Baigėsi vasara. Kuriam laikui baigiasi ir mudviejų su Irmantu kelionės praeitin. Vieniems iš jūsų tai patiko, kiti pasiraukydavote – esą be reikalo susikoncentravome į būtąjį laiką. Skaitomumo rodikliai mums nėra itin svarbūs, tačiau pasakojimai apie Rainių žudynes, Rozalimo žydus, Reiskių partizanus ir Dirvonėnų kolūkį sulaukė gerokai didesnio jūsų dėmesio nei įprasta.
Su Irmantu taip ir planavome – vasarą atsisuksime atgal, o rudenį ir žiemą žiūrėsime prieš akis. Į kasdienybę, kaip kad žadėjome ir jums, ir sau šio projekto pradžioje – 2016-ųjų sausį. Turbūt dabar tinkama proga užsiminti, kad nuo 2018-ųjų sausio „100 Lietuvų“ šiek tiek keisis – kartu su 50-tuoju pasakojimu pasiūlysime... Nors ne. Dar per anksti kalbėti. Dabar – tik 45-asis. Dabar – tik ruduo.
Bet dabar yra puiki galimybė ir jums, ir sau pasakyti šį tą akivaizdaus – nėra jokios kasdienybės, egzistuojančios savaime. Jokio izoliuoto esamojo laiko. Jokių „paprastų žmonių, gyvenančių šiandien“. Žodžių junginiuose „praeities Lietuva“ ir „dabarties Lietuva“ vienas žodis sutampa. Kiti du – praeitis ir dabartis – nėra tokie reikšmingi.
Šis „100 Lietuvų“ pasakojimas – apie dabartį, esančią praeityje. Apie seną daugiabutį Naujo Strūnaičio kaime Švenčionių rajone.
Dabar yra puiki proga ir jums, ir sau pasakyti dar šį tą akivaizdaus: iki šio pasakojimo pakalbinome ir nufilmavome 67 pašnekovus. Du trečdaliai jų – moterys. Dažniausiai – vyresnio amžiaus. Dažniausiai – mokytojos, bibliotekininkės, kultūros darbuotojos, pardavėjos, siuvėjos, menininkės.
Lietuvos kaimuose ir miesteliuose moteris kalbiname ne dėl to, kad mudviem su Irmantu jas kalbinti smagiau nei vyrus. Tiesiog vyrų – gerokai mažiau. O šiame daugiabutyje jų išvis nėra. Nebent – giminaičiai, aplankantys Sofiją arba Aną.
Kaip jau žinote, ponia Sofija melžė karves. O štai ponia Ana dirbo pieno priėmėja. Kaip ir kaimynė, ji atvyko iš Baltarusijos, apsigyveno čia kartu su vyru, taip pat kolūkio darbininku. Prieš keliolika metų vyrą palaidojo. Prieš kelias dienas nusikasė bulves.
Ponia Ana nuėjo pas kaimynę Aleksandrą. Ji turbūt papasakojo, kad aplink namą blaškosi keli tipai, kalbinantys moteris. Tačiau ponia Aleksandra nepanoro atidaryti durų. Tuo pat metu ponia Sofija parašė žinutę kaimynei Marinai, tačiau ponia Marina taip pat liko už durų. Bet ši istorija dar nesibaigė.