Tai nėra tiesiog geltonas medinis namas.
Tarpukariu Rozalimo vaikai kiauras dienas šmirinėdavo aplink šį geltoną namą ir elektrinį jo durų skambutį – pirmąjį ir ilgą laiką vienintelį miestelyje. Namų šeimininkas, žydų kilmės vaistininkas Baras, ilgainiui apsiprato, kad vaikai nuolat spaudžia mygtuką – dažnai net nenueidavo pasižiūrėti, kas stovi už durų. Todėl, sutiktas gatvėje, vis sulaukdavo kaimynų priekaištų – mes išsiruošiame į vaistinę, o tamstos vis nėra.
Vaistinė čia veikė nuo 1893 metų. Uždaryta jau šiame amžiuje. Šiandien geltonos spalvos name gyvena „kiti žmonės“, leidę apsižvalgyti aplinkui, paspausti jau kitą skambutį, tačiau nieko negalėję papasakoti apie vaistininką ir jo šeimą. Žodžius „kiti žmonės“ mudu su Irmantu rašome kabutėse, nes juos šios kelionės metu iš rozalimiečių išgirdome nekart:
– O kas dabar ten gyvena?
– Dabar ten gyvena visai kiti žmonės.
O štai 1868 metais iš 289 Rozalimo gyventojų – 142 žydai. 1897-aisiais – 265 iš 549. 1937-aisiais – 72 iš 674 rozalimiečių. Kodėl praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje keli šimtai žydų iš Rozalimo pasitraukė, mums papasakos viena iš trijų pašnekovių, kuri pokalbio pabaigoje primins, kodėl penkto dešimtmečio pradžioje miestelyje neliko beveik nė vieno žydo. Kaip ir aplinkiniuose. Kaip ir visoje Lietuvoje.
„100 Lietuvų“ – apie Rozalimą Pakruojo rajone. Apie kaimynus, kurie dingo. Sinagogą, kuri, apleista ir trūnijanti, taip pat veikiausiai dings. Ir Lietuvą – atsikartojančią, vieną iš šimto, vieną iš tūkstančio, vieną iš mūsų.
Rozalimo žydų kapinės.
Čia išliko vos keliolika paminklų.
Žymiausias Rozalimo žydas – grūdų supirkėjas Šmuelis Šapiro, 1920 m. Ši ir kitos istorinės nuotraukos – iš Doros Boom asmeninio archyvo.
Rozalimo žydų šeima.
Vaistinės skambutį galbūt spaudinėjo šie vaikai.
XIX a. pabaigoje pastatyta Rozalimo sinagoga.
O čia – šiemet baigta restauruoti Pakruojo sinagoga.
Apie kurią nepasakojame, tačiau užeiname vidun.
Vidun pas Pakruojyje gimusią, Rozalime dirbusią ir gyvenančią Janiną Mykolaitienę (g. 1935 m.).
Rozalimo ūkininkai.
Mokiniai ir mokytojai.
Ponia Janina – buvusi lietuvių kalbos mokytoja.
Buvęs rabino namas.
Salomėjos Nėries gatvė.
Folkloro atlikėja Marija Kazlauskienė (g. 1928 m.).
Sinagoga sovietmečiu.
Čia buvo įrengtas grūdų sandėlis, taip pat kiaulių ir karvių tvartas.
Grūdų sandėlyje, menančiame žydų istoriją, darbavosi ir ponia Marija.
Ieškojome žmogaus, galinčio papasakoti daugiau.
Tokį žmogų suradome Pušyno gatvėje.
1928 metais Rozalime gimusi Vanda Vaidotienė su šypsena prisimena šiurpias istorijas, sklandžiusias Rozalime tarp vaikų ir paauglių. Istorijas apie žydus ir jų tradicijas. Vieną tokią – apie „baisiąją naktį“ – išgirsite ir jūs.
