koplyčia. Pagal architekto Jono Virako dar 1942 metais sukurtus eskizus, koplyčią projektavo architektas Algirdas Žebrauskas. Jos centre – skulptoriaus Remigijaus Midvikio iškaltas marmurinis kryžius. Languose – vitražisto Algirdo Dovydėno kūriniai. Lubose – dailininko Antano Kmieliausko freskos. Koplyčios išorėje ir viduje pagrindinė spalva yra balta. Čia vyrauja šviesa.
Tačiau į Rainius atvykome temstant. Kaimas Telšių rajone, vos už kelių kilometrų nuo Žemaitijos sostinės, nėra kažkuo ypatingas – sodybos, daugiabučiai, parduotuvė, vaikų darželis-mokykla. Ypatingas jis nebuvo ir 1941 metais, birželio 24-osios vakarą, apie kurį susitikome pasikalbėti su čia gyvenančiu inžinieriumi Antanu Jokubavičiumi – šviesiu žmogumi tamsioje kelionėje į miškelį netoli Rainių. Pasikalbėti apie pirmosios sovietų okupacijos pabaigą.
1941-ųjų birželio 22–28 dienomis, Lietuvos teritorijoje įsitvirtinant naciams, atsitraukianti Raudonoji armija, pasitelkusi vietinius kolaborantus, nužudo beveik tūkstantį žmonių. Kauno, Panevėžio, Pravieniškių ir kitų miestų kalėjimuose vykdytos masinės kalinių egzekucijos. Visoje šalyje nužudoma ir šimtai civilių – bėgantiems kariškiams ir sovietų aktyvistams reikia arklių, dviračių, maisto.
XIX amžiaus pabaigos Telšių viešbutis Pirmojo pasaulinio karo metais tapo kalėjimu. 1941-ųjų birželio 24-ąją jame uždaryti 162 žmonės, tarp jų – 76 politiniai kaliniai. Už įvairius nusikaltimus nubaustiems „kriminaliniams“ kalėjimo vartai yra atveriami. Politinių kalinių nusprendžiama nepaleisti.
Sutemus kaliniai atvežami į miškelį netoli Rainių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2000 metais išleistoje knygoje „Rainių tragedija“ sovietinio režimo tyrinėtojai Teresė Birutė Burauskaitė ir Arvydas Anušauskas analizuoja Telšių kalėjimo kalinių bylas ir žudynių liudytojų prisiminimus.
76 NKGB tardyti kaliniai – ūkininkai, mokytojai, mokiniai, teisininkai, policininkai, amatininkai. Kalėjimo viršininko pareigas ėjęs Antanas Vaitkus kalinius planavo išvežti į kitą vietą, tačiau iš Telšių pabėgę NKVD ir NKGB vadai jokių planų nebekontroliavo. Tarp kalėjimo sienų nuspręsta visus politinius kalinius nužudyti. Kalėjimo rūsys pasirodė per mažas.
Vladas Sungaila – vienas iš kalinių. Jo bylos duomenys: „Gimė 1916 m. Bokštų k., Tauragės aps. Policininkas Telšiuose. Šaulių sąjungos narys. Suimtas 1941 03 05, kaltintas, kad platino antisovietinius atsišaukimus. Nutarimą suimti pasirašė NKVD–NKGB Telšių apskrities skyriaus viršininkas Petras Raslanas ir oper. įgaliotinis Nachmanas Dušanskis. Tardė Nachmanas Dušanskis. BBK: SSRS 8-osios armijos ir NKGB Telšių apskrities skyriaus atstovo specialiosios komisijos 1941 06 25 nutarimas – mirties bausmė pagal RSFSR BK 58-10 str. – įvykdytas 1941 06 25.“
„Aš esu įsitikinęs, kad ten nebuvo nė vieno nekalto“, – vėliau paaiškinime Lietuvos komunistų partijos CK sekretoriui Antanui Sniečkui rašys buvęs NKGB Telšių apskrities viršininkas Petras Raslanas. Kartu su juo tą naktį kalėjime buvęs ir mirties nuosprendžius taip pat patvirtinęs Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius liudys taip: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai.“
Tolesniame pasakojime esantys vaizdai gali turėti neigiamą poveikį nepilnamečiams.
Plona knygelė apie kurią pasakoja ponas Antanas – 1942 metais išleisti „Žemaičių kankiniai“. Joje minimos ir kitos pavardės – prie Rainių žudynių organizavimo galėjo prisidėti NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas Jermolajevas, Raslano pavaduotojas Ždanovas, SSRS 8-osios armijos politinio skyriaus vadovas Kompanecas, operatyvinis įgaliotinis Galkinas, kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius ir kalėjimo gydytojas Gutmanas.
Šalia pastarojo pavardės kaskart pažymima, kad jis – žydas. Kaip ir Dušanskis. Šis Nepriklausomybės aušroje pasitraukė į Izraelį. Petras Raslanas – į Rusiją. Abu nebuvo išduoti Lietuvai. Abu jau mirę. Domas Rocius žuvo kariaudamas raudonarmiečių gretose.
