Kolega Irmantas – geras fotografas. Tikiu, kad tai pastebėjote žiūrėdami 40 ankstesnių pasakojimų. Ir žinau, kad tuo įsitikinsite pamatę 41-ąjį. Bet prieš tai norėčiau dar kartą pakartoti: Irmantas yra fotografas. Visi trys žodžiai – vienodai svarbūs, tačiau esminis – trečiasis.
Pradėjus kartu keliauti po Lietuvą, Irmantui teko vis dažniau ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti. O po to krimstis dėl sudrebėjusios kameros, netobulo montažo ar nukritusios bepilotės skraidyklės – Lietuvos fotografai Irmantą vadina drono valdymo meistru, bet ką jau čia slėpti – žemėn žnekteli ir geriausi.
Prieš mėnesį grįžtant iš Rainių, kuriuose prifilmavome kelias valandas įrašų, pastebėjau, kad kolega kiek nuliūdęs – nepatenkintas savo darbu, nes visai neturėjęs laiko fotografijai. Jo burbėjimą ir nusivylimą galėčiau nusakyti trimis žodžiais – „aš esu fotografas“.
Kolega Irmantas – geras fotografas. Abiem kuriant „100 Lietuvų“, dažniausiai susiginčijame sodybos kieme, darže ar gėlyne pamatę butaforinį gandrą. Irmantas puola fotografuoti mūsų nacionalinį paukštį (per 40 kelionių – bent 10 nuotraukų), o aš sakau, kad niekam neįdomūs tie plastikiniai ar geležiniai gandrai.
Jūs liekate nepamatę tų kadrų. O Irmantas nuliūsta. Jam atrodo, kad abejoju jo talentu. Tačiau Irmanto talentu neabejoju. Todėl šįkart mūsų pasakojime – vien gandrai. Ir vien tikri. Maža to, prie Irmanto nuotraukų nerašysiu (beveik) jokių prierašų – juokelių, ironijų, nieko.
„100 Lietuvų“ – tikrų baltųjų gandrų kolonijoje – Skuodo rajone, Salantų regioniniame parke, Šauklių kaime, kur paukščių – turbūt daugiau nei žmonių. Kur Irmantas galės įrodyti esantis geras.
Šiemet Šaukliuose – 38 gandralizdžiai. Būtent Dovilė kasmet juos skaičiuoja, dairydamasi tarp ūkinių pastatų, medžių, elektros stulpų. Suskaičiuoti reikia ne tik lizdus, bet ir juose išperėtus jauniklius. Dažniausiai – po du.
Beje, kaip arti galime priskristi prie lizdo, pasitarėme su Dovile ir jos kolegomis Salantų regioniniame parke.
O jeigu pasakyčiau, kad Irmantas norėjo įsilipti į tuščią lizdą, tikindamas, kad „tikrai išlaikys“, ir tik Dovilė jį atkalbėjo, įrodžiusi, kad lizdas – ne tuščias, jūs pagalvotumėte, kad juokauju.
Todėl to nesakysiu.