Baigėsi vasara. Kuriam laikui baigiasi ir mudviejų su Irmantu kelionės praeitin. Vieniems iš jūsų tai patiko, kiti pasiraukydavote – esą be reikalo susikoncentravome į būtąjį laiką. Skaitomumo rodikliai mums nėra itin svarbūs, tačiau pasakojimai apie Rainių žudynes, Rozalimo žydus, Reiskių partizanus ir Dirvonėnų kolūkį sulaukė gerokai didesnio jūsų dėmesio nei įprasta.
Su Irmantu taip ir planavome – vasarą atsisuksime atgal, o rudenį ir žiemą žiūrėsime prieš akis. Į kasdienybę, kaip kad žadėjome ir jums, ir sau šio projekto pradžioje – 2016-ųjų sausį. Turbūt dabar tinkama proga užsiminti, kad nuo 2018-ųjų sausio „100 Lietuvų“ šiek tiek keisis – kartu su 50-tuoju pasakojimu pasiūlysime... Nors ne. Dar per anksti kalbėti. Dabar – tik 45-asis. Dabar – tik ruduo.
Bet dabar yra puiki galimybė ir jums, ir sau pasakyti šį tą akivaizdaus – nėra jokios kasdienybės, egzistuojančios savaime. Jokio izoliuoto esamojo laiko. Jokių „paprastų žmonių, gyvenančių šiandien“. Žodžių junginiuose „praeities Lietuva“ ir „dabarties Lietuva“ vienas žodis sutampa. Kiti du – praeitis ir dabartis – nėra tokie reikšmingi.
Šis „100 Lietuvų“ pasakojimas – apie dabartį, esančią praeityje. Apie seną daugiabutį Naujo Strūnaičio kaime Švenčionių rajone.
Metai, kuomet pastatomos kolūkio karvidės.
Ir keturių butų namas.
Su kopėčiomis.
Dar be antenų, tačiau su stogu joms iškelti.
Mažais langais.
Ir dideliu langu, kurį atvėrė ponia Sofija.
Sofijos kaimynė Marina durų neatidarė.
Todėl nufotografavome beržą.
Ir dar kartą ponią Sofiją.
Dabar yra puiki proga ir jums, ir sau pasakyti dar šį tą akivaizdaus: iki šio pasakojimo pakalbinome ir nufilmavome 67 pašnekovus. Du trečdaliai jų – moterys. Dažniausiai – vyresnio amžiaus. Dažniausiai – mokytojos, bibliotekininkės, kultūros darbuotojos, pardavėjos, siuvėjos, menininkės.
Lietuvos kaimuose ir miesteliuose moteris kalbiname ne dėl to, kad mudviem su Irmantu jas kalbinti smagiau nei vyrus. Tiesiog vyrų – gerokai mažiau. O šiame daugiabutyje jų išvis nėra. Nebent – giminaičiai, aplankantys Sofiją arba Aną.
Kaip jau žinote, ponia Sofija melžė karves. O štai ponia Ana dirbo pieno priėmėja. Kaip ir kaimynė, ji atvyko iš Baltarusijos, apsigyveno čia kartu su vyru, taip pat kolūkio darbininku. Prieš keliolika metų vyrą palaidojo. Prieš kelias dienas nusikasė bulves.
Jurginas prie ponios Anos durų.
Gėles ji sako mėgstanti.
Svarainių krūmas.
Daugiabutis, aplink kurį sukinėjamės.
Ponios Anos daržas.
Buto durys, kurias ji atidarė.
Ir sutiko pasikalbėti.
Sūnus Vladimiras (kairėje) ir sūnaus draugas Jurijus.
Šiltnamis prie daugiabučio.
Užrašas.
Ir kiti raštai.
Ponia Ana nuėjo pas kaimynę Aleksandrą. Ji turbūt papasakojo, kad aplink namą blaškosi keli tipai, kalbinantys moteris. Tačiau ponia Aleksandra nepanoro atidaryti durų. Tuo pat metu ponia Sofija parašė žinutę kaimynei Marinai, tačiau ponia Marina taip pat liko už durų. Bet ši istorija dar nesibaigė.
Kaimynas, atsisakęs kalbėti.
Medis, tebežaliuojantis rudenį.
Lizdas, išsilaikęs pastogėje.
Daigas, kurio niekas nepasiekia.
Nes niekas nemato.
Nebent Jurijus.
Akmenys, sukrauti prie daugiabučio.
Durys, kurios ilgai neatsidarė.
Bet paskui atsidarė: ponia Aleksandra.
Gėlės, krūmai ir medžiai.
Ana, Sofija ir Aleksandra.
Kurios šiame name gyveno vakar ir gyvena šiandien.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
