Liudvikas Pleškys prieš septynerius metus palaidojo žmoną Stasę. Namuose jis gyvena vienas. Tačiau šalia pono Liudviko sodybos – dar keli namai, kuriuose žmonių yra daugiau nei galime pagalvoti važiuodami Alytaus gatve ir matydami niekuo neišsiskiriančius kiemus.
Biržų rajonas, Nemunėlio Radviliškis, vaizdinga Apaščios ir Nemunėlio upių santaka. Tačiau ne visi šio miestelio gyventojai ją yra matę. Nes ne visi iki jos gali nueiti. Ponas Liudvikas, buvęs miestelio seniūnas, dar tikrai sugeba. Jam – 82-eji. Ir jis turi rodyti pavyzdį kitiems, nes yra senelių globos namų vadovas.
Šie senelių namai vadinami Onos Milienės vardu – ilgametė pono Liudviko kaimynė, sužinojusi apie iniciatyvą kurti globos bendruomenę, padovanojo savo namą. Idėją finansiškai parėmė lietuvė gydytoja, gyvenanti Vokietijoje, taip pat Maltos ordinas.
Per 21-erius metus atsisveikinta su beveik šimtu senolių. Per šį laikotarpį vos vienas žmogus, apsigyvenęs čia, po kurio laiko buvo priglaustas giminaičių. Dabar šiuose namuose – 26 gyventojai ir 12 darbuotojų. Ne visi norėjo būti fotografuojami. Ypač – sergantys, sunkiai pakylantys iš lovų.
Su kolega fotografu Irmantu atrinkome 26 portretus, kuriuose – akys, plaukai, rankos. Nuostaba, ramybė, liūdesys, tyla. Tiems keliolikai žmonių, su kuriais pasikalbėjome, pažadėjome smulkmeną – nufotografuoti Apaščios ir Nemunėlio upių santaką. Kad pamatytumėte ne tik jūs, bet ir jie.
Ir dar viena smulkmena – mūsų pašnekovai kategoriškai draudė vadinti juos ponais. Todėl – ne ponia Elena, o Elena. Ne ponas Bronius, o tiesiog Bronius. Liudvikas Pleškys taip pat nėra joks ponas, nors ir direktorius. Bet gal nesupyks, kad keliskart parašėme šį žodį.