Ilgametė fizikos mokytoja puikiai supranta, kad miestelyje klajoję gandai, tarkim, apie katalikų kraują macų tešloje, vėliau ėmė skambėti kaip antisemitiniai mitai.
Tiesa, du trečdaliai žydų iš Rozalimo pasitraukė po 1930-ųjų birželio 12 dienos – milžiniško gaisro metu sudegė jų namai ir kitas turtas. Likusieji – apie šimtą žmonių – Rozalime gyveno iki 1941-ųjų.
Vandą Vaidotienę aplankėme neatsitiktinai. Ji – nedidelės, 1994 metais išleistos knygos apie Rozalimą autorė, po ilgesio laiko vėl atsiverčianti gimtojo miestelio istoriją. Ponia Vanda aprašė kiekvieną Rozalimo namą ir jo gyventojus iki 1940-ųjų. Kelias ištraukas pateiksime ir jums.
Kitoje upelio pusėje – žydų Klovanskių XIX amžiaus namas. Žmonės Klovanskius vadindavo Ickeliais. Jie supirkdavo kailius, senus skudurus, gyvulius, aprūpindavo miestelio gyventojus šviežia mėsa.
1941 metais Klovanskių šeimą sušaudė. Vienai mergaitei, Malkei Klovanskytei, pavyko išsigelbėti.
Klovanskių kaimynas žydas Vainaras prekiavo įvairiomis smulkiomis prekėmis. Kaip ir visi žydai, Vainarų šeima – tėvas, motina ir psichiškai nesveikas sūnus – sušaudyti. Pokariu šiame name gyveno įvairūs žmonės.
Machatai turėjo prekių parduotuvę. Be to, jie supirkdavo gyvulius, šviežią mėsą išnešiodavo miestelio gyventojams. Nuomodavo dvarų sodus ir pardavinėdavo vaisius. Machatų šeimą 1941 metais sušaudė, tik Joskiui pavyko pabėgti. Joskį išslapstė per visus vokiečių okupacijos metus Moniūnų kaimo gyventojai Antanaičiai.
Žydas Šmuikė Orkis turėjo didelę įvairių prekių parduotuvę. Joje žmonės galėjo nusipirkti ne tik audinių, bet ir visokių metalinių dirbinių. Š. Orkiui po operacijos gerklėje buvo įstatytas vamzdis, todėl jis visą laiką keistai šniokštavo.
Šaškolskiai – žydų tautybės. Jų namas buvo didelis. Jame tilpo degtinės sandėlis, restoranas „Nemunėlis“. Restoraną (tiksliau – aludę) iš Šaškolskio nuomojo Rimšos, vėliau Židoniai. Degtine prekiavo pats Šaškolskis. Šiame name gyveno ir „riezininkas“ Fiskis. Žydai galėjo valgyti tik jo pjautas vištas.
Žydą Lapydą vadino Garboriumi, nes jis dirbdavo kailius. Tėvui mirus, pravardė išliko. Lapydos turėjo keletą dukterų. Leikė, Kafkė buvo gerokai vyresnės už Janką ir Gitkę. Lapydaitės buvo labai gražios, mielai bendravo su lietuviais. Visa šeima sušaudyta 1941 metais.
Žydai dažnai buvo vadinami vardais arba pavardėmis, todėl sunku pasakyti, Šimšė buvo vardas ar pavardė. Jis – vienas iš neturtingųjų žydų. Jo žmona Machaitė – juodais kaip smala ir labai garbanotais plaukais. Apie moterį netvarkingais plaukais rozalimiečiai sakydavo: „Ko vaikštai kaip Šimšienė?”
Holokaustą išgyveno du Rozalimo žydai:
Machatas Joskis, kurio nuotraukos nesuradome.
Ir Malkė Klovanskytė.
Buvusiuose žydų namuose dabar gyvena kiti žmonės. Vienintelė sinagoga stovi tuščia.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