Nacių valdžios sudaryta medikų komisija apžiūri ir aprašo 73 kūnus, Rainių gyventojų atsitiktinai rastus ir atkastus birželio 28-ąją. Liudytojai pasakoja, kad lavonus rankomis kasa ir plauna žydai. 46 žmonės dėl žiaurių kankinimų lieka neatpažinti. 35-iems sužaloti lyties organai. Trijų bėgti mėginusių kalinių kūnai rasti ties Džiuginėnų kaimu, netoli Telšių.
Paminklas Rainių žudynių aukoms.
Antanas Jokubavičius, inžinierius iš Rainių.
Vidurnaktis. Rainių Kančios koplyčia.
Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos istorijos mokytoja Janina Bucevičė.
Skulptoriaus Remigijaus Midvikio iškaltas kryžius.
Dailininko Antano Kmieliausko freskos.
Iš knygos „Rainių tragedija“. Pasakoja 1913 metais Betygaloje gimusi Elena Juškienė:
„Ką anksčiau išvežė į Sibirą, iš tų dar kai kas grįžo, o Telšių kaliniai buvo nužudyti taip žiauriai, kad sunku ir beišsakyti. Sulaužyti kaulai, nulupta oda. Paskui žydai lavonus plovė Masčio ežere. Kai kuriuos giminės išsivežė laidoti į gimtinę, bet pačios didžiausios laidotuvės vyko Telšiuose. Pamaldas šventoriuje laikė pats vyskupas. Kažin ar ten buvo nors vienas neverkiantis žmogus.
Verkė ir žydai, išgyvendami dėl savo likimo. Juos, taip pat nekaltus, irgi vežė į Rainius, ten šaudė. Rainiai – baisi Lietuvos vieta. Ir Telšiai man tada atrodė labai baisūs. Jau norėjom grįžti pėsčiomis į Betygalą, bet pasitaikė sunkvežimis, važiuojantis į Kauną popieriaus, su juo grįžom iki Girkalnio, kuriame gyveno sesuo.
Po karo buvome nuvažiavę į Telšius, nuėjome prie to bendro kapo. Ten buvo užrašas, kad tai komunistų aukos, iš plytelių sudėlioti Gedimino stulpai, daug gėlių. Vėliau visa tai dingo, buvo paskleisti gandai, kad tai fašistų darbas.“
Rainių žudynių minėjimas 1943 metais.
Naciai antisemitinei propagandai išnaudojo ir Rainių žudynes. Jau po mėnesio šiose apylinkėse buvo išžudyti daugiau kaip tūkstantis Telšių ir aplinkinių rajonų žydų – moterų, vyrų, vaikų – šalia Rainių miškelio, kitoje kelio pusėje.
Žemaičių vyskupystės muziejus pateikia tokią informaciją apie žydų naikinimą Telšių apskrityje: prie Rainių kaimo šalia mechaninių dirbtuvių – apie 7000 vyrų, prie Gerulių kaimo – ne mažiau 4000 moterų. Miške prie Viešvėnų kaimo – dvi žudymo vietos – apie 3000 vyrų.
Šalia Rainų miškelio – ir kitas miškelis.
Ir kita tos pačios istorijos pusė.
Broliai Antanas, Jonas ir Juozas Antanavičiai, Liudvikas Bachmanas, broliai Povilas ir Stasys Balsevičiai, Albinas Baltramiejūnas, Kazys Baltrimaitis, Juozas Beimavičius, Steponas Bubelė, Kostas Bučius, Juozas Bumblys, Adolfas Butkevičius (Butkus), Andrius Čiurinskas, Antanas Čiužas, Stasys Daknevičius, Pranas Daukša, Antanas Dibisteris, Vaclovas Gailius, Kazys Galdikas, Augustinas Gaudutis, Ignas Gelžinis, Henrikas Glazauskas, Pranas Gužauskas, Juozapas Jablonskis, Adolfas Jagminas, Jonas Jakštas, Aleksas Jankauskas, Stanislovas Jocys, Povilas Kardelis, Kazimieras Katkus, Kazimieras Kaulius, Vladas Kaveckas, broliai Boleslovas ir Petras Kavoliai, Povilas Kazlauskas, Georgijus Kiriličevas, Karolis Kisevičius (Kizevičius), Boleslovas Korza, Bronius Križinauskas, Leonas Kusas, Juozas Kvedaras, Mikas Lengvinas (Lengvenis), Vitoldas Lileikis, Pranas Lukauskas, Liudas Malakauskas, Petras Maskolenka, Jonas Milius, Antanas Montvydas, Vladislovas Motuzas, Motiejus Norvaišas, Vaclovas Pabarčius, Liudvikas Pakalniškis, Zigmas Parafionavičius, Kazys Paulauskas, Vladas Petronaitis, Kazys Puškorius, Adomas Rakas, broliai Andrius ir Jonas Rudokai, Zigmas Sakelis, Adomas Simutis, Julius Simutis, Feliksas Stukas, Vladas Sungaila, Zenonas Šakenis, Edmundas Šalčius, Česlovas Šalkauskas, Jonas Šleinius, Zenonas Tarvainis, Jonas Telšinskas, Juozas Truška, Jurgis Vičius, Povilas Vilčinskas, Hermenegildas Žvirgzdinas.
Švinta.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
