Praėjusio amžiaus vidurys. Reiskių pradinė mokykla. Devynmetis Stanislovas Leliuga kartu su kitais moksleiviais sėdi klasėje. Pamoka jau turėtų prasidėti, tačiau mokytojo Viktoro Lubio – nėra. Pro duris jis neįėjo ir kitą dieną. Pro duris jis nebeįėjo niekada.
Apylinkėse pasklido kalbos, kad partizanai išsivedė mokytoją į Reiskių tyrą. Gandų būta visokių: esą mokytojas galėjo bendradarbiauti su stribais, dar garsiau aptarinėta kita versija – atsikratyti vyro paprašė jo paties žmona, įsimylėjusi partizaną.
„Mūsų mokytojas buvo padorus vyras, ūkininko sūnus. Netikiu, kad susidėtų su stribais. Žmonės kalbėjo, kad viską padarė žmonelė. Šeimoje žinojome apie partizanų bunkerį, įrengtą tarp pušų, paslėptą šakomis. 1952–1953 metais girdėjome ilgą susišaudymą. Po jo bunkerį išardė“, – pasakoja ponas Stanislovas.
Dabar jam – 78-eri. Gimtasis Unkurių kaimas, buvęs rytiniame Reiskių tyro pakraštyje, – išnykęs. Ilgametis miško darbininkas, su kuriuo kalbamės telefonu, gyvena Plungėje. „Bet nuvažiuoju ten ir dabar. Pastebiu, kaip viskas keičiasi – priaugo berželių, užsitraukė daug akių. Kol dar neužžėlė – būtinai pamatykite.“
Ir mudu su Irmantu jo paklausome. Todėl netrukus ir jūs išvysite, apie kokias akis kalba ponas Stanislovas. Todėl „100 Lietuvų“ – Plungės rajone, Reiskių kaime. Pelkėje, kurioje nuskendo ne tik mokytojas.
Tačiau eiti į pelkę – bijome.
Todėl žvalgomės iš viršaus.
Suprasdami, kad čia – gražu, bet pavojinga.
Net ir ten, kur, atrodo, sausa.
Reiskių kaimo arklys.
Šiame kaime gyvena Vladas Baltmiškis.
Ir Irena Baltmiškienė.
Kuri nusprendžia nueiti pas vyrą ir papasakoti apie svečius.
Vienas lieka darbuotis. Kitas pasiūlo prisėsti.
Istorijos atspindys.
Žmogus, kurio atspindį ką tik matėte, – Alvydas Vengalis. Jis – ne partizanas, o Kulių girininko pavaduotojas, ne sykį girdėjęs vietinių pasakojimų apie karą ir pokarį. Tačiau Reiskių tyras ponui Alvydui pirmiausia yra unikali 850 hektarų gamtos teritorija, į kurią jis sutinka mus palydėti.
Iš Kulių į Reiskius važiuojame apie 10 kilometrų. Klausomės pašnekovo istorijos apie pelkėje nugrimzdusį ekskavatorių – dėl gausių durpių išteklių sovietmečiu ją planuota nusausinti. Ekskavatoriaus nepamatysime. Kaip ir bombų, išmestų į šią dykrą karo metais.
Užtat pamatysime gausybę akivarų – neužžėlusių aukštapelkės ertmių, aplink kurias peri gervės, tetervinai, susisukę lizdus tarp žemaūgių pušų, spanguolių krūmų, samanų, retai kieno mindomose žolėse – žvėrys čia dažnesni nei žmonės. Bet žvėrys, kaip ir žmonės, čia skęsta.
Tyro vidury – ežeras.
Ežerokšniai ir duburiai.
Alvydas Vengalis veda į tyrą.
Vis atsisukdamas pasižiūrėti, ar mudu neatsiliekame.
Kupstiniai švyliai.
Kupstinio švylio žiedas.
Tos, kurias ką tik išgirdote.
Gervės virš pelkės.
Skrenda į ramesnę vietą.
Ir vėl atspindys.
Saulašarės.
Kuriose „nuskęsta“ vabzdžiai.
Turistams skirto tako ar apžvalgos bokšto Reiskių tyre nėra. Tad norint čia patekti, rekomenduojama tartis su vietiniais – jie žino kelią ir pirmyn, ir atgal. Būtent kelio atgal pokario metais dažnai nerasdavo saugumiečiai, girdėję, kad kažkur šioje pelkėje slepiasi partizanai.
Stanislovas Leliuga prisimena, kaip vieną 1951–1952 metų rytą jiedu su tėvu išėjo medžioti – jį, paauglį, skersai išilgai išlaksčiusį apylinkes ir puikiai pažįstantį jos pavojus, tėvas pasiuntė į pelkę baidyti ančių, o pats liko pamiškėje.
„Einu, einu, ir staiga mane sustabdo keli vyrai su ginklais. Aišku, išsigandau. Jie pagalvojo, kad esu atsiųstas šnipinėti stribams. Bet ačiū Dievui, vienas jų atpažino, kad esu Leliugos vaikas. Paleido, bet prigrasino daugiau čia nebeslampinėti“, – pasakoja ponas Stanislovas.
Kelias iš miško.
Bet šis kelias pasibaigia.
Dar vienas atspindys.
Į tyrą atklysta ir žvėrys.
Ieškodami maisto.
Arba vandens.
Padėkojame ponui Alvydui už susitikimą ir kelio ženklus.
Ir nusprendžiame po tyrą pasivaikščioti vieni.
Girininko pavaduotojas sutinka ir atsisveikina.
Parodęs kelią atgal.
Ir priminęs, kur geriau nekelti kojos.
Todėl saugiai sugrįžtame pas Ireną Baltmiškienę.
Ir tas visas gyvenimas – prie pelkės.
Kurioje atsispindi ne tik medis.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
